Kas gelbėja žmoniškumą?

Vil­nie­tis ar­chi­tek­tas Tau­ras Bu­dzys iš­kė­lė sau ne­leng­vą už­da­vi­nį – Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio ženk­lais pa­žy­mė­ti ant­ka­pi­nius žy­dų gel­bė­to­jų pa­mink­lus. Už­dir­ba pi­ni­gų iš tie­sio­gi­nės sa­vo veik­los, pa­pra­šo pa­ga­min­ti pus­šim­tį ženk­lų ir tren­kia­si į ku­rio nors Lie­tu­vos pa­kraš­čio ka­pi­nes. Sa­vo lė­šo­mis. Nie­kie­no pa­ra­mos ne­pra­šy­da­mas.

Ar­chi­tek­tas jau­čia pa­rei­gą pa­gerb­ti žmo­nes, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir sa­vo vai­kų gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo pa­smerk­tuo­sius, o drau­ge gel­bė­jo ir lie­tu­vių tau­tos žmo­niš­ku­mą.

Atei­nan­čios kar­tos ne­ži­no­tų, kiek tau­tos did­vy­rių il­si­si ato­kių kai­me­lių ka­pi­nė­se, baž­ny­čių šven­to­riuo­se ar rū­siuo­se. Ženk­lai pri­vers juos su­klus­ti ir tei­sin­gai su­vok­ti is­to­ri­ją. Kai Hit­le­rio pa­siun­ti­niai mū­sų že­mė­je siau­tė­jo ma­siš­kai žu­dy­da­mi žy­dus ir pri­vers­da­mi ar su­gun­dy­da­mi po vie­ną – ki­tą lie­tu­vį jiems ko­la­bo­ruo­ti, dau­ge­lis žmo­niš­ku­mo ne­pra­ra­du­sių mū­sų tau­tie­čių, slap­ta veik­da­mi, iš­drį­so jiems pa­si­prie­šin­ti.

Tuo me­tu nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti kla­sės ir kas­tos. Vals­tie­čiai ark­liais ve­žė iš Šiau­lių ge­to pa­bė­gu­sius žy­dus. Ku­ni­gai, gy­dy­to­jai ir ki­ti au­to­ri­te­tin­gi bei ger­bia­mi žmo­nės, ri­zi­kuo­da­mi vis­kuo, kas bran­giau­sia, juos slė­pė.

Ra­šy­to­ja Rū­ta Še­pe­tys sa­vo kny­go­je "Tarp pil­kų de­be­sų" pa­tei­kia daug pa­vyz­džių, liu­di­jan­čių į Si­bi­rą iš­trem­tų Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų stip­ry­bę ir ge­bė­ji­mą ne­pra­ras­ti žmo­niš­ku­mo net tuo­met, kai mir­tis žiū­rė­jo į akis. Vie­na iš pa­grin­di­nių he­ro­jų at­si­sa­ko ka­gė­bis­tams ver­tė­jau­ti. Nak­ti­mis kvie­čia­mi pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tų, pri­pa­žįs­tan­čių ne­bū­tus nu­si­kal­ti­mus, di­džio­ji da­lis trem­ti­nių ne­pa­si­ra­šo, taip iš­reikš­da­mi ty­lų, bet orų pro­tes­tą prieš že­mi­nan­čią ne­tei­sy­bę.

Iš na­mų į sve­ti­mą že­mę iš­vež­ti švie­siau­sie­ji Lie­tu­vos žmo­nės da­li­jo­si pa­sku­ti­niu kąs­niu. Mo­ti­nos ati­duo­da­vo sa­vo duo­ną vai­kams, nors pa­čios mir­da­vo nuo iš­se­ki­mo. Utė­lė­mis ap­leis­ti, gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se ve­ža­mi ir že­mi­na­mi lie­tu­viai tuo­met taip pat iš pa­sku­ti­nių sa­vo jė­gų gel­bė­jo žmo­niš­ku­mą.

Tuo me­tu, kai už ran­kų su­si­ki­bę sto­vė­jo­me Bal­ti­jos ke­ly­je, taip pat gel­bė­jo­me žmo­niš­ku­mą. Sa­vo tau­tos oru­mą ir lais­vę.

