Idėja kelionei - po Biržų kraštą kitaip

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Muziejininkas, kraštotyrininkas Evaldas Timukas rodo šimtametę Nemunėlio Radviliškio lentą – iki tol miestelis vadintas Radviliškiu.
KE­LIAU­KI­TE SU "ŠIAU­LIŲ KRAŠ­TU"

"Bir­žų kraš­tas – ne tik Rad­vi­los, smeg­duo­bės ir duo­na", – sa­ko Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė, ke­lio­nių va­do­vė Liu­da Pruns­kie­nė. Ir siū­lo ke­liau­ti Pa­lat­vės di­džia­vy­rių pė­do­mis.

Į kar­ve­džio gim­ti­nę

Bib­lio­te­ka li­te­ra­tū­ri­nes pa­žin­ti­nes ke­lio­nes or­ga­ni­zuo­ja nuo ge­gu­žės 1-osios iki rug­sė­jo 30 die­nos. Eks­kur­si­jų su­ma­ny­to­ja L. Pruns­kie­nė jas ve­da tre­ti me­tai.

L. Pruns­kie­nė sa­ko, kad bib­lio­te­kos or­ga­ni­zuo­ja­mos eks­kur­si­jos skir­tos žmo­nėms, ku­rie no­ri ne pra­mo­gau­ti, o su­ži­no­ti.

Iš Bir­žų su­ka­me į se­ną­jį Rin­kuš­kių kai­mą. Ana­pus Šir­vė­nos eže­ro iš­ky­la baž­ny­čių bokš­tai, Bir­žų pi­lies sto­gas. Ypač gra­žūs, sa­ko ke­lio­nės va­do­vė, van­de­nį nu­da­žan­tys sau­lė­te­kiai ir sau­lė­ly­džiai.

Šir­vė­nos eže­ras įkvė­pė ne vie­ną poe­tą. L. Pruns­kie­nė prie Šir­vė­nos daž­niau­siai pri­si­me­na bir­žie­čiams ge­rai ži­no­mą vie­tos li­te­ra­tą Jo­ną Ku­gi­nį. Jis gy­ve­no Ast­ra­ve ir ne vie­ną ei­lė­raš­tį sky­rė Šir­vė­nai.

Rin­kuš­kiai – ka­ri­nin­ko Jo­no Va­ria­ko­jo gim­ti­nė. Čia jis gi­mė 1892 me­tais ga­na pa­si­tu­rin­čių prie­mies­čio ūki­nin­kų šei­mo­je, čia au­go, iš čia išė­jo į gy­ve­ni­mo ke­lią.

Tė­viš­kė­je, bu­vu­sio gy­ve­na­mo­jo na­mo vie­to­je, gi­mi­nai­čių ini­cia­ty­va pa­sta­ty­tas pa­mink­las. Pa­mink­las ati­deng­tas per J. Va­ria­ko­jo 110-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes. Iš­li­kę Va­ria­ko­jų ūki­nių pa­sta­tų frag­men­tai.

L. Pruns­kie­nė trum­pai pri­sta­to ka­ri­nin­ko biog­ra­fi­ją. Bai­gęs Per­nu (Es­ti­ja) gim­na­zi­ją, įsto­jo į Per­nu uni­ver­si­te­tą, pa­skui pe­rė­jo į Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tą, stu­di­ja­vo tei­sę. Iš tre­čio kur­so 1917 me­tais bu­vo mo­bi­li­zuo­tas į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę, bai­gė Vla­di­mi­ro ka­ro mo­kyk­lą, pa­siųs­tas į fron­tą.

1917 me­tų pa­bai­go­je –1918 me­tų pra­džio­je grį­žo į Lie­tu­vą, dir­bo Pre­ky­bos ir pra­mo­nės rū­muo­se, bend­ra­dar­bia­vo pe­rio­di­ko­je. 1918 me­tų pa­bai­go­je, ku­rian­tis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei, ta­po sa­va­no­riu. Pa­si­žy­mė­jo ko­vo­se su ber­mon­ti­nin­kais ir bol­še­vi­kais. Su ber­mon­ti­nin­kais ko­vė­si mū­šiuo­se ties Meš­kui­čiais ir Šiau­liais.

1919 me­tais bu­vo pa­skir­tas Pa­ne­vė­žio ap­skri­ties ap­sau­gos vir­ši­nin­ku, įkū­rė at­ski­rą­jį Pa­ne­vė­žio pul­ką, jam 1920 me­tais su­teik­tas Ka­ra­liaus Min­dau­go var­das – ir da­bar to­je pa­čio­je vie­to­je yra Ka­ra­liaus Min­dau­go ba­ta­lio­nas. 2001 me­tais Pa­ne­vė­žy­je J. Va­ria­ko­jui pa­sta­ty­tas pa­mink­las, per­nai ka­ri­nin­kas pa­skelb­tas Pa­ne­vė­žio mies­to gar­bės pi­lie­čiu.

Ka­riuo­me­nės bend­ra­žy­gių, ki­tų va­dų J. Va­ria­ko­jis bu­vo ver­ti­na­mas kaip la­bai gi­laus pro­to, ge­ro iš­si­la­vi­ni­mo. La­bai sun­kio­se si­tua­ci­jo­se ge­bė­jo greit orien­tuo­tis ir priim­ti tei­sin­gus spren­di­mus.

Išė­jęs į at­sar­gą, J. Va­ria­ko­jus gy­ve­no Še­šuo­lė­lių dva­re, Uk­mer­gės ap­skri­ty­je.

1944 me­tais, ži­no­da­mas kas lau­kia, pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, po ke­le­rių me­tų – į JAV. 1963 me­tais mi­rė Ili­no­jaus vals­ti­jo­je.

