Ir emigracija, ir imigracija. Iššūkiai Lietuvai

Di­de­lį po­vei­kį tu­ri vis kaip de­be­sis ka­ban­tis Brexit’as – sva­ro kur­sas kren­ta, emig­ran­tų atei­tis ne­ži­no­ma. Bri­ta­ni­jai išei­nant iš ES (jei­gu ji išeis iš vi­so) da­lis at­va­žia­vu­sių ga­li bū­ti pri­vers­ti iš­va­žiuo­ti. Na, o sva­ro kur­so kri­ti­mas, da­ro už­dar­bius (dau­gu­ma dir­ba juo­da­dar­biais) ne­be to­kiais pa­trauk­liais kaip anks­čiau.

Ži­no­ma, ga­li­ma va­žiuo­ti į ki­tas ES ša­lis – Vo­kie­ti­ją ar Pran­cū­zi­ją, bet ten vėl bus bent jau mi­ni­ma­lios in­teg­ra­ci­jos pro­ble­mos. To­dėl da­lis ren­ka­si Lie­tu­vą, kur sa­ky­kim sta­ty­bi­nin­kų, at­ly­gi­ni­mai nė­ra jau ir to­kie ma­ži.

Kal­bant apie sta­ty­bi­nin­kus, daug kam iš Ry­tų Lie­tu­va tam­pa pa­na­ši į tai, kuo Bri­ta­ni­ja bu­vo lie­tu­viams – at­ly­gi­ni­mai di­des­ni, nei to­se ša­ly­se, iš kur jie at­vyks­ta. Lie­tu­va tam­pa trau­kos cent­ru, uk­rai­nie­čiams, ku­rie ima­si pa­čių juo­džiau­sių dar­bų už at­ly­gi­ni­mą, ku­ris lie­tu­viams bū­tų var­ga­nas, o uk­rai­nie­čiams daug di­des­nis nei gau­tų pas sa­ve na­mie. Da­lis jų tur­būt liks Lie­tu­vo­je; da­lis dir­ba le­ga­liai, o da­lis ne­le­ga­liai. Kaip ten be­bū­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė su­dė­tis kaž­kiek kei­čia­si, o vie­toj bi­jo­tų mig­ran­tų iš Si­ri­jos ar Ira­ko su­lau­kia­me daug kul­tū­riš­kai ar­ti­mes­nių sla­vų.

Ir vis tik mig­ra­ci­ja Lie­tu­vo­je yra ga­nė­ti­nai ma­žai re­gu­liuo­ja­ma. Ne­te­ko gir­dė­ti apie ko­kias nors nu­sta­ty­tas kvo­tas ar spe­cia­lis­tų, rei­ka­lin­gų Lie­tu­vai at­ran­ką. Taip pat ma­žai gir­dė­ti apie tų at­vy­kė­lių bui­ti­nes są­ly­gas bei kiek jie konk­re­čiai gau­na pa­ja­mų ir kiek su­mo­ka mo­kes­čių Lie­tu­vai. Tai dar near­ti dir­vo­nai, o ti­kė­ti­na, jog dar­bi­nin­kų skai­čius iš Ry­tų di­dės.

Vie­na iš emig­ra­ci­jos į Lie­tu­vą prie­žas­čių yra pra­gy­ve­ni­mo ly­gio Ru­si­jo­je smu­ki­mas, bei dar di­des­nis nuo­smu­kis Uk­rai­no­je, kur nie­kaip ne­si­bai­gia ka­ras ir daug žmo­nių iš ka­ro zo­nų ar­ba oku­puo­to Kry­mo ne­be­tu­ri na­mų, jau ne­kal­bant apie dar­bo už­mo­kes­tį.

Ži­no­ma, ly­gi­nant su Len­ki­ja, Lie­tu­vo­je uk­rai­nie­čių yra ne taip daug, bet Len­ki­jo­je yra nor­ma­liau tvar­ko­ma imig­ra­ci­jos po­li­ti­ka, o tai daug ką kei­čia.

Kal­bant apie pa­čią Ru­si­ją, ten imig­ran­tų skai­čius kren­ta. Jei­gu anks­čiau di­džiuo­siuo­se Ru­si­jos mies­tuo­se bu­vo la­bai daug ta­dži­kų ar ka­za­chų, da­bar jų skai­čius ma­žė­ja, o pa­tys ru­sai, ypač vi­du­ri­nio­ji kla­sė bė­ga iš Ru­si­jos.

Daž­nai įsi­vaiz­duo­ja­me, jog emig­ra­ci­ja yra vien Lie­tu­vos pro­ble­ma. Taip Lie­tu­vo­je emig­ra­ci­ja yra di­de­lė, net bai­siai di­de­lė, bet Lie­tu­vos pi­lie­čių, grįž­tan­čių na­mo skai­čius au­ga. To­dėl ky­la pro­ble­ma – kaip emig­ran­tams grįž­tan­tiems na­mo ras­ti vie­tą mū­sų ša­lies dar­bo rin­ko­je. Tai yra vals­ty­bi­nė pro­ble­ma, nes darb­da­viai žmo­nes ren­ka­si ne pa­gal tau­ty­bę, o daž­niau­siai tuos, ku­rie yra pi­giau­si.