Naujausios
Unikalus Šaukoto girininkijos „kraitis“
Radviliškio rajone per 40 metų egzistavusi Šaukoto girininkija unikali turėtu „kraičiu“ — besikuriant jai atiteko Debeikių kaimas su visais jo gyventojais ir didžiausio rajone Praviršulio tyrelio botaninio zoologinio draustinio miškai.
Laima AGANAUSKIENĖ
Girininkijai teko rūpintis kaimu
Radviliškio rajone esantis Debeikių kaimas už civilizacijos malonumus — elektrą, kiną, biblioteką — turėtų būti dėkingas šalia ošiantiems miškams. Jei ne jie, kaimo vystymasis būtų buvęs gerokai lėtesnis. Visa tai į Debeikius atėjo aplinkui pradėjus kurtis Šaukoto girininkijai.
Pirmas ir vienintelis Šaukoto girininkijos girininkas Tadeušas Žaltauskas prisimena: daugiau nei prieš 40 metų jo steigiama Šaukoto girininkija gavo nelauktą „kraitį“ — girininkijai teko rūpintis ne tik miško sodinimu iš kolūkių perimtose nederlingose žemėse, bet ir jos teritorijoje buvusiu visų užmirštu Debeikių kaimu su 176 debeikiškiais.
„Tuomet Debeikių kaimas buvo vadinamas šešioliktąja respublika: jame nebuvo elektros, trobos — vos ne dūminės, su aslomis, žmonės neskaitė knygų, nes nebuvo bibliotekos. Kelis šimtus knygų atrinkau iš Šaukoto miestelio bibliotekos ir jas arkliuku atvežiau į Debeikius. Taip atsirado biblioteka. Pas vieną gyventoją atidarėme parduotuvę. Suradę seną kino aparatūrą bei motorą, į kaimą atvežėme kiną, kuris būdavo rodomas kito gyventojo kluone“, — kaimo vystymosi žingsnius vardija T. Žaltauskas.
Nedaug uždirbantys kaimo žmonės laikė 25 arklius, nors kitiems turėti nuosavų arklių tuomet buvo draudžiama. Debeikiškiai su arkliukais darbavosi ir girininkijoje.
Atkūrė sėklinį draustinį
Darbo girininkijoje buvo pakankamai: rankiniu būdu reikėjo apželdinti žemės ūkiui netinkamus eroduojamus plotus — kasmet maždaug po 30 hektarų. Iš viso buvo pasodinta apie 800 hektarų naujų miškų. Sodindavo mišrias miško kultūras, sodmenų užsiaugindavo patys.
1967 metais girininkijoje buvo užveista maumedžio sėklinė plantacija, po poros metų pasodinta įvairių retesnių medžių — pocūgių, kanadinių eglių, kedrinių pušų. Iš Kauno Dubravos miško tyrimo stoties šaukotiškiai parsivežė rūšinės genetinės pušies sėklų.
Girininkija didžiavosi turimu eglės selekciniu genetiniu draustiniu, kuriame į viršų stiebėsi šimtametės rinktinės eglės. Iš pačių gražiausių eglyno medžių studentai rinkdavo kankorėžius, skiepai būdavo skiepijami į kitas egles.
„Labai nusiminėme, kai, užėjus sausrai, draustinis ėmė džiūti. Teko jį atsodinti iš naujo“, — selekcinio eglyno istoriją prisimena miškininkas.
Tąkart girininkija ėmėsi didžiulio darbo — iš surinktų draustinio eglių sėklų Dubravos miškų tyrimo stotis išaugino sodinukų. Juos girininkija mainė į savo užaugintus sodinukus: už du paprastus gaudavo vieną užaugintą dubraviečių.
„Nuvažiuodavome prisikrovę pilną “Kamaz'ą“ ir priekabą, o grįždavome tik su “Kamaz'u“ — sodinukų mainus mena T. Žaltauskas. Tokie mainai padėjo atkurti sėklinį draustinį. Tačiau kol jis pradės atlikti savo paskirtį, turės praeiti mažiausiai šeši dešimtmečiai.
Didžiausias gaisras urėdijos istorijoje
Šaukoto girininkijos miškininkams teko ne tik grožėtis pačių sodintais miškais, bet ir gesinti didžiausią Radviliškio miškų urėdijos istorijoje gaisrą, prieš 10 metų kilusį girininkijai priklausiusiame Praviršulio tyrelio zoologiniame botaniniame draustinyje, Bargailių pelkėje.
Tąkart per kelias valandas išplitusi ugnis išdegino apie 200 hektarų pelkėje augančio miško. Įsisiautėjusią ugnį tramdė per 100 žmonių. Į pagalbą atskubėjo Radviliškio, Šaukoto, Baisogalos, Šiaulėnų, Sidabravo, Šeduvos bei Šiaulių ugniagesiai, miškininkai, Šaukoto seniūnijos gyventojai. Ugniagesiams ir gaisrą padėjusiems gesinti kariškiams iš Linkaičių arsenalo bei Šiaulių motorizuoto pėstininkų būrio darbą apsunkino tai, kad pelke prie degančio miško negalėjo privažiuoti mašinos.
Pelkėje degančias maždaug metro aukščio pušis bei eglaites žmonės gesino šluotomis, plakdami jomis ir medžius, ir degančias samanas. Čia pat buvo kasamos duobės, laukiama, kol į jas prisisunks vandens, ir kibirais pilama ant ugnies.
„Pamatęs degančią pelkę, nulėkiau tiesiai ten. Nulėkęs patekau į “pragarą“. Ugnis lėkė šuoliais. Vėjo gūsiai kėlė ją į viršūnes. Aprimus vėjui, ji sliuogė žemyn, sulaukusi kito gūsio ir įgavusi naujų jėgų, ir vėl liuoksėjo aukštyn. Ugnies volai, maišydamiesi su dūmais, iškilo į 30 metrų aukštį. Didelių pastangų dėka gaisras buvo lokalizuotas per dieną, tačiau gaisro pėdsakai buvo baisūs“, — apie didžiausią miško gaisrą ne tik girininkijoje, bet ir Radviliškio rajone vaizdžiai pasakoja T. Žaltauskas.
Pasak miškininko, šis gaisras uždėjo ryškų juodą pėdsaką girininkijos istorijoje.
„Po tokio gaisro prireikia ne vieno dešimtmečio, kad nebeliktų jo pėdsakų“, — sako T. Žaltauskas.
Autorės nuotr.
PRISILIETIMAS: Pirmam ir vieninteliam Šaukoto girininkijos girininkui Tadeušui Žaltauskui prisilietimas prie medžio, ypač jo paties sodinto, — reikalingas kaip oras.
PASLAPTIS: Pasodinęs medžių, Tadeušas Žaltauskas tokiu būdu slapta pažymėjo čia žuvusių partizanų vietą.
Radviliškio miškų urėdijos archyvo nuotr.
GAISRAS: Prieš dešimtmetį Bargailių pelkėje kilęs gaisras nuniokojo apie 200 hektarų miško ir buvo didžiausias Radviliškio miškų urėdijos istorijoje.