J. Va­ria­ko­jo sū­nus, taip pat Jo­nas, kar­tais at­va­žiuo­ja į Lie­tu­vą ir tė­vo tė­viš­kę. Bir­žuo­se gy­ve­na gi­mi­nai­tė, bu­vu­si Va­ria­ko­jy­tė – Ma­ri­ja Da­gie­nė. Jos vy­ras Va­len­ti­nas Da­gys – Bir­žų ra­jo­no gar­bės pi­lie­tis – yra pa­ra­šęs 5 to­mų is­to­ri­nį ro­ma­ną "Pra­bė­gę me­tai". Vie­nas iš jo vei­kė­jų – ir gar­su­sis kar­ve­dys.

Pas gar­siau­sią knyg­ne­šį

Už 13 ki­lo­met­rų – Pur­viš­kių kai­mas – di­džio­jo knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio gim­ti­nė. Čia jis gi­mė 1846 me­tų ko­vo 16-ąją – da­bar šią die­ną šven­čia­ma Knyg­ne­šio die­na.

J. Bie­li­nis, sa­ko L. Pruns­kie­nė, nuo ma­žų die­nų bu­vo la­bai gy­vy­bin­gas ir smal­sus vai­kas, vis­kuo do­mė­jo­si, no­rė­jo mo­ky­tis.

Apie jo moks­lus – dvi­ly­pės ži­nios. Vie­ni šal­ti­niai mi­ni, kad mo­kė­si Min­tau­jos, Šiau­lių gim­na­zi­jo­se, Ry­go­je. Jo­nas Me­kas, An­ta­nas Ty­la tei­gė, kad bu­vo tik na­mie pa­si­mo­kęs, o pa­skui Ry­go­je bai­gė vo­kie­čių liau­dies mo­kyk­lą.

Vie­nin­gai su­ta­ria­ma, kad J. Bie­li­nis no­rė­jo bū­ti ku­ni­gu. Vy­ko sto­ti į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją, bet nu­ti­ko bė­da: pa­vo­gė vi­sus pi­ni­gus, li­ko be nie­ko.

Su­si­ti­ko su vys­ku­pu M. Va­lan­čiu­mi – gal­būt krei­pė­si pa­gal­bos. Va­lan­čius J. Bie­li­nį įver­ti­no kaip žmo­gų, tin­ka­mą lie­tu­vy­bei pla­tin­ti ir už­siim­ti knyg­ne­šys­te.

Šią veik­lą J. Bie­li­nis pra­dė­jo bū­da­mas 27 me­tų, po sū­naus Jo­no Ado­mo ir pir­mo­sios žmo­nos mir­ties. Tik pra­si­dė­jęs gy­ve­ni­mas su­sto­jo. J. Bie­li­nis vi­sa šir­di­mi at­si­da­vė knyg­ne­šys­tei.

Kny­gas jis pla­ti­no Uk­mer­gės, Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių ap­skri­ty­se, priim­da­vo pre­nu­me­ra­tą lie­tu­viš­kiems pe­rio­di­niams lei­di­niams, net pre­nu­me­ra­tą lat­viams.

Ži­no­ma dau­gy­bė pa­sa­ko­ji­mų, kaip J. Bie­li­nis bu­vo gau­do­mas žan­da­rų, kaip bėg­da­vo, slaps­tė­si, ne kar­tą ir kny­gų mai­šą pa­li­kęs ar ra­tus su ark­liu pra­ras­da­mas.

"Kas keis­čiau­sia, la­biau­siai rei­kė­jo sau­go­tis sa­vo kraš­to žmo­nių. Ca­ri­nės val­džios pre­mi­jos už su­gau­tą J. Bie­li­nį la­biau­siai no­rė­jo kai­my­nai", – sa­ko L. Pruns­kie­nė.

Evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gas Jo­nas Še­pe­tys su­kvie­tė ir la­bai iš­ba­rė ūki­nin­kus. Pa­dė­jo – žmo­nės lio­vė­si knyg­ne­šį per­se­kio­ti, ty­ko­ti.

J. Bie­li­nis tu­rė­jo pri­jau­čian­čių žmo­nių, drau­gų, pas ku­riuos ap­si­sto­da­vo, pa­lik­da­vo kny­gų, kad bū­tų pla­ti­na­mos apy­lin­kė­je.

"Už nak­vy­nę daž­niau­siai at­si­mo­kė­da­vo kny­go­mis. Sa­ky­da­vo: pi­ni­gė­lį duo­si, neaiš­ku, kur pa­liks, gal ko­kio­je kar­čia­mo­je prau­lia­vo­tas, o kny­ga yra kny­ga, ją jei ne pa­ts, bent jo vai­kai pa­skai­tys", – pa­sa­ko­ja L. Pruns­kie­nė.

So­dy­bo­je sto­vin­čio­je skulp­tū­ro­je pa­vaiz­duo­tas J. Bie­li­nis, ant­ro­ji jo žmo­na Ona, su ku­ria au­gi­no 5 vai­kus, ir bro­lis And­rius. J. Bie­li­nis vi­są gy­ve­ni­mą jau­tė kal­tę, kad į knyg­ne­šys­tę įtrau­kė jau­nes­nį­jį bro­lį, ku­rį žan­da­rai su­čiu­po – jis mi­rė Si­bi­re.

So­dy­bo­je te­beo­šia se­nie­ji me­džiai. Se­na­sis tro­be­sys su vi­sais rank­raš­čiais, kny­go­mis su­de­gė 1917 me­tais. Da­bar sto­vin­tis na­mas sta­ty­tas vė­liau, ja­me gy­ve­na žmo­nės.

Kai 1904 me­tais spau­dos drau­di­mas bu­vo pa­nai­kin­tas, J. Bie­li­nis, 31 me­tus ati­da­vęs knyg­ne­šys­tei, li­ko kaip ir be dar­bo. Jam bu­vo sun­ku pri­tap­ti prie ūkiš­ko gy­ve­ni­mo.

