Žydų rabinas: „Esu tiems, kuriems manęs reikia“

Žy­dų ra­bi­nas: „Esu tiems, ku­riems ma­nęs rei­kia“

Ry­gos si­na­go­gos ir Lie­tu­vos žy­dų ra­bi­nas Ka­lev Kre­lin į Šiau­lius at­va­žiuo­ja bent kar­tą per mė­ne­sį. Su­si­tin­ka su vie­tos žy­dų bend­ruo­me­ne, skai­to pa­skai­tas ir pri­me­na tau­tos tra­di­ci­jas, mo­ko To­ros iš­min­ties. Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je sa­vo iden­ti­te­tą iš­sau­go­ti nė­ra leng­va. K. Kre­lin sa­ko, kad tu­ri su­vok­ti, kas esi, ko­kios ta­vo ver­ty­bės, ki­taip, ne­svar­bu, ko­kios tau­ty­bės, glo­ba­li­za­ci­ja nu­šluos ir iš­trins.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Ra­bi­nas tar­nau­ja bend­ruo­me­nei

Šią sa­vai­tę į su­si­ti­ki­mą su Šiau­lių ap­skri­ties žy­dų bend­ruo­me­ne ra­bi­nas at­va­žia­vo pa­pa­sa­ko­ti apie Mei­lės die­ną, ku­rią žy­dai šven­tė praė­ju­sį penk­ta­die­nį. Bet te­ma iš­si­plė­tė į klau­si­mus apie san­ty­kius žy­dų šei­mo­se – ve­dy­bas ir sky­ry­bas, tur­to da­ly­bas.

„Ra­bi­nas tu­ri dirb­ti bend­ruo­me­nei“, – sa­ko K. Kre­lin, to­dėl va­žiuo­ja ten, kur jo rei­kia. Jis stu­di­ja­vo Je­ru­za­lė­je, dir­bo Da­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, da­bar – Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Ke­tu­rių vai­kų tė­vas, ry­toj su­lauk­sian­tis 49-erių, kai kur dar iš­girs­ta: „O, koks jau­nas ra­bi­nas!“ Pri­si­pa­žįs­tu, kad ir ma­no ste­reo­ti­pas apie žy­dų ra­bi­ną – se­nas vy­riš­kis, il­ga ži­la barz­da ir di­de­le skry­bė­le. Ra­bi­nas su­pra­tin­gai nu­si­šyp­so: „Žmo­nės ne­gims­ta se­ni, rei­kia pa­sen­ti... O barz­dą ir skry­bė­lę ga­li nu­si­pirk­ti par­duo­tu­vė­je.“

– Ko­dėl nu­spren­dė­te, kad bū­ti ra­bi­nu – jū­sų ke­lias?

– Ma­no sri­tis – ma­te­ma­ti­ka ir fi­zi­ka. Kiek­vie­nas žy­das, pa­si­rink­da­mas bet ko­kią pro­fe­si­ją, bū­ti­nai tu­ri ug­dy­ti sa­vo pro­tą per Tal­mu­do stu­di­ja­vi­mą. Tal­mu­do stu­di­jos – pa­na­ši mąs­ty­mo sis­te­ma, kaip ir ma­te­ma­ti­ko­je. Taip su­si­klos­tė, kad ma­nęs pa­pra­šė mo­ky­ti vai­kus vie­no­je mo­kyk­lo­je, po to ki­to­je. Iš­lai­kiau ra­bi­no eg­za­mi­nus. Šian­dien esu Ry­gos si­na­go­gos ra­bi­nas ir dir­bu Lie­tu­vos žy­dų bend­ruo­me­nei.

– Da­lis tra­di­ci­jų už­mirš­tos, ar žmo­nėms ten­ka daug ką pri­min­ti?