Kas mums at­si­ti­ko pa­skui? Kad tuo­met už­plū­du­si žmo­niš­ku­mo ban­ga ėmė slūg­ti. Ir kar­tais at­ro­do, jog nu­slū­go iki sek­lu­mos.

Iš­si­lais­vi­nę iš oku­pan­to ke­le­rius me­tus gin­či­jo­mės, ku­ris vei­kė­jas, ku­ri par­ti­ja ir ku­ris ei­li­nis la­biau­siai my­li Tė­vy­nę. Lyg vai­kų na­mų glo­bo­ti­niai ne­pa­si­da­lin­da­mi auk­lė­to­jos... Gin­či­jo­mės, bet var­gu, ar su­vo­kė­me, jog Tė­vy­nė esa­me mes. My­lė­ti Tė­vy­nę – ly­gu my­lė­ti žmo­gų. De­ja, vie­ni ki­tus ne­la­bai my­lė­jo­me.

Ne­my­li­me iki šiol. Nors dau­ge­lis sa­ve lai­ko­me di­de­liais pa­trio­tais. Hi­pok­ra­to prie­sai­ką da­vu­si gy­dy­mo įstai­gos va­do­vė iš tri­bū­nos apie pa­cien­tus kal­ba taip tar­si jie bū­tų ne po­lik­li­ni­kos klien­tai, o prie­šai. Esą rei­ka­lau­ja ir to, ir ano... O ko­dėl ne­ga­li rei­ka­lau­ti, jei­gu mo­ka svei­ka­tos drau­di­mą ir yra mū­sų Tė­vy­nės da­lis?

Gy­dy­mą pa­va­di­no­me pa­slau­ga. O pa­slau­gos, kaip ži­nia, bū­na mo­ka­mos. Tos, už ku­rias li­go­nių ka­sos at­si­ly­gi­na dos­niau, la­biau ap­si­mo­ka. Tų, už ku­rias mo­ka ma­žiau, po­lik­li­ni­kos pur­to­si. O tarp tų pa­slau­gos gir­nų ma­la­mas ser­gan­tis žmo­gus. Kartu ma­la­mas ir žmo­niš­ku­mas.

Nū­nai Lie­tu­vo­je vie­nas po­pu­lia­riau­sių žo­džių "ver­ty­bės". O ver­ty­bių lie­ka vis ma­žiau ir ma­žiau. Vie­nin­te­lė ver­ty­bė tik pi­ni­gai, pi­ni­gai, pi­ni­gai...

Už­tat esa­me ge­ri sve­ti­miems. Kal­ba­me apie sa­vo ša­ly­se dir­bu­sių ir mo­kes­čius mo­kė­ju­sių da­bar Lie­tu­vo­je ap­si­gy­ve­nu­sių bal­ta­ru­sių ir uk­rai­nie­čių pen­si­nin­kų ne­mo­ka­mą gy­dy­mą. Ar Bal­ta­ru­si­jo­je ir Uk­rai­no­je gy­dy­tų se­nat­vės leis­ti iš­va­žia­vu­sius lie­tu­vius, ku­rie ir su lie­tu­viš­ka pen­si­ja ten iš­vy­kę ga­lė­tų oriai gy­ven­ti?

Prieš Am­ži­no poil­sio at­gu­lu­sius žy­dų gel­bė­to­jus ir trem­ti­nius la­bai ap­gai­lė­ti­nai at­ro­do trans­por­to įmo­nės sa­vi­nin­kas, pri­si­vi­lio­jęs dirb­ti uk­rai­nie­tį, ne­su­mo­kė­jęs jam al­gos, ga­liau­siai su­mu­šęs ir iš­me­tęs iš sunk­ve­ži­mio už­sie­ny­je.