J. Bie­li­nis la­bai do­mė­jo­si Lie­tu­vos rei­ka­lais. Mi­rė ke­ly­je į Vil­nių dėl ne­prik­lau­so­my­bės klau­si­mo 1918 me­tų sau­sio 18 die­ną, li­kus ke­lioms sa­vai­tėms iki Va­sa­rio 16-osios Ak­to pa­skel­bi­mo.

"Jo už­si­brėž­tas tiks­las kaip ir bu­vo įgy­ven­din­tas: J. Bie­li­nis bu­vo pa­sa­kęs: ne­mir­siu tol, kol Lie­tu­vo­je nors vie­nas mas­ko­lis bus", – sa­ko L. Pruns­kie­nė.

Pie­vos ke­liu­kas ve­da J. Bie­li­nio ąžuo­lo link. Pa­vė­sį tei­kia ir il­gaam­žis ąžuo­las, ir gre­ta iš jo gi­liu­kų pa­so­din­ti ąžuo­liu­kai.

Ąžuo­las – gam­tos ir is­to­ri­jos pa­mink­las. J. Bie­li­nis tie­siai į na­mus ne­grįž­da­vo: gal lau­kia žan­da­rai? Iš už ąžuo­lo žiū­rė­da­vo, kas de­da­si kie­me. Tu­rė­jo su­tar­ti­nių ženk­lų: į dre­vę su žmo­na kai­šio­da­vo raš­te­lius.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad ąžuo­las ir nuo mir­ties ap­sau­go­jo: žan­da­rų kul­kos su­smi­go į ka­mie­ną.

Prie ąžuo­lo ak­me­ny­je skulp­to­rius Ar­nol­das Šven­čio­nis iš­ka­lė žmo­gų, ne­šan­tį ug­nį. Ak­muo, po ku­riuo bu­vo sle­pia­mos kny­gos, at­ga­ben­tas iš gre­ta bu­vu­sių liek­ne­lių – pel­kė­tų vie­tų.

Prie ąžuo­lo, mi­nint Knyg­ne­šių die­ną, vyks­ta ren­gi­niai. Eks­po­zi­ci­ja, skir­ta J. Bie­li­niui, yra "Sė­los" mu­zie­ju­je. Kam­pe­lį gar­sia­jam knyg­ne­šiui įren­gė ir J. Bie­li­nio vie­šo­ji bib­lio­te­ka.

J. Bie­li­nio gi­mi­nė, sa­ko L. Pruns­kie­nė, la­bai stip­ri, or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus ir ap­lan­ko Bir­žus.

Poe­tas par­ti­za­nas

Ki­tas su­sto­ji­mas – Suos­te, prie Šv. Kry­žiaus Išaukš­ti­ni­mo baž­ny­čios.

J. Bie­li­nis su žmo­na pa­lai­do­tas šven­to­riaus ka­pi­nė­se. 1932 me­tais vie­tos šau­lių, atei­ti­nin­kų rū­pes­čiu ka­pa­vie­tė bu­vo su­tvar­ky­ta – to­kią ją ma­to­me ir šian­dien. Ne­to­li Bie­li­nių pa­lai­do­ti An­ta­no Sme­to­nos uoš­viai Cho­da­kaus­kai iš Se­ben­tiš­kių dva­ro.

Nuo šven­to­riaus žvel­gia­me į neap­rė­pia­mus lau­kus. Tar­pu­ka­riu čia bu­vo poe­to, par­ti­za­no Bro­niaus Kri­vic­ko tė­vų ūkis.

B. Kri­vic­kas 1919 me­tais gi­mė prie Pas­va­lio, Per­val­kų kai­me. Bu­vo ma­žas, kai tė­vai ūkį par­da­vė, pa­siė­mė pa­sko­lą ir nu­si­pir­ko 80 hek­ta­rų Kiau­liš­kių kai­me. Šei­mo­je au­go sep­ty­ni vai­kai, Bro­nius bu­vo penk­tas.

B. Kri­vic­kas mo­kė­si Suos­to pra­džios mo­kyk­lo­je, Bir­žų "Sau­lės" gim­na­zi­jo­je.

Jau gim­na­zi­jo­je pa­si­reiš­kė kaip li­te­ra­tū­ros žmo­gus. Nuo 1935 me­tų B. Kri­vic­ko pa­var­dė ži­no­ma Lie­tu­vo­je, nes sa­vo li­te­ra­tū­ri­nius ban­dy­mus spaus­di­no to me­to pe­rio­di­niuo­se lei­di­niuo­se. 1938 me­tais įsto­jo į Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tą, stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą.

Bu­vo la­bai ver­ti­na­mas pro­fe­so­rių. Ra­šo­ma, kad V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas bu­vo B. Kri­vic­ką nu­si­žiū­rė­jęs kaip įpė­di­nį.

B. Kri­vic­kas, pa­sa­ko­ja L. Pruns­kie­nė, at­si­sa­kė trauk­tis į Va­ka­rus. Bend­ra­moks­lė Pra­nė Aukš­ti­kal­ny­tė-Jo­ki­mai­tie­nė, tau­to­sa­ki­nin­kė, ki­lu­si iš Va­bal­nin­ko, pri­si­mi­nė, kaip 1944 me­tų va­sa­rą ji, at­vy­ku­si į Ga­tau­čius pas poe­tą Ma­mer­tą Ind­ri­liū­ną (1920–1945), ra­do abu drau­gus be­spren­džian­čius, ką da­ry­ti, kaip to­liau gy­ven­ti. B. Kri­vic­kas agi­ta­vo ne­pa­si­duo­ti ir ko­vo­ti už Lie­tu­vos lais­vę.