– La­bai įdo­mu at­ras­ti žmo­gu­je tai, ką jis, ro­dos, pra­ra­do, ir iš­trauk­ti į pa­vir­šių. Vie­na ver­tus, žmo­gui tai bus nau­ja, bet iš tie­sų vis­kas sly­pi kaž­kur jo vi­du­je, pri­si­mi­ni­muo­se. Tai nė­ra ­leng­va, bet įdo­mu.

Žy­dų tau­ta la­bai įvai­ria­ly­pė. Žvel­giant į tai, kas vyks­ta šiuo me­tu Lie­tu­vo­je, la­bai sun­ku su­pras­ti, kas yra ju­daiz­mas. Kai pas ma­ne atei­na ne žy­dai, no­rin­tys priim­ti ju­daiz­mą, aš jiems pa­ta­riu nu­va­žiuo­ti į ki­tą ša­lį ir pa­žiū­rė­ti, kaip tai at­ro­do gat­vė­se, nes jie ne­sup­ran­ta, kur no­ri atei­ti.

Ju­daiz­me nė­ra hie­rar­chi­nės vir­šū­nė­lės, val­dy­mas – de­cent­ra­li­zuo­tas. Ra­bi­nas dir­ba bend­ruo­me­nei, o ne bend­ruo­me­nė ra­bi­nui.

– Kaip iš­sau­go­ti tau­tai sa­vo iden­ti­te­tą glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je? Šį klau­si­mą ke­lia ir lie­tu­viai, iš­si­bars­tę po vi­są pa­sau­lį.

– Žy­dų bend­ruo­me­nės pa­tir­tis ro­do, kad ji in­teg­ruo­ja­si vi­so­se veik­los sri­ty­se. Pa­vyz­džiui, po­li­ti­kos sluoks­niuo­se: JAV pre­zi­den­to duk­ra pa­si­rin­ko ju­daiz­mą (prieš iš­te­kė­da­ma už vy­ro, Ivan­ka Tramp pa­si­rin­ko ju­daiz­mą – red. pa­st.). Ji su vy­ru lai­ko­si žy­dų įsta­ty­mų. Tur­būt nė­ra sri­čių, kur ne­dirb­tų re­li­gin­gi žy­dai.

Ži­no­ma, tu­ri iš­lik­ti sa­vi­mi ir ap­sup­tas glo­ba­liz­mo. Jei­gu tai su­vo­ki, tau pa­vyks, bet jei­gu glo­ba­liz­mas pra­ry­ja, tai kas aš be­bū­čiau, aš tap­siu nie­kuo, ma­ne iš­trins.

Šei­ma – ver­ty­bė

– Su ko­kiais klau­si­mais žmo­nės atei­na pas jus?

– Kaip iš­sau­go­ti šei­mą ar­ba kaip iš­si­skir­ti, klau­sia apie el­ge­sį bend­ruo­me­nė­je, kaip lai­ky­tis tra­di­ci­jų ir ne­bū­ti at­stum­tam vi­suo­me­nės.

– Ko­dėl žy­dams to­kia svar­bi šei­ma?

– Ji tur­būt svar­bi vi­siems. Šei­ma – tai tęs­ti­nu­mo pa­grin­das. Ga­li­ma leis­ti bet ko­kias san­tuo­kas, bet tai neiš­gel­bės žmo­ni­jos, ji tie­siog iš­nyks.

To­ra sa­ko, kad šei­ma – ne tik gi­mi­nės pra­tę­si­mas, tai ir ga­li­my­bė auk­lė­ti sa­vo vai­kus. Vi­sų re­li­gi­jų žmo­nėms rū­pi, kaip išug­dy­ti vai­kus, per­duo­ti jiems sa­vo ver­ty­bes ir ži­nias. Tiks­las – pa­da­ry­ti na­mus, ku­rie bū­tų tar­si ma­no ver­ty­bių mu­zie­jus. Svar­bu, ko­kias kny­gas skai­tai, ko­kius žiū­ri fil­mus, kaip ren­gie­si. Ir jei­gu aš klys­tu, tai klai­da bus ma­no.

