Naujausios
7 valstybės naikinimo būdai
Ramunė HAZIR, „ Respublikos“ žurnalistė
Kaip nesigriebiant karinių priemonių (šiais laikais tai daryti sunkiau–pasaulis gali pasmerkti) sunaikinti šalį? Buvęs užsienio reikalų ministras profesorius Povilas Gylys suskaičiavo 7 būdus. Visus jis pastebi Lietuvoje.
Neginkluoto valstybės naikinimo būdai pagal P. Gylį
1. Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančias, o ne konkuruojančias, viena kita nepasitikinčias dalis.
2. Neleisk susiformuoti protingai, teisingai, dorai patriotiškai šalies valdžiai. Protingus ir padorius žmones (jei jų dar ten likę) stumk iš valdžios.
Neleisk spręsti svarbiausių šalies gyvybingumui gresiančių problemų (pvz., viešųjų finansų, energetinio saugumo). Tas esmines problemas paskandink smulkių problemėlių liūne.
Primesk šaliai tokius sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių. Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizavimas, energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai.
3. „ Nukultūrink“ tautą, menkink jos civilizacines galias.
Nustekenk inteligentiją–ji pavojinga. Jos darbo ir gyvenimo sąlygos turi būti tokios, kad nuolat galvotų tik apie savo fizinį išgyvenimą „ iki kitos algos“ , kad neturėtų laisvo laiko užsiimti nacionaliniais ar bendruomeniniais reikalais.
Jei kas nors iš inteligentų vis tiek kelia galvą, jų atžvilgiu naudok informacinės blokados nutylėjimų taktiką. Elkis taip, lyg jų nebūtų.
4. Neleisk normaliai veikti teisingumo sistemai.
5. Įklampink visuomenę į nuolatinį praeities problemų narpliojimą. Tačiau tai neturėtų būti tikros istorinės tiesos paieškos. Tikra istorinė tiesa pavojinga–jos pagrindu galima sustiprinti valstybę.
6. Uždaryk šalį, kiek tai šiais laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, provincializuok ją, o iš išorės ateinančią informaciją nuolat dozuok ir nuspalvink reikiama spalva. Spalvintojai turi stengtis, kad žmonės „ teisingai“ suprastų tarptautinius įvykius bei pasaulinę patirtį ir nepradėtų jų patys savarankiškai vertinti.
7. Neleisk susiformuoti išmintingai užsienio politikos strategijai.
Keistas sutapimas: tame valstybės naikinimo plane veiksmų numatyta tiek pat, kiek yra pasaulio stebuklų. Jo autorius sako, kad nieko čia stebuklinga–stebuklas įvyks, kai žmonės savo kailiu pajus valstybės naikinimą ir pradės jam priešintis.
- Profesoriau, kas paskatino jus prabilti apie valstybės naikinimo būdus?
- Tos mintys gimė ne iš karto. Aš daug metų dalyvauju visuomeniniame gyvenime ir visą laiką mane kamavo klausimas: kas slypi už tų griaunamųjų jėgų, proceso, kuris taip paplitęs mūsų šalyje? Ar tai yra mūsų išsilavinimo ir moralės stoka, ar kažkoks kažkieno planas?
Priėjau prie išvados, kad tai yra giluminiai procesai, apimantys visas sferas ir patį svarbiausią dalyką–valstybės valdymo reguliavimą. O kaip žinote, nuo savireguliacijos ir valdymo priklauso bet kurios sistemos, taip pat ir mūsų šalies, sėkmės ir nesėkmės. Kai tai išderinta, visuomenė patiria didžiulius nuostolius. Štai, pavyzdžiui, pasakykite man, kodėl mes turime 300 tūkst. bedarbių. Juk tai nėra kažkoks atskiro politiko padarytos klaidos rezultatas! Tai galima paaiškinti tik neadekvačiu tikrovės supratimu.
Taigi išlaikydamas straipsnio dvasią, šioje vietoje turėčiau paklausti: o gal vis dėlto tai yra tikrai valstybės griovimo planas? Bet to įrodyti, deja, negaliu...
- Kaip jūs identifikavote tas visas blogybes?
- Turiu polinkį į tokį filosofinį požiūrį, kurio mokau ir studentus, tad šįkart išdrįsau remdamasis tomis pažiūromis pažvelgti į procesus mūsų valstybėje. Tai nėra netvarkingas faktų sudėliojimas. Faktai paprastai apie save nieko nepasako. Jie juk yra, o negali pasakyti, kad tai yra kažkieno planas. Bet negali to ir atmesti. Gal tai yra tik mūsų pačių nesuvokimas?
O tas nesuvokimas kyla todėl, kad pas mus nėra demokratinės situacijos, kurioje būtų galima laisvai diskutuoti. Kai kurios grupės paėmė teisių į tiesą monopoliją ir kitokių pažiūrų žmonėms, pavyzdžiui, man, dvidešimt metų buvo sunku išeiti į viešumą. Nesakau, kad aš buvau visai užblokuotas, bet kitokių pažiūrų žmonės nėra mėgstami, kadangi jie...
— ...yra pavojingi...
— Taip. Sakoma, kad jie čia komunizmą nori atkurti, kolūkius atstatyti, bažnyčias uždaryti...