Tų pa­čių me­tų ru­de­nį dar ban­dė mo­ky­to­jau­ti "Sau­lės" gim­na­zi­jo­je. Sup­ra­tęs, kad yra se­ka­mas, išė­jo par­ti­za­nau­ti. Po­ra jo bro­lių jau bu­vo miš­ke.

Par­ti­za­nau­da­mas lei­do laik­raš­čius "Lais­vės ko­va", "Aukš­tai­čių ko­va", spaus­di­no straips­nius, sa­vo kū­ry­bą.

1948 me­tais slap­ta ve­dė mo­ky­to­ją Ma­ry­tę Zie­me­ly­tę iš Smil­gių. Tuok­tu­vės vy­ko Suos­to baž­ny­čio­je. 1950 me­tais gi­mė sū­nus Min­dau­gas, pa­krikš­ty­tas to­je pa­čio­je baž­ny­čio­je. Min­dau­gas Zie­me­lis mo­ky­to­ja­vo Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je, bu­vo žy­mus spor­ti­nin­kas, su­bū­ręs žo­lės rie­du­lio mer­gi­nų ko­man­dą. Su ma­ma pa­lai­do­ti Ši­lė­nų ka­pi­nė­se.

B. Kri­vic­kas žu­vo iš­duo­tas 1952 me­tais Pa­ne­vė­žio kraš­te, Ra­gu­vos miš­ke.

Ši ru­de­nį, lapk­ri­čio 17 die­ną, bus mi­ni­mas B. Kri­vic­ko gi­mi­mo šimt­me­tis.

Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras

Ro­dyk­lė prie Suos­to baž­ny­čios ro­do Ja­siš­kių kryp­tį: iki Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jo­kū­bo Šer­no tė­viš­kės – 6 ki­lo­met­rai.

Ke­lias su­ka pa­lei Apaš­čios upę. 1894 me­tais, pa­sa­ko­ja L. Pruns­kie­nė, bu­vo įkur­tas slap­tas "Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios su­si­vie­ni­ji­mas", skir­tas drau­džia­mai lie­tu­viš­kai spau­dai pla­tin­ti. Jį įkū­rė evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gas Po­vi­las Ja­ku­bė­nas ir ūki­nin­kas My­ko­las Pa­liu­lis, pe­da­go­gės, pub­li­cis­tės Ste­fa­ni­jos La­di­gie­nės dė­dė.

"Ko­dėl toks pa­va­di­ni­mas? Prie Apaš­čios dau­giau gy­ve­no re­for­ma­tai, prie Ne­mu­nė­lio – ka­ta­li­kai, bet šio­je veik­lo­je jie drau­giš­kai su­si­vie­ni­jo var­dan lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mo ir kal­bos", – sa­ko L. Pruns­kie­nė.

Į su­si­vie­ni­ji­mą ne­bu­vo leng­va pa­tek­ti, rei­kė­jo bent ke­lių re­ko­men­da­ci­jų, kad esi pa­ti­ki­mas, ne­gir­tuok­lis, ne­tu­ri il­go lie­žu­vio. Tu­rė­jai pri­si­ža­dė­ti ir pa­ts pirk­ti kny­gas, pe­rio­di­ką, spau­dą, ir ki­tiems pla­tin­ti.

Prie ke­lio, tarp aukš­tų žo­lių – kaž­ka­da bu­vęs gra­žus, da­bar – ap­leis­tas me­di­nis na­mas. Prie na­mo sto­vi tra­di­ci­nis sig­na­ta­rų gim­ti­nes žy­min­tis ženk­las su ap­juos­ta tris­pal­ve.

Ja­siš­kių kai­me J. Šer­nas gi­mė 1888 me­tų bir­že­lio 14 die­ną. Gim­to­ji tro­ba, ro­do L. Pruns­kie­nė, sto­vė­jo kiek to­liau, kur da­bar au­ga di­džiu­liai me­džiai.

Kie­me te­be­si­rai­to apy­niai. Gi­dė sa­ko, kad Bir­žų kraš­te ne­bu­vo so­dy­bos be apy­džios – plo­te­lio apy­niams.

Iš­li­kęs na­mas sta­ty­tas jau vė­liau, 1930 me­tais. J. Šer­nas jo ne­be­ma­tė – nuo skran­džio vė­žio mi­rė 1926 me­tais, bū­da­mas 38-erių, pir­ma­sis iš sig­na­ta­rų.

So­viet­me­čiu pa­sta­te bu­vo įsi­kū­ru­si "Auš­ros" ko­lū­kio kon­to­ra.

"Vis­kas ap­leis­ta, nors, įsi­vaiz­duo­ju, kiek čia daug ga­lė­tų bū­ti!" – sa­ko L. Pruns­kie­nė.

J. Šer­nas, bai­gęs Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio pra­džios mo­kyk­lą, tę­sė moks­lus Sluc­ko gim­na­zi­jo­je. Bū­da­mas 6 kla­sė­je, pa­ša­lin­tas už po­li­ti­ka­vi­mą. Bai­gė Tar­tu pri­va­čią gim­na­zi­ją, mo­kė­si Pe­ter­bur­ge.

1917 me­tais bu­vo vie­nas Lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jos Vil­niu­je or­ga­ni­za­to­rių. Iš­rink­tas į Lie­tu­vos Ta­ry­bą, jos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius. 1918 me­tais Va­sa­rio 16-ąją pa­si­ra­šė Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­tą.

J. Šer­nas bu­vo du kar­tus ve­dęs. Pir­mo­ji žmo­na bu­vo ki­lu­si iš aukš­tuo­me­nės – Kleo­fa Flo­ren­ti­na Bri­jū­nai­tė, ban­ki­nin­ko duk­ra. Šei­ma su­si­lau­kė duk­ters Ire­nos, ją užau­gi­no J. Šer­no bro­lis ku­ni­gas Ado­mas Šer­nas. A. Šer­nas užau­gi­no ir jos duk­rą Kris­ti­ną Šer­nai­tę.