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad žy­dų šei­mo­je mo­te­ris yra cent­ri­nė fi­gū­ra? Pasa­ko­jo­te, kad, pa­vyz­džiui, sky­ry­bų me­tu, jei­gu vy­ras ma­ni­pu­liuo­ja mo­te­ri­mi, ne­su­teik­da­mas lei­di­mo skir­tis, jį ga­li­ma pri­vers­ti ap­si­spręs­ti įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis. Anks­čiau vy­ras ga­lė­jo gau­ti py­los laz­da tol, kol su­tiks duo­ti lei­di­mą, da­bar esa­ma ki­tų bū­dų pa­veik­ti. O jei­gu sky­ry­bos vyks­ta dėl vy­ro kal­tės, mo­te­ris ap­sau­go­ma fi­nan­siš­kai. Va­di­na­si, ja la­biau pa­si­rū­pi­na­ma?

– Vi­si šei­mo­je svar­būs. Kai vy­rai no­ri pe­rim­ti mo­te­rų funk­ci­jas, o mo­te­rys – vy­rų, vis­kas griū­va. Vy­rai ne­gim­do vai­kų. Pa­sa­ky­ti, kad mo­te­rys ir vy­rai vie­no­di, tie­siog neį­ma­no­ma, nes jie – skir­tin­gi.

Taip, sky­ry­bų me­tu žy­dų mo­te­ris tu­ri dau­giau ap­sau­gos, nes vy­ras tu­ri dau­giau ga­lios iš­si­skir­ti – lei­di­mą skir­tis mo­te­riai su­tei­kia bū­tent vy­ras. Vy­ras tu­ri dau­giau gink­lų, o mo­te­ris – dau­giau sky­dų.

Jei­gu rū­pi tik pus­ry­čiai...

– Ar žy­dai šian­dien re­li­gin­gi, ar į si­na­go­gą vaikš­to tik per šven­tes, kaip da­lis mū­sų, ka­ta­li­kų?

– Anks­čiau bu­vo daug me­cha­niz­mų, ku­rie ska­ti­no žmo­nes ei­ti į si­na­go­gą ar baž­ny­čią: so­cia­li­niai, vi­di­niai, eko­no­mi­niai. Pa­si­kei­tė jų pro­por­ci­jos. Vi­di­nis po­rei­kis toks pat, bet so­cia­li­nis, eko­no­mi­nis – ma­žes­nis.

Kiek­vie­nai veik­lai rei­kia mo­ty­va­ci­jos. Anks­čiau, jei­gu tu nea­tei­da­vai į baž­ny­čią ar si­na­go­gą, tau pa­sa­ky­da­vo: esi ne mū­sų bend­ruo­me­nės na­rys, o da­bar vis­kas ki­taip. Bet yra dau­giau nuo­šir­du­mo, nes tie, ku­rie atei­na, tai da­ro daž­niau­siai nuo­šir­džiai.

Tar­kim, žmo­gus no­ri atei­ti į si­na­go­gą, bet jam tin­gu kel­tis ry­tą. Aš jam sa­kau: si­na­go­go­je pa­da­ry­siu ge­rus pus­ry­čius. Vie­nas ateis į si­na­go­gą tik dėl pus­ry­čių, o ki­tas ateis, nes jam pus­ry­čiai pa­dės įveik­ti tin­gu­lį. Jis no­ri atei­ti, bet jis žmo­gus – jam rei­kia pa­dė­ti. Štai to­kių aš lau­kiu. Jei­gu žmo­nės ren­ka­si tik pus­ry­čius, ne, to­kie neį­do­mūs.

– Gal taip yra to­dėl, kad re­li­gi­ja ir gy­ve­ni­mas daž­nai žen­gia at­ski­rai?

