Juil­liar­do auklėtinis ne­pa­mirš­ta gim­ti­nės

Duok­lė gim­ti­nei

Pas­ta­rie­ji me­tai B. Gar­ba­čaus­kui bu­vo įtemp­ti. Ber­nard Gar­by sla­py­var­džiu pri­si­sta­tan­tis at­li­kė­jas sa­ko, kad jo "gy­ve­na­mo­ji vie­ta" yra lėk­tu­ve. 22-ejų me­tų dai­ni­nin­kas vi­sus me­tus kur­suo­ja rei­su Lon­do­nas – Niu­jor­kas, o į Šiau­lius grįž­ta tik ke­lis kar­tus per me­tus.

Ne­pai­sant in­ten­sy­vaus dar­bo už­sie­ny­je, apie gim­tą­jį kraš­tą B. Gar­ba­čaus­kas at­si­lie­pia su di­džiu­le pa­gar­ba.

"Šiau­liuo­se kon­cer­tuo­ju kiek­vie­nais me­tais, rugp­jū­čio mė­ne­sį. No­riu, kad tai bū­tų tra­di­ci­ja. Vis­ką pa­sie­kiau bū­da­mas už­sie­ny­je, bet Šiau­liuo­se li­ko ma­no mo­ky­to­jai, žmo­nės, ku­rie pri­si­dė­jo prie ma­no to­bu­lė­ji­mo, – sa­ko at­li­kė­jas. – Tie­siog iš­va­žiuo­ti man at­ro­do ne­gar­bin­ga. Vi­sa­da sten­giuo­si pri­si­min­ti sa­vo drau­gus, mo­ky­to­jus. Šiau­liuo­se kon­cer­tai yra ki­to­kie – as­me­niš­ki. Jei pub­li­ko­je ma­tau sa­vo mo­ky­to­ją ar drau­gą, tai ga­liu skir­ti jiems dai­ną".

At­li­kė­jas pri­pa­ži­no, jog nė­ra lai­ko su­si­tik­ti su vi­sais pa­žįs­ta­mais gim­ta­ja­me mies­te, tad ge­riau­sia išei­tis – vi­sus drau­gus pa­kvies­ti į sa­vo kon­cer­tą.

Gy­ve­ni­mo pa­mo­kos Niu­jor­ke

B. Gar­ba­čaus­kas sa­vo biog­ra­fi­jo­je tu­ri neei­li­nį įra­šą – vai­ki­nas bai­gė Juil­liar­do me­nų mo­kyk­lą Niu­jor­ke, ku­ri ver­ti­na­ma kaip vie­na ge­riau­sių pa­sau­ly­je. Pa­tek­ti ten labai sun­ku. Kar­tu su lie­tu­viu į aka­de­mi­ją įsto­jo vos 8 ta­len­tai, o iš vi­so sto­jan­čių­jų bu­vo 1 000.

Kai Ber­nar­das iš­ke­lia­vo į JAV, jam bu­vo 17 me­tų. Iš už At­lan­to par­skri­do ga­vęs neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties.

"Iš­mo­kau vers­lu­mo, dis­cip­li­nos, da­ry­ti da­ly­kus grei­tai ir efek­ty­viai. Ten toks mies­tas, ku­ris nie­ka­da ne­mie­ga. Bū­da­mas Niu­jo­ke aš už­si­grū­di­nau. Aš Niu­jor­ką va­din­čiau kie­tų rie­šu­tė­lių mies­tu. Ta­pau tvir­tes­nio cha­rak­te­rio, ma­žiau nuo­lai­džiau­ju ki­tiems".

To­kia­me me­ga­po­ly­je, kaip Niu­jor­kas, pri­va­lai ko­vo­ti ne tik už pri­pa­ži­ni­mą, bet ir sa­vo pi­ni­gi­nės sto­rį. At­li­kė­jus di­de­liais pi­ni­gais vi­lio­ja agen­tai, bet Ber­nar­das kol kas pa­siū­ly­mams ne­pa­si­duo­da.

At­li­kė­jui lais­vė yra svar­bi ir jos pa­leis­ti ne­no­ri: "Pa­si­ra­šius kont­rak­tą, man gal ne­leis­tų pa­si­ro­dy­ti Šiau­liuo­se, nes pub­li­kos per ma­žai".

