
Naujausios
Tokias ir panašias problemas kelia ne vienos seniūnijos gyventojai. Kaimuose vis dar yra agresyvių, neprognozuojamo elgesio girtuoklių, kurie nuo alkoholio apimti psichozės, kelia pavojų doriems, dirbantiems, vaikus auginantiems žmonėms.
Daugelis dar prisimena prieš kelerius metus įvykusią Kražių tragediją, kai už nužudymus 20 metų kalėjęs R. Bekintis, sugrįžęs iš kalėjimo, Kražiuose atėmė gyvybes keturioms moterims. Panašu, jog biurokratinėse įstaigose tai jau užmiršta.
R. Bekintis nuteistas iki gyvos galvos kalėti. Tačiau Kražiuose liko dar vienas veikėjas slapyvarde Hansas, kuris girtauja, valkatauja ir yra neprognozuojamo elgesio.
Deja, bendrojo pagalbos centro darbuotojams pavojus negresia, todėl jiems atrodo, jog ant seniūnės stalo išdėlioti peiliai yra tik girtuoklio pokštas.
Tegu būna tas bendrasis pagalbos centras, jeigu jau taip norime atrodyti europietiškai. Tačiau vietos gyventojai galėtų turėti ir vietos policijos kontaktus. Rajono policininkai geriau nei bendrasis pagalbos centras žino opiausius savo teritorijos taškus ir kiek jie gali būti pavojingi.
Pamenu vieną atvejį, kai kelmiškė pamatė prie savo namų viduržiemį gulintį vyrą. Skambino bendruoju pagalbos telefonu net keletą kartų, tačiau policija neatvažiavo. Bendrasis pagalbos centras aiškino, jog pareigūnai toje vietoje nieko nerado. Tačiau susisiekus su policijos viršininku, pareigūnai atvyko per kelias minutes ir ant sniego gulintį varguolį nuvežė į ligoninę.
Daugėjant demokratijos, ja godžiausiai naudojasi savo teises žinantys nusikaltėliai, kitų piliečių negerbiantys įžūlėliai, dykinėtojai.
Tuo tarpu nuo dirbančio ir apie savo teises neturinčio kada galvoti žmogaus paslaugos, už kurias jis moka mokesčius, tarsi tolsta. Be bendrojo pagalbos centro negali išsikviesti policijos, gaisrinės ar greitosios medicinos pagalbos. Be šeimos gydytojo siuntimo kreiptis į akių ar ausų daktarą. Visos paslaugos teikiamos tarsi aplinkiniais keliais. Tuštėjančių kaimų gyventojai jau nebetenka teisės pasinaudoti viešuoju transportu, nes per brangu išlaikyti nuostolingus maršrutus. Per brangu išlaikyti mokyklas, bibliotekas, kultūros namus, medicinos punktus. Viskas centralizuojama.
Deja, mokesčių mokėtojui tenka išlaikyti su peiliais vaikščiojančius neprognozuojamo elgesio dykūnus ir visokias kitokias tik nuostolius visuomenei nešančias socialines grupes. Gal centralizuokime ir jas?
Suvežkime visus į vieną vietą, duokime pavalgyti, ką nors naudingo visuomenei padirbėti prižiūrėtojų akivaizdoje. Miestas ir kaimas apsivalys. Žmonės galės ramiau gyventi.
Betgi bijome Europos. Ką ji pasakys? Neduokdie nustatys, jog pažeidžiamos agresyvių girtuoklių teisės! Jų teisė valkatauti, trikdyti gyventojus, nesigydyti alkoholizmo, tuberkuliozės, psichikos ligų.
Ir visai nesvarbu, kad šalia esantys žmonės taip pat turi teisę ramiai gyventi, nenukentėti nuo jų, visuomeniniame transporte neužsikrėsti tuberkulioze ar utėlėmis.
Dažnai kalbame apie toleranciją. Stebimės, kai kokio nors kvartalo gyventojai sukyla, kad šalia jų nebūtų nakvynės namų, nevaikščiotų psichinę negalią turintys, neprognozuojamo elgesio žmonės. Sakome – jie nekalti, jie – ligoniai.
Bet, antra vertus, kodėl šie gyventojai turi taikstytis su neigiamomis emocijomis ir pavojais? Susirgęs žmogus, paprastai, gydosi, kad netaptų našta savo artimiesiems ir būtų naudingas visuomenei. Kodėl norą gydytis pareiškia tik retas alkoholikas?
Nors, pertvarkius policijos komisariatus, gatvėse dirba mobiliosios grupės ir prisišaukti pagalbą galėtų būti tarsi paprasčiau, tačiau ją turi kviestis aplinkiniais keliais, per bendrąjį pagalbos centrą. Kol pagalbos centras skambinančiojo išklausinės visas detales, kol paskambins policijai, kol ši atvažiuos, nes tavo pavojus gali patekti ne į patį pavojingiausią lygį, žmogus gali būti ir nuteriotas. Ar tai ne per didelė kaina už demokratiją ir toleranciją?
1636 metais Vilniuje buvo išguldyti vieši patvarkymai, kaip turi elgtis kožna dievobaiminga ir viežlyba asaba jomarke, savo gildijos pobūvyje ir kitoniškame suėjime.
Pirmame punkte įrašytas toks patvarkymas: "Gink Dieve nevalna prisiplempus arielkos bastytis tarp žmonių viešumoj ir savo nesvietišku smirdėjimu, o taipogi kalakutiškais tauškalais piktinti žmones. Jei bus taip, tai sūdžia turi bausti 30 lietuviškų grašių, ale jei pinigo neprituri, liept iškasti 10 uolekčių grabės po Vilniaus miesto siena."
Yra ir kitų patvarkymų: "Už akies pamušimą viešumoj – 45 grašiai. Už žipono palos atplėšimą – 35 grašiai. Už spyrimą į pasturgalį – 50 grašių. Už plaukų pešimą dėl keršto – 60 grašių, dėl šposo – 1 auksinis."
Taigi, jau prieš kelis šimtus metų girtuoklystė ir jos sukeliamos pasekmės buvo laikomos nekultūringu ir nusikalstamu elgesiu. Ar šiandien ne per dažnai ir ne per rūpestingai užsiimame šių bevalių žmonių globa? Sunkiai dirbančiųjų sąskaita...
Daugėjant demokratijos, ja godžiausiai naudojasi savo teises žinantys nusikaltėliai, kitų piliečių negerbiantys įžūlėliai, dykinėtojai.
(Komentaro autorė yra Kelmės rajono tarybos narė)