Juka pasidabino baltais žiedais

Šiau­lie­čiai Lai­mu­tė ir Ed­mun­das Kan­čaus­kiai prieš ke­lias die­nas su­lau­kė įspū­din­gos va­sa­ros do­va­nos – gy­ve­na­mo­jo na­mo pa­šo­nė­je esan­čia­me jų dar­že­ly­je pra­žy­do ju­ka.

Po­nia Lai­mu­tė gir­dė­ju­si, kad per­so­din­tos ju­kos pa­pras­tai pra­žys­ta po ko­kio de­šimt­me­čio ar dar vė­liau, o štai jų dar­že ji net du žied­ko­čius iš­lei­do jau po tre­jų me­tų. Ju­kos žie­dai at­si­mer­kė Jo­ni­nių iš­va­ka­rė­se, tar­si pa­mir­šę, kad Jo­nas ar Ja­ni­na šia­me kie­me ne­gy­ve­na.

Lyg snie­gas bal­ti ju­kos žie­dai ir įspū­din­gas, dau­giau nei dvie­jų met­rų, žied­ko­čių il­gis vi­lio­ja ne tik ar­ti­miau­sius kai­my­nus, bet ir pro­šal ei­nan­čius. Vie­ni no­ri au­ga­lą ap­žiū­rė­ti, pa­si­gro­žė­ti, o ki­ti prie jo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti.

Šei­mi­nin­kė sa­ko, la­pais neįs­pū­din­gą au­ga­lą ga­vu­si do­va­nų iš mar­čios. Nie­kaip iš­skir­ti­nai ne­pri­žiū­rė­ju­si, o per tre­jus me­tus pa­trę­šė gal tik kar­tą.

Ju­kos žie­dams, sa­ko L. Kan­čaus­kie­nė, ne­la­bai pa­tin­ka sau­lės spin­du­liai – nuo skais­čios švie­sos ir ši­lu­mos jie tar­si už­si­mer­kia, už­mie­ga. Au­ga­las vi­su gra­žu­mu pa­si­ro­do tik sau­lei nu­si­lei­dus.