Su pir­mą­ja žmo­na J. Šer­nas iš­si­sky­rė. Ves­tu­vės su ant­rą­ja žmo­na ak­to­re Ve­ra Fain­berg vy­ko Ja­siš­kiuo­se.

"Mei­lė bu­vo la­bai gra­ži. Su­si­lau­kė sū­naus Jo­kū­bo. Kai su ma­ma Jo­kū­bas iš­vy­ko į Pran­cū­zi­ją, pa­si­va­di­no Ža­ku Šer­nu ir ta­po ži­no­mu ak­to­riu­mi", – pa­sa­ko­ja gi­dė.

J. Šer­nas pa­lai­do­tas Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je. Iš Kau­no iki Bir­žų jo pa­lai­kus at­ve­žė trau­ki­niu, o li­ku­sius 30 ki­lo­met­rų ve­žė ark­li­niu ve­ži­mu. Žmo­na Ve­ra Frain­berg vi­są ke­lią ėjo pės­čio­mis.

2004 me­tais pir­mą kar­tą su­si­ti­ko po pa­sau­lį iš­bars­ty­ta J. Šer­no gi­mi­nė. Tuo me­tu so­dy­bo­je gy­ve­no pa­sku­ti­nė na­mo gy­ven­to­ja – J. Šer­no bro­lio Pet­ro, Ja­siš­kių ma­lū­ni­nin­ko, duk­ra Lai­mu­tė Šer­nai­tė-Čy­gie­nė.

Į šiau­rę

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kis – šiau­riau­sia Lie­tu­vos se­niū­ni­ja ir šiau­riau­sias mies­te­lis.

Mies­te­lis įkur­tas 1584 me­tais di­di­kų Rad­vi­lų, ku­rie pa­sta­tė baž­ny­čią ir mo­kyk­lą.

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kis, sa­ko L. Pruns­kie­nė, bū­da­vo pa­sku­ti­nė šve­dų sto­vyk­la prieš puo­lant Bir­žus.

Pa­žin­tį su Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kiu pra­de­da­me mo­kyk­los mu­zie­ju­je. Mo­kyk­la ką tik šven­tė 435-ąjį ju­bi­lie­jų.

Ko­dėl ver­ta at­va­žiuo­ti į Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį? "Uni­ka­li ap­lin­ka, gam­tos gro­žis, pa­ke­ri Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios upių san­ta­ka, žy­mūs vei­kė­jai", – var­di­ja mo­kyk­los mu­zie­ji­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Eval­das Ti­mu­kas.

Eval­das – vie­ti­nis, la­bai my­lin­tis sa­vo kraš­tą, ren­kan­tis is­to­ri­ją. Jo vaiz­din­gas, iš­sa­mus pa­sa­ko­ji­mas at­sklei­džia tur­tin­gą ir di­din­gą mies­te­lio praei­tį.

Mu­zie­ju­je gau­sūs eks­po­na­tai iš­dės­ty­ti dvie­jo­se pa­tal­po­se. E. Ti­mu­kas ga­li apie kiek­vie­ną daik­tą pa­pa­sa­ko­ti įtai­giai, de­ta­liai: prieš akis iš­ky­la tur­tin­ga mies­te­lio is­to­ri­ja.

Sten­dai skir­ti sig­na­ta­rui J. Šer­nui, jo bro­liui evan­ge­li­kų-re­for­ma­tų ku­ni­gui, su­pe­rin­ten­dan­tui Ado­mui Šer­nui – šie­met mi­ni­mos jo 135-osios gi­mi­mo me­ti­nės. E. Ti­mu­kas pa­ro­do mal­dak­ny­gę su au­ten­tiš­ku A. Šer­no įra­šu.

"Jis pir­ma­sis lie­tu­vių kal­bo­je pa­var­to­jo žo­dį ne­prik­lau­so­my­bė", – pri­me­na.

A. Šer­nas, kaip ir jo bro­lis Jo­kū­bas, am­ži­no­jo poil­sio at­gu­lė Rad­vi­liš­kio Ne­mu­nė­lio ka­pi­nė­se.

Ori­gi­na­lių J. Šer­no daik­tų mu­zie­jus ne­tu­ri, bet sau­go ki­to sig­na­ta­ro – Ka­zi­mie­ro Šau­lio – au­ten­tiš­ką do­ku­men­tą.

Kok­liai – iš gim­to­sios fo­tog­ra­fo Pet­ro Lo­če­rio, Šiau­rės Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jų meist­ro, fo­tog­ra­fi­nių plokš­te­lių Lie­tu­vo­je pra­di­nin­ko, gim­to­sios so­dy­bos Ja­siš­kių kai­me.

Tar­pu­ka­rio nuo­trau­ko­je – re­ži­sie­rius, dra­ma­tur­gas Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis.

Uni­ka­li kok­lių, ke­ra­mi­kos, mo­ne­tų ko­lek­ci­ja me­na Rad­vi­las. Vi­si ra­di­niai su­rink­ti E. Ti­mu­ko.

Se­niau­si ar­te­fak­tai – ge­le­žies am­žiaus lai­ko­tar­pio.

Aš­tuo­ne­rius me­tus mies­te­ly­je ku­ni­ga­vo Adol­fas Sa­ba­liaus­kas-Ža­lia Rū­ta (1873–1950), ka­nau­nin­kas, poe­tas. Jo me­tus Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je me­na XIX am­žiaus len­ta, ka­bė­ju­si prie ka­pi­nių. Už­ra­šas liu­di­ja, ka­da ka­pi­nės ap­tver­tos mū­ri­ne tvo­ra.

