Naujausios
Kaip sėjo Kurtuvėnų miškus
Dar grafo Pliaterio laikais vyriausiu Kurtuvėnų miškų prižiūrėtoju dirbo Pranciškus Mejeris. Miškininko estafetę iš tėvo perėmė sūnus Leonardas ( gimęs Kurtuvėnų dvare 1896 metais, o nuo 1920-ųjų pradėjęs dirbti pas tėvą), vėliau — anūkas Henrikas, o dar vėliau Henriko sūnus Vaidotas. Kurtuvėnų miškus puoselėjo net keturios girininkų Mejerių kartos.
Lygiai prieš pusšimtį metų, 1960-ųjų vasarą, Pageluvio miškuose Leonardas Mejeris parašė straipsnį, kuriame smulkiai sudėliojo Bubių-Šaukėnų miškų masyvo istoriją ir savo atsiminimus, kaip prie jo tėvo Pranciškaus Mejerio atrodė, kaip buvo tvarkomi ir kaip sėjami miškai.
.....„Iš visų įeinančių į masyvą miškų tik Kurtuvėnų dvaro miškai buvo visiškai sutvarkyti. Iš girioje esamų medynų matyti, kad Kurtuvėnų apylinkėje pradėta želdyti mišką apie 1880 metus. Jau vasario mėnesį eiguliai pradėdavo vežti į girininkijos džiovyklą kankorėžius ir juos aižyti. Pagrindinis miško želdymo būdas tais laikais buvo miško sėjimas...
...Prieš sėjant mišką, dalis kirtimų buvo išnuomojama žemės ūkio kultūroms dvejiems metams. Norinčių išsinuomoti žemės miške atsirasdavo pakankamai.
Pirmais metais sėdavo rugius ir sodindavo bulves, antrais metais sėdavo avižas ir miežius. Sėjama buvo taip: išvalius kirtavietę ant žemės barstydavo sėklą ir su kauptuku purendami dirvą uždengdavo sėklą. Bulves sodindavo panašiai: padėję bulvę ant žemės ją kaupdavo iš visų pusių žemėmis su paklote. Vėliau kaupiant bulves pasidarydavo apie bulvių kerą kauburėlis. Nebuvo žiūrima jokių eilių ar vagų. Pageidautina buvo sodinti arčiau kelmų ir kitų panašių vietų, kur daugiau susikaupę puvenų. Bulvės miško dirvoje užaugdavo labai skanios, kaip sakoma, miltingos, ir jų derlius būdavo didelis. Gerai užaugdavo ir javai. Gerai dar prisimenu avižas Vainagių girioj, kurios buvo virš metro aukščio.
...Aikšteles miško sėjimui ruošdavo tik pavasarį ir tuoj į jas sėdavo sėklas.
Ženklinimo virvė buvo sužymėta spalvotais skudurėliais — dviejų spalvų, pavyzdžiui, balta ir raudona po 100 skudurėlių kiekviena spalva, rodė aikštės platumą. Atstumas tarp aikštelių buvo toks pat, kaip ir tarp eilių — 2 aršinai (1,42 m), aikštelių platumas — 20 colių (50 arų).
Ištiesus stačiu kampu nuo išgairiuotos linijos virvę sustatomi išilgai jos darbininkai ir suderinamas aikštelių skaičius su darbininkų skaičiumi tokiu būdu, kad kiekvienam darbininkui tektų po 2 baltai ir 2 raudonai atžymėtas aikšteles. Virvės galuose pastatomi po 2 berniukai, jie vadinami „šniūriniai“. Jie ištempia virvę ir prismeigę kuolus šaukia “po baltu“ ir visi daro aikšteles pagal virvę tarp abiejų baltų skudurėlių. Nuėmus, jei yra velėnų, aikštelė išpurenama ir išilgai aikštelės padaromas griovelis sėkloms įpilti. Tada virvė keliama sekančion eilėn pagal matuoklę ir tada “šniūriniai“ šaukia: “po raudonu“...
Taip gaunamas šachmatinis aikštelių išdėstymas..
...Į paruoštas aikšteles tuoj pat buvo beriamos sėklos. Darbą vykdė „sėjikė“ — buvo tai paprastai kiek vyresnė mergina, kuri tą darbą dirbo kasmet ir buvo patikima sąžiningo darbo atlikimo atžvilgiu. Prisipylusi į prijuostę sėklų sėjikė eina išilgai aikštelių eilės, prie kiekvienos aikštelės paima žiupsnelį sėklų — maždaug 10-15 grūdelių — ir vienu rankos mostelėjimu išpila sėklas išilgai padaryto aikštelėje griovelio. Sėjikei iš paskos eina kita mergina su nedidele iš šakučių šluotele, užbraukdama griovelį uždengia sėklas ir, žengdama prie sekančios aikštelės, deda koją ant užpiltų žemių, jas kiek prispausdama prie sėklų.
Į dešimtinę būdavo sėjami 5 svarai (2 kg) pušies-eglės sėklų, jei buvo, tai dažnai šiek tiek maumedžio.
Iš Leonardo Mejerio atsiminimų
(Autoriaus kalba netaisyta)
Parinko Nijolė KOSKIENĖ
SĖJA: Tarpukaris. Kurtuvėnų dvaras. Moterys pasiruošusios miško sėjai.
Kurtuvėnų regioninio parko archyvo nuotr.