Tik at­vy­kęs į JAV, at­li­kė­jas tu­rė­jo rū­pes­čių dėl pi­ni­gų, bet juo­das dar­bas at­si­pir­ko. 2016 me­tais tuo­me­ti­nis kul­tū­ros mi­nist­ras Ša­rū­nas Bi­ru­tis pa­sky­rė Ber­nar­dui var­di­nę sti­pen­di­ją už nuo­pel­nus kul­tū­ros sri­ty­je ir Lie­tu­vos var­do gar­si­ni­mą tarp­tau­ti­niu mas­tu.

"Da­bar aš esu ne­prik­lau­so­mas, moks­lai bai­gė­si ir kon­cent­ruo­juo­si tik į sa­vo kar­je­rą. No­rė­čiau įkur­ti sti­pen­di­ją Lie­tu­vos stu­den­tams, ku­rie no­ri pra­dė­ti sa­vo mu­zi­ki­nę kar­je­rą. Ga­liu tu­rė­ti sa­vo są­skai­to­je mi­li­jo­nus, bet vi­sa­da ra­siu, kur juos tiks­lin­gai pa­dė­ti".

Ber­nar­das sun­kiai dir­ba nuo pat paaug­lys­tės.

"Aš tu­rė­jau la­bai sun­kiai dirb­ti. Bu­vo sėk­mės jaus­mas, bet jis atė­jo po sun­kaus dar­bo, be­mie­gių nak­tų. Ne­tu­rė­jau net ka­da pa­val­gy­ti. Ne­no­rė­čiau sau leis­ti už­mig­ti ant lau­rų, nes tam paau­ko­jau vi­są sa­vo jau­nys­tę", – sa­ko at­li­kė­jas.

Sun­kaus dar­bo ap­lin­ką vai­ki­nui su­for­ma­vo Juil­liar­do me­nų mo­kyk­la. Anot Ber­nar­do, mo­kyk­lo­je jis jau­tė dar di­des­nį spau­di­mą nei ki­ti mo­ki­niai.

"Ne­ga­lė­jau pa­ves­ti žmo­nių ir ypač sa­vęs. Šią ga­li­my­bę tu­rė­jau "iš­gręž­ti" kiek įma­no­ma dau­giau. Vi­sa­da gal­vo­da­vau, kad ne­ga­liu nuei­ti mie­go­ti pie­tų, nes tuo me­tu ga­liu pa­dir­bė­ti".

Dai­nuo­ja tik sa­vo kū­ry­bą

B. Gar­ba­čaus­kas sa­vo kū­ry­bą šiau­lie­čiams pri­sta­tys šian­dien Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re. Vi­sos ten skam­bė­sian­čios dai­nos yra at­li­kė­jo kū­ry­bos.

Ber­nar­das ma­žai ku­ria dai­nų apie mei­lę. At­li­kė­jas ža­vi­si kū­ry­ba apie sau ar­ti­mus žmo­nes, dai­no­se at­ran­da pa­vy­dą ir nea­py­kan­tą.

"Esu pa­ra­šęs po­rą dai­nų apie mei­lę ir nė­ra blo­gai kur­ti apie ją. Ne­ga­liu at­sa­ky­ti, ko­dėl man ne­si­no­ri dai­nuo­ti apie mei­lę. Įk­vė­pi­mas atei­na ne­ti­kė­tai".

Ber­nar­das sten­gia­si nea­ti­tol­ti nuo Lie­tu­vos, bet lie­tu­viš­kos mu­zi­kos jis klau­so ma­žai.

At­li­kė­ją la­bai ža­vi dai­nuo­ja­mo­ji poe­zi­ja. Vai­ki­nas gy­rė lie­tu­vių at­li­kė­jus, ku­rie su­ge­ba pa­nau­do­ti tur­tin­gą lie­tu­vių kal­bos žo­dy­ną. Kaip la­biau­siai pa­tin­kan­čius at­li­kė­jus, Ber­nar­das iš­sky­rė Vy­tau­tą Ker­na­gį ir Jur­gą Še­dui­ky­tę.

Į atei­tį Ber­nar­das to­li ne­žvel­gia – me­ni­nin­ko atei­tis ne­nus­pė­ja­ma, tad dai­ni­nin­kas sten­gia­si, kuo ge­riau pa­si­ruoš­ti ar­tė­jan­čiam kon­cer­tui. Anks­čiau ang­lų kal­ba dai­na­vęs at­li­kė­jas da­bar pra­dė­jo ra­šy­ti ir lie­tu­viš­kas dai­nas.

Aš Niu­jor­ką va­din­čiau kie­tų rie­šu­tė­lių mies­tu. Ta­pau tvir­tes­nio cha­rak­te­rio, ma­žiau nuo­lai­džiau­ju ki­tiems.