Naujausios
Akibrokštas Amerikai
Adolfas STRAKŠYS
Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė Amerikos Prezidento Barako Obamos kvietimo susitikti Prahoje, į kurią jis atvyko pasirašyti Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties su Rusijos Prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.
Į ta proga surengtą darbinę vakarienę pakviesti Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rumunijos prezidentai ir šešių valstybių premjerai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė nelaikė būtinu dalyvauti toje vakarienėje, ir tą malonumą apturėjo premjeras Andrius Kubilius.
Valdas Adamkus be jokių diskusijų šitokios prabangos nebūtų atsisakęs.
Dalia Grybauskaitė atsisakė.
Valdo Adamkaus šalininkai tai pavadino akibrokštu Amerikai ir jos Prezidentui — mažutės valstybėlės vadovę kviečia į svečius, o ji atsisakė.
Kai kurie mūsų politikieriai tai palaikė Prezidentės viešai pademonstruotu arogantišku pasipūtimu...
Kaip, girdi, išdrįsti šitaip pasipūsti prieš šitokią didelę valstybę.
Bet vietoj Prezidentės prie politinių vaišių stalo sėdėjo premjeras — ir nieko neatsitiko.
Ta proga verta prisiminti Dalios Grybauskaitės ikirinkimines kalbas, kuriose ji akcentavo, kad neekskursuos po pasaulį, kaip turistė, o važiuos į tas svečias šalis, kur bus galima spręsti Lietuvos problemas, o kur Lietuvos problemos nebus sprendžiamos, tiks prie vaišių stalo pasėdėti ir Andrius Kubilius.
Kita medalio pusė: gal Prezidentė panoro, kad pasaulis imtų gerbti mūsų premjerą? Juk nuvažiavo žmogus į Ameriką, o oficialioji Amerika į jį net neatkreipė dėmesio — lyg būtų atvažiavęs koks nors menedžeris ar verslininkas, bet ne premjeras.
Rusijos premjeras Vladimiras Putinas pasikvietė Andrių Kubilių pokalbio, sužinojęs, kad jis kartu su žmona lankosi Maskvoje.
Dabar Andrius Kubilius turėjo progos susitikti su Amerikos prezidentu, su juo nusifotografuoti, pasakyti jo garbei dviejų minučių kalbelę.
O Dalia Grybauskaitė nori rimto pokalbio su Baraku Obama ir jo komanda, ir tų susikaupusių problemų prie vaišių stalo neišspręsi.
Beje, šitoks susitikimas diplomatiniais kanalais buvo ruošiamas, ir jis turėjo įvykti rudenį, tačiau dėl kažkokių priežasčių įstrigo. Gal koks neetatinis žvalgybos rezidentas informavo atitinkamus Amerikos valdžios organus, kad Dalios Grybauskaitės neverta priimti, kaip kažkada buvo paprotintas prezidentas Džordžas Bušas dėl Rolando Pakso, o gal įtakos turėjo tai, kad Dalia Grybauskaitė taip uoliai rūpinosi Amerikos rančos Antapiliuose statyba ir Amerikos slaptųjų tarnybų veikla toje rančoje.
O gal šituo savo sprendimu Dalia Grybauskaitė norėjo pademonstruoti, kad Lietuva jau nebus Amerikos vasalas, kad ji bus valstybė, su kurios vadovais reikia šnekėtis kaip su lygiais partneriais.
O tai buvo pamiršta ir, pasakyčiau, net buvo tapusi aukštų pareigūnų elgesio norma — Amerikai niekuomet nesakyti "ne", o lyg akis išdegus pulti vykdyti jos nurodymų arba paprašymų.
Kartais atrodydavo, kad Prezidentas Valdas Adamkus nėra Lietuvos valdovas, o yra tik Amerikos pasiuntinys šiame regione.
Pasklaidykime mūsų nepriklausomos valstybės istoriją. Ne, ne devyniasdešimtųjų metų, o anų, aštuonioliktųjų, kai po šimtmečių vergovės Lietuvos šviesuoliai išdrįso pakelti galvą.
Vasario 16 pasirašytas Nepriklausomybės aktas, o jau balandžio 26 Amerikos lietuviai kreipėsi į Amerikos Valstybės departamentą, prašydami pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, bet Amerika tada pripažino ne Lietuvos, o A.Kolčiako vadovaujamą Rusijos vyriausybę, palikdama Lietuvą anos Rusijos sudėtyje.