Ko­kią ži­nią apie sa­ve pa­sklei­džia­me pa­sau­liui? Apie tai, kad lie­tu­vis darb­da­vys dar­buo­to­jui pa­si­ren­gęs nu­dir­ti odą, o su­mo­kė­ti gra­šius ar­ba vi­sai ne­mo­kė­ti? Kad di­rek­to­rius pre­mi­ją pa­si­skirs pir­miau­sia sau. O jei­gu liks ke­li cen­tai – ir dar­buo­to­jui. Kad bū­tent dėl ne­pa­gar­bos ir iš­nau­do­ji­mo pa­skli­do­me po pa­sau­lį ir jau esa­me pra­min­ti Eu­ro­pos či­go­nais? Kur din­go ta lie­tu­vių vie­ny­bė, oru­mas ir žmo­niš­ku­mas, ku­riuos de­monst­ra­vo į ne­ži­nią ve­ža­mi trem­ti­niai ar­ba žy­dų gel­bė­to­jai?

Nū­nai Lie­tu­vo­je vie­nas po­pu­lia­riau­sių žo­džių "ver­ty­bės". O ver­ty­bių lie­ka vis ma­žiau ir ma­žiau. Vie­nin­te­lė ver­ty­bė tik pi­ni­gai, pi­ni­gai, pi­ni­gai... Tūks­tan­čiai, mi­li­jo­nai, mili­jar­dai. At­ro­do, jog iš vi­sų pu­sių į žmo­gų tie­sia­si šim­tai čiup­tu­vų. Tik duok, kišk, mo­kėk, pa­si­pirk. Už su­teik­tą ir už ne­su­teik­tą pa­slau­gą. Už nuo­dui kar­tais pri­lygs­tan­tį mais­tą ar gė­ra­lą. Už van­de­nį ir orą. Kad tik mū­sų ša­le­lė­je bū­tų dau­giau mi­li­jo­nie­rių. Tuo­met pa­sau­liui at­ro­dy­sim tur­tin­giau ir gra­žiau.

Iš oku­pan­to vo­gė­me tai, ką ga­lė­jo­me pa­čiup­ti ran­ko­mis. Da­bar re­gis vie­nas ki­tą ap­va­gi­nė­ja­me ne tik ran­ko­mis, bet ir sme­ge­ni­mis, šir­di­mis, aki­mis, nes, nė vie­nas mū­sų or­ga­nas jau ne­be­ga­li eg­zis­tuo­ti be eu­ro, do­le­rio, sva­ro.

Ar tu­ri­me ko­kią at­sva­rą? Nep­rik­lau­so­my­bė­je gi­męs jau­ni­mas jau ne­be­ga­li su­pras­ti, ko­dėl rei­kia duo­ti ky­šį me­di­kui, tei­sė­jui, po­li­ci­nin­kui ar vals­ty­bės tar­nau­to­jui. Ir ne­duo­da. Tai pa­žan­ga. Tik kaip ta pa­žan­ga at­si­rūgs pa­čiam jau­ni­mui, at­si­dū­ru­siam ky­šio no­rin­čio gy­dy­to­jo ar ko­kio vals­ty­bės pa­rei­gū­no pri­klau­so­my­bė­je?

Ats­va­ra – dau­gy­bė ge­rų, pa­do­rių žmo­nių, ty­liai be po­mpas­ti­kos ir kal­bų apie ver­ty­bes dir­ban­čių Lie­tu­vai ir sa­vo šei­mai. Tik­rie­ji in­te­li­gen­tai, pa­na­šūs į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos eli­tą. Jiems rū­pi, ko­kia Lie­tu­va yra iš tik­rų­jų ir kaip ji at­ro­do pa­sau­liui.

Jų yra vi­sur: ir did­mies­čiuo­se, ir ma­žuo­se kai­me­liuo­se. Jie dar mo­ka da­lin­tis žmo­niš­ku­mu ir adek­va­čiai su­vok­ti ver­ty­bes. Tik ne­mo­ka tuš­čios de­ma­go­gi­jos. To­dėl, ma­tyt, kar­tais yra ne­pas­te­bi­mi ar­ba už­mirš­ti.

Kai vi­dur­nak­tį pra­ve­riu du­ris ir iš­girs­tu į me­dį at­skri­du­sios lakš­tin­ga­los gies­mę mė­ne­sie­nos si­dab­ru ap­lie­ta­me kie­me, pa­ma­nau, jog ga­vau pa­sau­ly­je gra­žiau­sią pa­slau­gą, už ku­rią dar ne­rei­kia mo­kė­ti.