Įamžintas Onos Šimaitės atminimas

Vie­nas iš pro­jek­to ini­cia­to­rių ir or­ga­ni­za­to­rių Ak­me­nės ra­jo­ne gy­ve­nan­tis gy­dy­to­jas Ma­ri­jus Lo­pai­tis kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viams pa­siū­lė ne­si­ti­kė­ti "moks­li­nių at­ra­di­mų", ją api­bū­di­no "kaip ban­dy­mą pa­jus­ti Oną Ši­mai­tę žmo­niš­kai".

1894 me­tų sau­sio 6 die­ną gi­mu­si Ak­me­nė­je čia gy­ve­no iki mo­kyk­li­nio am­žiaus. Kai Ry­gos fab­ri­kuo­se už­dar­bia­vę tė­vai ten iš­si­kė­lė gy­ven­ti, ir duk­re­lė pra­dė­jo lan­ky­ti pir­mą­ją kla­sę. Dvi­de­šimt­me­tė iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti į Mask­vą, vė­liau – stu­di­jas tę­sė Pa­ry­žiu­je.

42 me­tų mo­te­ris pa­si­rin­ko bib­lio­te­ki­nin­kės dar­bą Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ji vaikš­čio­da­vo į ge­tą, jo pri­žiū­rė­to­jams aiš­kin­da­ma, kad tu­ri at­siim­ti kny­gas iš žy­dų stu­den­tų. Įneš­da­vo mais­to ir ki­tų daik­tų, o iš­neš­da­vo ver­tin­gų is­to­ri­nių ir li­te­ra­tū­ri­nių do­ku­men­tų.

Kon­fe­ren­ci­jo­je pra­ne­ši­mą apie O. Ši­mai­tę skai­čiu­si Ak­me­nės gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Ri­ta Rin­gie­nė svars­tė, ka­žin kas bib­lio­te­ki­nin­kei bu­vo svar­biau: su­rink­ti ge­ras kny­gas ar pa­dė­ti ge­te už­da­ry­tiems žmo­nėms.

Ri­zi­ka­vo gy­vy­be, kai su­ge­bė­da­vo iš ge­to slap­čia iš­ves­ti žy­dų vai­kus, pa­skui juos per­duo­ti į ki­tų gel­bė­to­jų šei­mas.

"Ko­dėl O. Ši­mai­tė ne­bi­jo­jo – tas klau­si­mas ne kar­tą kel­tas nuo 1966 me­tų, kai Iz­rae­ly­je jai su­teik­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lės ti­tu­las, – klau­sė pra­ne­šė­ja R. Rin­gie­nė. – Ji no­rė­jo, kad pa­sau­lis bū­tų ge­res­nis ir nors tru­pu­čiu­ką tei­sin­ges­nis".

Pa­sak R. Rin­gie­nės, bib­lio­te­ki­nin­kė iš pa­šau­ki­mo su­ge­bė­jo at­skir­ti ge­ras kny­gas nuo men­ka­ver­čių. Pa­ti jau­nys­tė­je prieš­ka­rio lai­kais bend­ra­vu­si su ju­dė­ji­mo "Tre­čia­sis fron­tas" poe­tais, pa­vyz­džiui, Sa­lo­mė­ja Nė­ri­mi, vis dėl­to kny­gų ne­su­reikš­mi­no.

"Svar­biau ras­ti lai­ko gy­viems žmo­nėms, o ne ne­gy­viems teks­tams, – sa­kė R. Rin­gie­nė. – Nes la­biau už vis­ką ver­ti­no pa­šne­ke­sį, gal to­dėl, kad pir­miau­sia svar­bu kal­bė­tis ir su­si­kal­bė­ti".

1944 me­tais na­ciai O. Ši­mai­tę suė­mė ir kan­ki­no, įka­li­no Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Bu­vo per­kel­ta į kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą pie­tų Pran­cū­zi­jo­je.

Pran­cū­zi­jo­je ir li­ko. Iki mir­ties 1970 me­tų sau­sio 17 die­ną gy­ve­no Cor­mei­les-en-Pa­ri­sis se­ne­lių na­muo­se prie Pa­ry­žiaus.

2004-ai­siais O. Ši­mai­tė pa­gerb­ta Vil­niaus uni­ver­si­te­te, Si­mo­no Dau­kan­to kie­me­ly­je ati­deng­ta pa­mink­li­nė len­ta. Prieš ke­le­tą me­tų ša­lies sos­ti­nė­je gat­vė per­va­din­ta Onos Ši­mai­tės var­du.

Ak­me­nės kon­fe­ren­ci­jos te­mą "Ši­mai­tė kvie­čia kal­bė­tis" pa­ska­ti­no rink­ti me­džia­gą apie žy­dų bend­ruo­me­nę. Ak­me­nės kraš­to mu­zie­jaus dar­buo­to­ja Sand­ra Sa­lia­ma­nie­nė ap­lan­kė mies­te gy­ve­nan­čius il­gaam­žius, už­ra­šė jų vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus apie vie­ti­nius žy­dus ir pa­ren­gė pra­ne­ši­mą "Žy­dai – vai­kų aki­mis".