Kai dvidešimtaisiais metais Lietuvos nepriklausomybę pripažino Tarybų Rusija, Amerikos prezidentas Vudras Vilsonas taip įsiuto, jog uždraudė lietuviams išvykti iš Amerikos į jau nepriklausomą Lietuvą, nurodė pavaldiniams nepriimti iš lietuvių oficialių prašymų pripažinti valstybės nepriklausomybę, ir tik 1922 metų liepos 28 dieną Vašingtonas pagaliau pripažino Lietuvos vyriausybę — taigi Lietuvos vyriausybę, bet ne Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę.
Prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą ir jo pasekmes. Tame žūtbūtiniame kare su fašizmu Franklino Ruzvelto Amerika stojo Tarybų Sąjungos pusėn ir jo parašas yra po Teherano susitarimais, kuriais visos trys Baltijos valstybės paliktos TSRS įtakos sferai.
Prisiminkime kruvinąjį pokarį ir partizanų kovas. Kas teikė viltis toje kruvinoje kovoje — kils karas tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos, ir mes turime būti tinkamai pasirengę sutikti šitą karą.
Ir Amerika šito karo su Lietuvos okupantais nekariavo — kariavo viena Lietuva, ir šitą karą, žinoma, pralaimėjo, nes jėgos buvo nelygios.
Ta proga tiktų prisiminti kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vado Prano Muningio-Žvelgaičio, keturiasdešimt devintųjų rugpjūtį sužeisto Jurdaičių miške, priešmirtinio laiško žodžius: "... sužeista mano ranka gangrenavo, todėl nutariau pats nutraukti savo gyvenimą. Kovotojams linkiu sėkmingos tolesnės kovos.
Tegul bus prakeikta amerikoniškoji demokratija, padedanti naikinti taikingas tautas.„
Toks beviltiškas apgauto partizano priešmirtinis žodis.
Grįžkime į devyniasdešimtuosius praeito šimtmečio metus. Lietuva pasiskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Kokios valstybės pripažįsta nepriklausomą Lietuvą?
Pirmoji tai padaro Moldavija, dar tarybinė, tų pačių metų gegužės 31 dieną, antroji buvo Islandija, formaliai 1991 metų vasario vienuoliktą patvirtinusi 1922 metų pripažinimą.
Amerika tame pripažinimų parade tik 46-oji.
Jei Amerika, beje, ir kitos didžiosios valstybės, būtų pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę tuoj po Kovo 11-osios, kažin, ar mes būtume turėję kruvinuosius sausio įvykius.
Valstybės atmintyje — Amerikos prezidentas ant mūsų Rotušės laiptų ir jo žodžiai: Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu„ .
Galima tuos žodžius suprasti ir kitaip, o būtent — Amerikos priešai nuo tos dienos tapo ir Lietuvos priešais.
Taigi Ameriką ir Lietuvą jungia bendri priešai?
Ar mums tai naudinga?
Naudinga, manau, tik Amerikai.
Lietuva įvelta į Amerikos karus su musulmonija, o tai mums yra labai pavojinga. Įsiteikiant Amerikai, leista pasistatyti Lietuvoje slaptą kalėjimą musulmonų kovotojams tardyti ir kankinti.
Šitos gėdos išvengė mūsų kaimynės Estija ir Latvija.
Kad ir labai nenoromis, bet pripažinome šito kalėjimo Antaviliuose statybą, nes nebuvo kur dėtis — šitą faktą pasauliui pranešė pačios Amerikos žurnalistai.
O oficialioji Amerika dėl šitos mūsų valstybei padarytos kiaulystės tylėjo ir tebetyli. Na, kas, kad Lietuva Europoje nusipelnė negražaus vardo.
Taigi oficialioji Amerika tyli, o, kaip pastebėjo Prezidentė, į daugelį šios istorijos klausimų gali atsakyti tik ji, Amerika, — Lietuva į savo klausimus jau atsakė. Gal dar ne į visus.
Į visus klausimus atsakys, kai atsakys Amerika. O ji tyli, nes nėra pratusi atsakinėti į mažų valstybių klausimus.
Todėl prie iškilmingos vakarienės stalo Amerikos ambasadoje Prahoje nesėdėjo mūsų valstybės Prezidentė.
Beje, į tą vakarienę nebuvo pakviesti ir Europos Sąjungos vadovai.