Iš dalies tai yra tiesa. Aš tikrai esu iš tų žmonių, kurie labai vertina bendruomeninę veiklą ir suvokia viešąjį interesą kaip visų bendrą interesą. Dėl to daug kas tokius kaip aš stumia į pakraščius, bando marginalizuoti klijuodami komunisto, norinčio atkurti Tarybų Sąjungą, etiketę...
— Nebuvo tokių minčių, kad laikas užsičiaupti, pasitraukti ir niekam nebetrukdyti?
— Aš pasitraukiau. Iš politikos. Tam buvo daug priežasčių. Pagrindinė–norėjau grįžti į akademinį darbą ir susivokti, kas čia iš tikrųjų vyksta. Nes jaučiau, kad yra kažkas ne taip.
Dabar, dešimtį metų pabuvęs akademinėje sferoje, panagrinėjęs tuos klausimus, aš turiu geresnį suvokimą.
— Kuris iš jūsų nurodytų valstybės naikinimo būdų yra pavojingiausias?
— Skaldymas kaip valstybės naikinimas, jos nesupratimas. Nesupratimas, kas yra valstybė.
Juk valstybė yra institucijų visuma, kuri turi atstovauti nacionaliniams, bendriesiems interesams. Juk pati žodžio „ respublika“ reikšmė ir reiškia „ viešasis reikalas“ . Šitų dalykų nuvertinimas skleidžiant neapykantą kitaip galvojantiems yra patys didžiausi sprogstamieji įtaisai po mūsų valstybės pamatais.
— Rašydamas apie valstybės naikinimo būdus, jūs teigėte, kad „ įlindote į hipotetinės priešiškos valstybės spec.tarnybų analitiko kailį“ . Turėjote galvoje konkrečią valstybę?
— Nenorėčiau konkretizuoti. Mano rašinio tikslas buvo susimąstyti apie tai, kad gal kažkas išties nori, kad mūsų valstybė susilpnėtų. Nereikia automatiškai, kas mums labai įprasta, rodyti tik į vieną pusę.
— Kam būtų didžiausia nauda, jeigu Lietuva pati save sunaikintų ir išnyktų kaip valstybė?
— Pagalvokim. Juk visa tai priklauso nuo motyvų. Gal viską šiek tiek nuvalstybinkime. Mes paprastai pirštais rodome į valstybes, bet tai gali būti ir nevalstybinės jėgos. Juk, pavyzdžiui, silpstanti valstybė visada naudinga stambioms korporacijoms. Tada jos gali diktuoti savo sąlygas.
— Ar šis jūsų aprašytas valstybės naikinimo planas taikytinas tik Lietuvai, ar yra ir daugiau valstybių, kurioms tai galėtų būti pritaikyta?
— Aš manau, kad tinka ir kitoms valstybėms. Juk šis planas paremtas tam tikrų teorijų pamatais ir yra pakankamai universalus. Bet nepamirškime lietuviškos specifikos. Mes įsivėlėme į tarpusavio konfrontaciją ir 20 metų mums užteko dalį visuomenės paversti, kaip sakė istorikas Česlovas Laurinavičius, „ neteisėtais lietuviais“ . Aš juk toks ir esu. Esu negeras lietuvis. O kiti–geri lietuviai. Per 20 metų mes nesugebėjome šito įveikti...
Kaip nuo 1989 m. buvo pradėta sąmoningai ar nesąmoningai skaldyti mūsų tautą, taip ji ir tebeskaldoma. Mums tai labai trukdo suvokti savo nacionalinius interesus. Štai tokia ta lietuviška specifika...
— Kaip jums atrodo, ar mūsų valstybėje yra žmonių, kurie suvokia tikrąją padėtį?
— Labai daug žmonių nujaučia, kad mūsų valstybėje daug kas vyksta ne taip, kaip reikia, bet nedaug iš jų gali pasakyti, kas yra ne taip. Dar sunkiau pasakyti, ką reikia daryti. Nes viskas prasideda nuo analizės, kaip ir medicinoj. Pirma–diagnozė, o kai turi gerą diagnozę, tada jau lengva paskirti ir gydymą.
Bet kol jūs kito klausimo neuždavėte, pasakysiu, kad, mano nuomone, vaistas yra tikras, o ne tik rinkimais apsiribojantis formalus demokratizavimas. Taip pat–teisingumo įvedimas.
— O jūs tikite, kad Lietuva gali nesusinaikinti ir išlikti?
— Problema ta, kad valstybė yra nematomas dalykas. Kai griūva pastatas, mes visi matome griuvėsius, kai griūva valstybė, deja, to nematome. Galime tai suvokti, bet tam reikia tinkamo išsilavinimo.
Aš tikiu, kad griūvant atsiranda savisaugos instinktas. Savisaugos instinktą turi ne tik žmogaus, bet ir socialiniai organizmai. Net ir biurokratija turi savisaugos instinktą. Pažiūrėkite, kad darosi, kai palieti jos interesus!..
Tad valstybė irgi pradeda kovoti už savo išlikimą, kai pajunta rimtą grėsmę. Žmonės jaučia tą grėsmę ir aš manau, dabar yra geras laikas už šitą valstybę pakovoti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“