Naujausios
Miškelis Užpelkiuose auga mokslui
Akmenės rajone netoli Užpelkių kaimo siūruojantis 8 hektarų pušies geografinis želdynas — vienintelis Šiaulių apskrityje, kuris kelis dešimtmečius yra šalies, o pastaruoju metu ir Europos Sąjungos miškininkystės mokslininkų stebėjimo objektu.
Prieš 35 metus čia pasodinti daigai iš sėklų, surinktų tuometinės Tarybų Sąjungos 43 skirtingose geografinėse vietovėse Baltarusijoje, Baškirijoje, Estijoje, Karelijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Udmurtijoje, Ukrainoje — nuo Baltijos jūros iki Tolimųjų Rytų.
Baltijos regione unikalūs identiški tokie pat paprastųjų pušų miškeliai dar yra tik Plungės, Kazlų Rūdos rajonuose bei vienintelis Estijoje.
Vytautas RUŠKYS
Želdynai — kopijos
Maždaug prieš pusšimtį metų tuometinės Tarybų Sąjungos miškininkystės mokslininkams kilo idėja — ištirti genetinius ir fizinius pušies pokyčius, kai jos adaptuojasi kitose geografinėse vietose, negu yra subrandintos sėklos.
Užpelkių kaime buvo parinkta apie 8 hektarus dirbamos žemės pušelėms sodinti. Mažeikių miškų urėdijoje saugomuose dokumentuose nurodoma, kad sėklos surinktos iš Archangelsko, Vologdos, Pskovo, Orienburgo, Novosibirsko, Uljanovsko, Zelionodolsko, Voronežo, Gomelio, Kostromos, Smolensko, Lvovo, dabartinio Sankt— Peterburgo — iš viso iš 43 geografinių ekotipų. Tiksliai nurodyta kiekviena geografinė platuma.
Ventos regioninio parko, kurio teritorijoje dabar yra Užpelkių miškas, vyriausiojo ekologo Rimanto Kažukausko duomenimis, Tarybų Sąjungos miškininkai tokių pat pušų geografinių želdynų įveisė Rusijoje (daugiau kaip dvidešimt), po kelias — Ukrainoje, Kazachijoje, tik po vieną — Estijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžane. Mokslinėje literatūroje visi tie 37 želdynai, įvardijami kopijomis, užima daugiau kaip 800 hektarų.
Užpelkiuose beveik 35 tūkstančiai sodinukų pasodinti 1975— ųjų pavasarį.
Stebėjimo trukmė — ilgiau negu šimtmetis
Pušynas Užpelkiuose tapo neįprastu, kadangi aptvertas niekur miškuose neregėta pustrečio metro aukštumo tvora. Gelžbetoniniai stulpai buvo per žemi, todėl prie jų buvo pritvirtinami mediniai basliai ir tempiamas apačioje vielinis tinklas, o viršūnėje — spygliuotos vielos. Taip saugota, kad į želdyną nepatektų elniai ar kiti žvėrys, galintys niokoti pušeles. Apsisaugota ir nuo be reikalo užklystančių žmonių.
Dabar tvora nuardyta, yra likę tik šiek tiek stulpų.
Kai želdynas ėmė stiebtis, kasmet atvažiuodavo Lietuvos miškų instituto ir kiti mokslininkai. Labiausiai stebėjo, kaip medeliai prigyja.
Jei atvažiavėliai užsibūdavo, tai nakvodavo Kairiškių girininkijos pastate ar susirasdavo pastogę pas vietinius gyventojus.
Tyrėjai fiksavo augančių medžių fizinius pokyčius, o kai ėmė derėti kankorėžiai, išsiveždavo tirti jų sėklas.
Mokslininkai skelbė, kad pušų geografiniai želdynai reikalingi ilgalaikiams tyrimams nustatyti, kaip naujoje aplinkoje adaptuojasi kitur augę medžiai. Numatyta periodiškai matuoti tų pušų aukštį, skersmenį, šakotumą, tiesumą, medienos kietumą ir netgi DNR pokyčius, o taip pat fiksuoti išlikimo statistinius duomenis.