A. Sa­ba­liaus­kui bu­vo ap­si­reiš­ku­si Ma­ri­ja. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ku­ni­gas Ne­mu­nė­lio pa­kran­tė­je įkū­rė Lur­dą. Am­ži­nas bu­dė­ji­mas tę­sė­si 24 va­lan­das per pa­rą.

Iš­li­ku­si Ma­ri­ja da­bar įkom­po­nuo­ta į Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čios fa­sa­dą. Bu­vu­sią Lur­do vie­tą me­na me­džiai: jie ma­ty­ti ir prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą da­ry­to­je nuo­trau­ko­je.

Aš­tuo­nio­li­ka me­tų Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je gy­ve­no ant­ra­sis Lie­tu­vos kar­di­no­las (tuo­met vys­ku­pas) Vin­cen­tas Slad­ke­vi­čius (1920–2000), į mies­te­lį ati­trem­tas so­vie­ti­nės val­džios. 1972 me­tais Rad­vi­liš­kio Ne­mu­nė­ly­je vys­ku­pas pa­lai­mi­no "Lie­tu­vos ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos" lei­dy­bą.

Ka­ta­li­kų baž­ny­čios vi­du­je yra V. Slad­ke­vi­čiui skir­ta at­mi­ni­mo len­ta. Bir­žų gat­vė­je iš­li­kęs 1934 me­tais sta­ty­tas dvie­jų ga­lų na­mas, ku­ria­me V. Slad­ke­vi­čius gy­ve­no.

"Iki XX am­žiaus pir­mo­sios pu­sės mies­te­lis bu­vo va­di­na­mas Rad­vi­liš­kiu. 1919 me­tais per­va­din­tas į Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį, kad at­si­skir­tų nuo di­džio­jo Rad­vi­liš­kio", – šim­ta­me­tę len­tą ro­do E. Ti­mu­kas.

Ir tai – tik ne­di­de­lė mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jos da­lis.

Praei­ties liu­di­nin­kas

Pro rau­do­nų ply­tų evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čią ei­na­me link Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios san­ta­kos.

Eval­das pa­sa­ko­ja, kad kol 1936 me­tais ne­bu­vo pa­sta­ty­tas til­tas per Apaš­čią, ke­lias iš Vil­niaus į Ry­gą ve­dė per bras­tą, su­ko pa­lei baž­ny­čios tvo­rą.

Ša­lia baž­ny­čios pa­žy­mė­ta bu­vu­sių XVIII am­žiaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ka­pi­nių te­ri­to­ri­ja. Ka­pi­nės su­nai­kin­tos so­viet­me­čiu. Prie uo­sio iš­li­ko vie­nin­te­lis ka­pi­nių stul­pe­lis.

"Žiū­rint į ši­tą vaiz­dą, gi­mė ei­lė­raš­tis", – gė­rė­da­ma­sis Ne­mu­nė­lio ir Apaš­čios san­ta­ka dek­la­muo­ja E. Ti­mu­kas.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, sa­ko kraš­to­ty­ri­nin­kas, sa­vo būs­ti­nę Ne­mu­nė­lio upės vi­du­ry­je, ant plaus­to, bu­vo įsi­kū­ręs ge­ne­ro­las Sil­vest­ras Žu­kaus­kas.

Tris­pal­ve nu­da­žy­tas stul­pe­lis ša­lia san­ta­kos žy­mi Lie­tu­vos-Lat­vi­jos sie­ną.

"Ka­ta­li­kų že­mės – už mau­me­džio", – iš­la­kų me­dį ir ne­ma­to­mą li­ni­ją tarp re­for­ma­tų ir ka­ta­li­kų val­dų ro­do E. Ti­mu­kas. Ka­ta­li­kų baž­ny­čia pa­sta­ty­ta iš klin­čių ir do­lo­mi­to. Ply­tų or­na­men­tų – net aš­tuo­nios va­ria­ci­jos: "Uni­ka­lu, Lie­tu­vo­je nė­ra ki­tos to­kios baž­ny­čios."

Lei­džia­mės Ne­mu­nė­lio link. E. Ti­mu­kas mos­te­li ran­ka, kur tar­pu­ka­riu bu­vo vai­kų ir mo­te­rų mau­dyk­la. Vy­rai ir ark­liai mau­dy­da­vo­si už til­to, kur bu­vo ma­lū­nas.

Ant šlai­to, prie klin­čių sie­ne­lės pri­si­glau­du­si so­dy­ba – bu­vęs var­pi­nin­ko na­mas. Me­di­niai pa­sta­tai sto­vi ant ma­sy­vių XVIII am­žiaus pa­ma­tų. Svai­gi­na jaz­mi­nai, ke­ro­ja gar­duo­lė – re­tai beau­gi­na­mas se­no­vi­nis prie­sko­nis. Ra­mu, jau­ku.

Kait­rią die­ną at­gai­vi­na se­no­jo Rad­vi­lų lai­kų šu­li­nio van­duo. Šu­li­nys ka­dai­se bu­vo iš rąs­tų.

Na­mo šei­mi­nin­kui Pet­rui Vin­cui Deg­liui iki de­vy­nias­de­šimt­me­čio trūks­ta dve­jų me­tų. Jo tė­vas bu­vo var­pi­nin­kas.

"Kaž­ko­dėl tie me­tai greit bė­ga", – ste­bi­si. "Jau­nys­tė­je blė­nių esi pri­da­ręs, to­dėl se­nat­vėj bė­ga", – šmaikš­tau­ja kie­me su­tik­tas jo bi­čiu­lis. "Kad rods, ne­da­riau blė­nių", – su­si­mąs­to P. V. Deg­lis. Ir stai­ga pri­si­me­na "nuo­dė­mę" iš gi­lios vai­kys­tės.