– Jei­gu re­li­gi­ja nė­ra gy­ve­ni­mo da­lis, ji ne­ten­ka pra­smės. Štai ves­tu­vės – gra­žu, pa­kvie­čia ra­bi­ną, o kai sky­ry­bos – liūd­na, ra­bi­no ne­rei­kia. Bet sky­ry­bos ir­gi gy­ve­ni­mo da­lis, to­dėl ra­bi­nas tu­ri bū­ti, ki­taip – ka­tast­ro­fa, gim­dan­ti tra­ge­di­ją. Jei­gu ra­bi­no ne­bu­vo sky­ry­bo­se, va­di­na­si, mo­te­ris nė­ra iš­si­sky­ru­si. Jei­gu ji iš­te­kės ant­rą kar­tą ir gim­dys vai­kus, jie bus pa­vai­ni­kiai. Ir ko­dėl? To­dėl, kad re­li­gi­ją ma­tai tik per šven­tes.

– Apie kiek­vie­ną tau­tą yra ste­reo­ti­pų. Apie žy­dus sa­ko­ma, kad jie mo­ka elg­tis su pi­ni­gais ar­ba kad jie val­do pa­sau­lį ir pa­na­šiai. Aš tu­riu ste­reo­ti­pą apie žy­dų ra­bi­ną... Ar taip ne­pa­žįs­ta­me vie­ni ki­tų?

– Pa­tir­tis ro­do, kad pi­ni­gai iš tie­sų yra me­cha­niz­mas val­dy­ti pa­sau­lį.

Ka­da žmo­nės iš­blaš­ky­ti skir­tin­go­se pa­sau­lio vie­to­se, vei­kia pa­gal­bos vie­nas ki­tam sis­te­ma. Tar­kim, tur­tin­gas žy­das iš Ame­ri­kos pa­de­da žy­dams, gy­ve­nan­tiems čia. Tai­gi, jo įta­ka tarp­tau­ti­nė.

Aš ku­rio­je nors už­sie­nio ša­ly­je ga­liu užei­ti į si­na­go­gą ir bū­siu priim­tas. Tur­tin­gi žmo­nės da­li­ja­si su bend­ruo­me­nė­mis, esan­čio­mis ki­tur, ta­čiau tur­tin­gas žy­das vis tiek gy­ve­na Ame­ri­ko­je.

Pa­si­rin­ki­mas pri­klau­so nuo žmo­gaus

– Ar pa­gal­vo­ja­te, kaip šian­dien at­ro­dy­tų Lie­tu­vos mies­tai ir mies­te­liai, jei­gu ne Ho­lo­kaus­tas, ne ka­ras? Bū­tų įvai­ri bend­ruo­me­nė...

– Kai Ber­ly­ne ati­da­rė žy­dų mu­zie­jų, lan­ky­to­jus įlei­do į di­džiu­lį pa­sta­tą, nors dar ne­bu­vo su­vež­ti eks­po­na­tai. Lan­ky­to­jai vaikš­čio­jo po tuš­čias sa­les ir kai išei­da­vo, jų klau­sė: ar pa­ju­to­te, kaip iš­tuš­tė­jo Vo­kie­ti­ja po ka­ro?

Kai per vie­ną die­ną dings­ta tūks­tan­čiai vi­sų pro­fe­si­jų spe­cia­lis­tų, tai smū­gis vals­ty­bei ir jo­kie pi­ni­gai to neat­pirks. Aš ne­kal­bu apie mo­ra­li­nius nuo­sto­lius.

Dau­ge­lį me­tų žy­dams bu­vo drau­džia­ma už­siim­ti že­mės ūkiu, tad jiems rei­kė­jo tap­ti pro­fe­sio­na­lais ki­to­se sri­ty­se. Ir štai jie dings­ta per vie­ną die­ną...

Mes ne­ži­no­me, kaip at­ro­dy­tų tie mies­te­liai šian­dien, bet jie tik­rai at­ro­dy­tų ki­taip. Ki­ta ver­tus, šis ka­ras pa­kei­tė vi­są pa­sau­lį, san­ty­kius tarp Eu­ro­pos ir Ame­ri­kos, Ru­si­jos.