Ak­me­nės is­to­ri­jos mu­zie­jaus stei­gė­jas Arū­nas Ost­raus­kis pa­sa­ko­jo, kaip Ve­ge­rių kai­me ap­ti­ko bu­vu­sios si­na­go­gos vie­tą. Prieš dve­jus me­tus tai pa­tvir­ti­no spe­cia­lis­tai, at­li­kę žval­go­muo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus. Ka­si­nė­to­jai ra­do ke­ra­mi­kos dir­bi­nių du­že­nų, stik­lo šu­kių. Ver­tin­giau­si ra­di­niai – si­dab­ri­nės ir va­ri­nės mo­ne­tos, ku­rių se­niau­sios – XVII am­žiaus.

Ke­lių met­rų il­gu­mo ir pla­tu­mo bei dau­giau kaip pu­sant­ro met­ro gi­lu­mo per­ka­sos, ati­den­gu­sios si­na­go­gos pa­ma­tus, li­ko neuž­vers­tos. Prie jų įreng­tas in­for­ma­ci­nis sten­das.

Ap­gai­les­tau­da­mas, kad dėl biu­rok­ra­ti­nių truk­džių tam pri­rei­kė dvie­jų me­tų, A. Ost­raus­kis sva­jo­ja: tik­tų virš pa­ma­tų įreng­ti stik­lo per­dan­gą, nes Ak­me­nės ra­jo­ne – tai vie­nin­te­liai ta­pę priei­na­mi si­na­go­gos li­ku­čiai.

Kon­fe­ren­ci­jo­je ak­cen­tuo­ta, kad Ak­me­nė­je iš­li­kęs bu­vęs žy­dų ke­pyk­los pa­sta­tas. Pa­siū­ly­ta prie jo pri­tvir­tin­ti in­for­ma­ci­nę len­te­lę. Ak­me­nė­je iš­li­ku­sios se­no­sios žy­dų ka­pi­nės, jų li­ku­čiai – Al­kiš­kiuo­se. Žy­dų ka­pi­nės pri­žiū­ri­mos Pa­pi­lė­je.

Į kon­fe­ren­ci­ją at­vy­kę žy­dai ir ki­ti sve­čiai no­rė­jo ap­lan­ky­ti vie­nin­te­lę ra­jo­ne žy­dų žu­dy­nių vie­tą Pa­pi­lės se­niū­ni­jos miš­kuo­se. Ta­čiau per juos pra­si­brau­ti gar­baus am­žiaus žmo­nėms neį­ma­no­ma.

Ak­me­nės ra­jo­ne gau­si žy­dų bend­ruo­me­nė bu­vo ne tik Ak­me­nė­je (dau­giau ne­gu lie­tu­vių), Pa­pi­lė­je, Ve­ge­riuo­se, Kly­ko­liuo­se. Šian­dien kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai ak­me­niš­kiai sa­kė ne­pa­žįs­tą nė vie­no tos tau­ty­bės vie­ti­nio gy­ven­to­jo.

Į kon­fe­ren­ci­ją iš Plun­gės at­vy­kęs žur­na­lis­tas Eu­ge­ni­jus Bun­ka pri­sta­tė Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą "Ka­di­šas Lie­tu­vos me­di­nėms si­na­go­goms" ir Ja­ko­vo Bun­kos dro­žy­bą.

Kny­gą "Ho­lo­kaus­tas Že­mai­ti­jo­je: en­cik­lo­pe­di­nis ži­ny­nas" pri­sta­tė pro­fe­so­rius Alek­sand­ras Vit­kus, at­vy­kęs iš Kau­no.

Vei­kė ra­jo­no vie­šo­sios bib­lio­te­kos pa­reng­ta lei­di­nių pa­ro­da "Lit­va­kų li­te­ra­tū­ri­nis pa­li­ki­mas". Bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Zi­ta Sin­ke­vi­čie­nė pri­sta­tė iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to gau­tas O. Ši­mai­tės rank­raš­čių fak­si­mi­les, jos per­duo­tos Ak­me­nės fi­lia­lui.

Kon­fe­ren­ci­jos da­ly­viai Ak­me­nės kul­tū­ros na­muo­se žiū­rė­jo Nau­jo­sios Ak­me­nės Ra­mu­čių gim­na­zi­jos Ta­len­tų klu­bo per­for­man­są pa­gal Anos Frank die­no­raš­tį "Ta­vo Ana", klau­sė­si Ven­tos ir Nau­jo­sios Ak­me­nės mu­zi­kos mo­kyk­lų auk­lė­ti­nių su­reng­to edu­ka­ci­nio žy­dų mu­zi­kos kon­cer­to "Štet­lo gar­sai".