P. V. Deg­lis – A. Šer­no am­ži­nin­kas, pui­kiai pri­si­me­na ku­ni­gą.

"Pet­riuk, a ką ki­še­nėj tu­ri, žvirb­lį? Neg­ra­žu ki­še­nė­je ran­kos!" – at­kar­to­ja A. Šer­no pa­mo­ky­mą. Ku­ni­gas mo­kė ne tik kul­tū­ros, bet ir tai­syk­lin­gos kal­bos, kir­čia­vi­mo. Ne­lei­do rū­ky­ti. Pats per die­ną su­rū­ky­da­vo 50 pa­pi­ro­sų, pa­skui me­tė.

Šven­tą Raš­tą ku­ni­gas ci­tuo­da­vo at­min­ti­nai, bu­vo po­lig­lo­tas.

P. V. Deg­lis pa­si­va­di­na vi­dun. Nors lau­ke spi­gi­na sau­lė, se­no­jo­je tro­bo­je vė­su.

Šei­mi­nin­kas iš­trau­kia bran­gų tur­tą – smui­ką. Ki­tiems gro­ja tik sce­no­je. Smui­ko mu­zi­ka už­bū­rė vai­kys­tė­je. Ir da­bar P. V. Deg­lis pui­kiai at­si­me­na tą tar­pu­ka­rio die­ną, kai pir­mą kar­tą iš­gir­do vy­riš­kį, gro­jan­tį smui­ku.

"Mei­liai skam­bė­jo ta­vo žo­džiai, o aš klau­siau­si jų rim­tai..." – už­dai­nuo­ja smui­ki­nin­ko dai­ną. – Man bu­vo gal pen­ke­ri, ir to­kį įspū­dį pa­li­ko, kad po šiai die­nai! Pa­mis­li­jau, kaip čia da­bar yr. Ir pra­dė­jau."

Pats iš­mo­ko gro­ti ir smui­ku, ir tė­vo per Žo­li­nę nu­pirk­ta lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le. Vė­liau iš­mo­ko gro­ti iš na­tų.

Il­gą lai­ką P. V. Deg­lis vai­di­no kul­tū­ros na­muo­se, da­bar grie­žia ka­pe­lo­je "San­ta­ka".

Pa­sa­ko­da­mas P. V. Deg­lis glos­to smui­ką, ro­do, kaip pa­ts jį po tru­pu­tį su­si­tvar­kė, iš­len­kė.

"Vi­so­kių paukš­te­lių man prie lan­go, – pa­ke­lia akis. – Vo­ve­rei ant aukš­to ką pa­de­du, iš­si­ne­ša."

Va­sa­ros po­pie­tės idi­lė – nie­kur ne­si­no­ri sku­bė­ti.

Sie­los at­gai­vai

Iš Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio ke­liau­ja­me į Dau­gu­vie­čius – Dau­gu­vie­ty­nę. Ats­tu­mas – 7 ki­lo­met­rai.

"Nuk­ri­tau į pa­va­sa­rio žo­lę, pie­nių žie­dais už­si­klo­jau, pa­mer­kiau de­be­siui akį ir sva­jo­jau, sva­jo­jau, sva­jo­jau", – sva­jin­gai sa­vo kū­ry­bos ei­les dek­la­muo­ja L. Pruns­kie­nė. Ei­lė­raš­tis bai­gia­si žo­džiais: "Lai­min­gas bu­vai, Bo­ri­sai Dau­gu­vie­ti, nes čia – ta­vo gim­ti­nė".

Dau­gu­vie­ty­nė – gam­tos gro­žio ir ra­my­bės oa­zė prie Ne­mu­nė­lio. Pri­va­ti so­dy­ba kruopš­čiai tvar­ko­ma. Pats va­sa­ros gra­žu­mas – van­de­ny­je žy­di le­li­jos.

B. Dau­gu­vie­tis (1882–1949), pa­sa­ko­ja gi­dė, bu­vo Pa­ne­vė­žio tei­sė­jo sū­nus, jo vai­kys­tė bu­vo sma­gi, pa­to­gi. Su šei­ma vi­suo­met at­va­žiuo­da­vo va­sa­ro­ti į Dau­gu­vie­ty­nę. Že­mės nei tė­vas, nei pa­ts ne­dir­bo, bu­vo sam­do­mi žmo­nės.

B. Dau­gu­vie­tis bai­gė Pe­ter­bur­ge teat­ro stu­di­jas ir vie­nin­te­lis iš kur­so įgi­jo ne tik ak­to­riaus, bet ir re­ži­sie­riaus spe­cia­ly­bę. Ku­rį lai­ko dir­bo Ru­si­jos teat­ruo­se. 1920 me­tais grį­žo į Bir­žus, įsi­dar­bi­no gi­ri­nin­ku.

Bir­žuo­se nuo 1918 me­tų vei­kė mu­zi­kos ir teat­ro drau­gi­ja "Mū­za" – B. Dau­gu­vie­tis bu­vo pa­kvies­tas va­do­vau­ti. Spek­tak­liai vyk­da­vo Ast­ra­vo dva­ro rū­muo­se.

"1923 me­tais į Bir­žus gast­ro­lių at­va­žia­vo Kau­no teat­ras. B. Dau­gu­vie­tis, pa­ma­tęs pra­stą re­per­tua­rą pa­sa­kė: tai­gi ma­nęs ten rei­kia, ma­nęs ten trūks­ta, jie ne­ži­no, ką da­ro! Ir iš­vy­ko į Kau­ną va­do­vau­ti teat­rui." Dir­bo Vals­ty­bės teat­re, Vil­niaus vals­ty­bi­nia­me dra­mos teat­re.