– At­sa­ko­my­bė už Ho­lo­kaus­tą, at­si­pra­šy­mo naš­ta pa­si­ve­ja ir jau­ną­ją kar­tą, ku­ri gy­ve­na vi­sai ki­to­kia­me pa­sau­ly­je.

– Svar­bu ne kas kie­no tu­ri at­si­pra­šy­ti. To­ro­je sa­ko­ma, kad die­vas ne­bau­džia vai­kų už tė­vų nuo­dė­mes. Bet ki­to­je vie­to­je ra­šo­ma, kad iki de­šim­to­sios kar­tos vai­kai at­sa­ko už sa­vo tė­vus. Prieš­ta­ra­vi­mas? Jei­gu sū­nus nei­na pik­ta­da­riš­ko­mis tė­vo pė­do­mis, jis neat­sa­ko už sa­vo tė­vą. Bet jei­gu ei­na, iš jo rei­ka­laus dar di­des­nės at­sa­ko­my­bės – ir už sa­ve, ir už tė­vą.

Jei­gu gal­vo­ji, kad žu­dy­mai ma­nęs ne­lie­čia, tu tar­si pri­si­jun­gi, o jei­gu to at­si­sa­kai, tai pir­miau­sia yra svar­bu tau pa­čiam.

Kar­tais žmo­gus ta­ve la­bai įžei­džia ir ne­ga­li jam at­leis­ti, bet jei­gu jis at­si­pra­šo, ne­ga­li neat­leis­ti. O kar­tais mes bi­jo­me, kad pa­pra­šys at­lei­di­mo, nes bus skau­du at­leis­ti. Žmo­nės vie­no­di, bet jei­gu nė­ra pu­siaus­vy­ros, san­ty­kiai griū­va.

– Lie­tu­vo­je per 2011 me­tų su­ra­šy­mą  gy­ve­no apie 3 000 žy­dų. Bend­ruo­me­nės ne­di­de­lės. Kas liks dar po 10 me­tų?

– Da­bar pa­sau­ly­je vyks­ta di­džiu­lis ju­dė­ji­mas iš vie­nos vie­tos į ki­tą, dau­gy­bė šei­mų ne­be­per­ka na­mų. Kam? Jie mig­ruo­ja: šian­dien gy­ve­nu ten, ry­toj – ten. Vis­kas ne­nus­pė­ja­ma. Ži­nau vers­li­nin­kų, ku­rie iš Ang­li­jos, ki­tų ša­lių per­kė­lė sa­vo vers­lus į Lie­tu­vą, bet bend­ruo­me­nė tu­ri bū­ti pa­si­ren­gu­si juos priim­ti.

Mes ma­to­me, kad žy­dų mig­ra­ci­ja vyks­ta la­bai ne­ti­kė­ta kryp­ti­mi – į Ru­si­ją. Ten žy­dų bend­ruo­me­nė lanks­ti, gy­va, pa­si­ren­gu­si priim­ti. Mig­ra­ci­ja iš Ang­li­jos į Pran­cū­zi­ją – nė­ra mig­ra­ci­ja. Tie, ku­rie iš­va­žia­vo iš Pran­cū­zi­jos po te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių, grįž­ta, nes ten jie jau­čia­si sa­vi­mi. Nė­ra leng­va iš­va­žiuo­ti, juk žmo­nės gy­ve­na vi­suo­me­nė­je.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ra­bi­nas Ka­lev Kre­lin sa­ko, kad ju­daiz­me nė­ra hie­rar­chi­nės vir­šū­nė­lės – ra­bi­nas dir­ba bend­ruo­me­nei, o ne at­virkš­čiai.

Ke­tu­rių vai­kų tė­vas, šei­mos vy­ras ir bend­ruo­me­nės ra­bi­nas Ka­lev Kre­lin sa­ko, kad šei­ma – la­bai svar­bi žmo­gui, nes jo­je sau­go­mos tė­vų ir vai­kų ver­ty­bės.