Mokslininkams smalsu, kaip keičiasi medžių genetika, o miškininkus domina, ar įmanoma gauti praktinės naudos — pavyzdžiui, greičiau ir daugiau užauginti medienos.
Pasak Ventos regioninio parko vyriausiojo ekologo R. Kažukausko, miškininkystės teorijoje vyrauja nuomonė, kad geriausiai užauga vietinės kilmės medžiai. Tai neigia ar patvirtina Užpelkių miškas?
„Jau matyti, kad tolimųjų rytų ar šiaurės pušys yar meneksnės, negu vietinės. Vis dėlto konkretesnės išvados gali gimti gal po kokio pusšimčio metų, o dar po tiek laiko tikrai turėtų būti paskelbti apibendrinimai“ — teigė R. Kažukauskas.
Vakarų Europa susidomėjo
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Užpelkių geografiniu želdynu susidomėjo Vakarų Europa. Mat ten taip pat atliekami panašūs moksliniai stebėjimai. Tik tie plotai, palyginti su Sibirą siekiančiomis platumomis — nedideli.
„Anksčiau vakariečiai galėjo lyginti savo duomenis, o informacijos iš tuometinės Tarybų Sąjungos negaudavo, — sakė R. Kažukauskas. — Tad politiniai pasikeitimai tapo naudingi Europos miškininkystės mokslui“.
Užpelkiuose esančio 8 hektarų pušyno plotas įjungtas į tarptautinę miškų tyrimo organizacijų sąjungos bandomųjų objektų sąvadą ir yra laikomas pasaulinio genetikos ir selekcijos fondo dalimi. Šiai organizacijai, pradėjusiai veikti XIX amžiuje, šiuo metu priklauso daugiau kaip 100 valstybių.
Dėmesys sugrįžo
Kairiškių girininkijai vadovavęs R. Kažukauskas mena, kad mokslininkai maždaug nuo 1996— ųjų nustojo lankytis Užpelkių geografiniame želdyne. Tais metais doktorantų disertacijas ruošiantys miškininkai rinko medžiagą, rengdamiesi mokslinei kelionei į Švediją.
Tačiau 2007 metais mokslininkai sugrįžo į Užpelkius: vėl rinko sėklas, matavo medžius, atkūrė sklypelių ribas (buvo iškirstos linijos, įkasti laikini mediniai stulpeliai, baltais dažais pažymėti kraštiniai medžiai), geltonais dažais pažymėjo daugiau kaip 1200 kirstinų pušų, kurios pradėjo džiūti ir skursti, paženklino keliolika išaugusių eglės bei beržo medžių, nereikalingų medynui formuoti, atrinko medžius, kuriuos leido išsikirsti Užpelkių kaimo gyventojams.
Mokslininkai pasiūlė želdinius įtraukti į šalies saugomų gamtos objektų sąrašą, tačiau iki šiol tuo nepasirūpinta. Šiuo metu geografinį želdyną nuo kirtimo ar kitokios ūkinės veiklos apsaugo tai, kad jis yra ne tik Ventos regioninio parko teritorijoje, bet ir priklauso Užpelkių botaniniam ir zoologiniam draustiniui.
Autoriaus nuotr.
MIŠKAS: Ventos regioninio parko vyriausiasis ekologas Rimantas Kažukauskas sakė, kad nedaug kas žino, jog Akmenės rajone susodinti medžiai, kurių sėklos surinktos kelių tūkstančių kilometrų atstumu.
PUŠYS: Geografiniame želdyne Užpelkiuose daugiau kaip 40 metų pušys vis kyla aukštyn ir drūtėja.
LIKUČIAI: Miško pakraštyje bėra pustrečio metro aukštumo buvusios tvoros likučiai.