Nuo 1931 iki 1935 me­tų B. Dau­gu­vie­tis kū­rė Vals­ty­bės teat­ro Šiau­lių sky­riu­je. Pir­mo­jo spek­tak­lio – Kar­lo Goc­cio "Prin­ce­sė Tu­ran­dot", re­ži­suo­ta Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio, – prem­je­ra įvy­ko 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną. Ši da­ta lai­ko­ma ofi­cia­liu Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro gim­ta­die­niu.

"B. Dau­gu­vie­čio šir­dis bu­vo Dau­gu­vie­čių kai­me, čia jis at­si­gau­da­vo. Sa­ky­da­vo, kad Bir­žai – ant­ras mies­tas po Ro­mos. Ant­ras, nes Ro­mo­je gy­ve­na po­pie­žius", – juo­kia­si L. Pruns­kie­nė.

B. Dau­gu­vie­tis la­bai my­lė­jo apy­lin­kės žmo­nes. Ras­da­vo kal­bą ir su pa­pras­čiau­siu žmo­ge­liu, ir su mi­nist­ru. La­bai my­lė­jo vai­kus. Pri­si­me­na­ma, kad gry­bau­to­jai miš­ke­ly­je ant du­be­niuo­to ak­mens ras­da­vo pi­ni­gė­lių. Juos įdė­da­vo B. Dau­gu­vie­tis apy­lin­kės žmo­nėms pa­ma­lo­nin­ti.

So­dy­bo­je iš­li­kęs rū­sys su prie­pir­čiu, kur B. Dau­gu­vie­tis da­rė ir lai­kė alų, kur vyk­da­vo ba­liai su lat­vių pa­sie­nie­čiu, ku­ris at­bris­da­vo per upę. Dvi–tris die­nas alaus koš­tu­ves švęs­da­vo, kol lat­vio žmo­na at­si­sto­ju­si už upės ne­pra­dė­da­vo rėk­ti.

Va­sa­ras čia leis­da­vo ir B. Dau­gu­vie­čio duk­tė re­ži­sie­rė, sce­na­ris­tė, ak­to­rė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė. My­lė­tą kam­pe­lį ji ap­ra­šė kny­go­je "Per­pe­tuum mo­bi­le".

"Mo­ti­ną Ga­li­na ger­bė, o tė­vą be pro­to my­lė­jo. Ji sa­ky­da­vo, kad čia at­va­žia­vęs pa­si­jun­ti pa­te­kęs į vi­sai ki­tą pa­sau­lį, ki­tą pla­ne­tą. Be­ga­li­nė ra­my­bė, be­ga­li­nis atil­sis, at­si­ga­vi­mas. Va­sa­ra, ato­sto­gos ir sie­los at­gai­va. Vi­si čia at­vy­kę ir da­bar taip jau­čia­si", – sa­ko gi­dė.

Ar­ti­mie­ji iš­pil­dė pa­sku­ti­nį G. Dau­gu­vie­ty­tės no­rą – ur­na su jos ir vy­ro pe­le­nais pa­lai­do­ta po se­nuo­ju kle­vu. Ka­po vie­tą žy­mi lau­ko ak­muo ir ža­liuo­jan­tis krū­mas.

Pro Bir­žų gi­rią

Ke­liau­da­ma su tu­ris­tais, L. Pruns­kie­nė iš Dau­gu­vie­ty­nės su­ka į Alės Po­dė­nie­nės kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą, kur vyks­ta et­nog­ra­fi­nė-mu­zi­ki­nė edu­ka­ci­ja.

Mes su­ka­me tie­siai į Bir­žus. Grįž­ta­me per Bir­žų gi­rią, de­šim­tą pa­gal dy­dį miš­kų plo­tą Lie­tu­vo­je. Gi­rio­je, sa­ko L. Pruns­kie­nė, yra jau be­bai­gian­čių iš­nyk­ti au­ga­lų au­gim­vie­čių, gy­ve­na lū­šis, juo­da­sis gand­ras, pe­lė­dos. Aukš­čiau­sias ber­žas Lie­tu­vo­je taip pat iš Bir­žų gi­rios.

1863 me­tais gi­rios pa­kraš­ty­je įvy­ko Bir­žų kau­ty­nės.

Bir­žų gi­rio­je po at­lik­tų ka­si­nė­ji­mų bu­vo at­ras­ta Rad­vi­lų lai­kų stik­lo ga­myk­la.

"Gi­ria pri­klau­sė Rad­vi­loms, vė­liau Tiš­ke­vi­čiams. Gi­rią di­di­kai nau­do­jo tik me­džiok­lei, ne­kir­to, to­dėl yra bran­džių me­dy­nų au­gim­vie­tė", – sa­ko L. Pruns­kie­nė.

Pa­ke­liui ke­lio­nės va­do­vė mi­ni dar vie­no gar­saus žmo­gaus – poe­to, pe­da­go­go, auš­ri­nin­ko Sta­nis­lo­vo Da­gi­lio (1843–1915) – gim­ti­nę Ma­žu­tiš­kių kai­me ir jo ži­no­miau­sią kū­ri­nį "Jo­ni­nės Pa­ro­vė­jos kar­čia­mo­je".

L. Pruns­kie­nė pa­tei­kia dar vie­ną įdo­mų fak­tą: Biržai–Parovėja – pir­ma­sis 1938 me­tais nu­ties­tas plen­tas kraš­te.

Ke­liau­da­mi "Pa­lat­vės di­džia­vy­rių pė­do­mis" nu­va­žia­vo­me apie 70 ki­lo­met­rų. Da­lis ke­lio – vieš­ke­lis.

Komentarai

Dar    Šeš, 2019-06-29 / 00:51
Iš palatvio, Ruobežių, buvo kilęs ilgametis Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas. Jo tėviškę ar kitas su plačia Kalvanų gimine susijusias vietas irgi tiktų įtraukti į maršrutą...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.