Naujausios
***
Marselis pačioje birželio pradžioje pasitiko 25–26 laipsnių temperatūra ir remontuojamomis gatvėmis, kur šie darbai vyksta dieną ir naktį. Naktį netgi geriau – bent kelias valandas netrukdo tas siaubingas eismas oficialiai 1 milijoną 600 tūkstančių gyventojų, skaičiuojant su priemiesčiais, turinčiame mieste (neoficialiai jų yra daugiau kaip 2 milijonai, na, kaip geri du trečdaliai visos Lietuvos), o jo plotas – 241 kvadratinis kilometras (Lietuva – 65 300 kvadratinių kilometrų). Gyventojų tankumas Lietuvoje skaičiuojamas 43 žmonės kvadratiniame kilometre, Marselyje – 3 608 žmonės tame pačiame plote. Palyginimui, Vilniuje, kurį Wikipedija skelbia esant 401 kvadratinio kilometro dydžio, gyventojų tankumas tėra 1 450 žmonių kilometre. Net įrengtas naujas tunelis Marselyje nesugebėjo pakankamai „nusiurbti“ automobilių eismo, todėl mieste piko valandomis nuolat susidaro dideli kamščiai.
Kadangi Marselis apsuptas Alpių priekalnių, kurios sulaiko debesis, čia retai lyja, tačiau dažnai pučia vėjas – mistralis. Namai gatvėse „lipa“ tarsi laiptais aukštyn, vienas prie kito „prisiklijavę“, ir jei gyveni aukščiau, tai kaimyno namo stogas – tiesiog po tavo kojomis. Erdvės čia nesitikėki. Užtat dažname kiemelyje auga alyvmedis ar saldi vynuogė.
Marselis visada kvepia žuvimi, ypač jo krantinė. Kas rytą žvejai išplaukia į jūrą ir grįžta su laimikiu, kuris čia pat parduodamas, todėl restoranuose, kavinėse galima tikėtis to, ko nėra pas mus – tikrai šviežios žuvies ir jūros gėrybių.
Ir restoranėlių pačių įvairiausių pilna, o dar įdomiau išvažiavus į užmiestį, kokį gretimą nedidelį miestuką ar kaimą. Teko vakarieniauti viename žuvies restorane (žr. foto), kurio įsikūrimo vietą pavadinome pasaulio kraštu, mat jis išties pastatytas į jūrą išsikišusios uolos papėdėje toliau nuo artimiausio miestelio. Prie jo privažiuoti negalima, nors asfaltuotas kelias ir veda. Tenka palikus automobilį už užtvaro (važiuoti turi teisę tik darbuotojai) pėdinti tarp uolų kokį kilometrą ar pusantro. Vis nieko nesimato, tik nepaprasto mėlynumo jūra ir uolos, apaugusios krūmokšniais, žole, kai kur plikos ir pilnos akiplėšiškai drąsių kirų, kurie čia jaučiasi tikraisiais šeimininkais. Kai jau atrodo, kad pasivaikščiojimas – tikra apgavystė žadant vakarienę, laiptukai uolose ima leistis žemyn ir atsiveria vaizdas į restoraną apačioje, prie pat vandens. Užeiga paprasta, interjeras be jokio įmantrumo, tačiau iš jos atsiveria vaizdas už milijoną, o iš virtuvės atkeliauja ką tik pagauta žuvis, kurią tau prie akių parodo ir čia pat virtuvėje išdarinėja bei iškepa. „Vilkžuvė“, – sako padavėjas, vienas iš šeimos restorano darbuotojų, jaunuolis, kuris jau paruoštą patiekalą atneštą ir nukaulina, nuima pelekus, atskiria žuvies galvą.
Pasirodo, šeima kadaise buvo tiesiog eiliniai žvejai. Tačiau tokioje vietoje gyventi ir grožio subtiliai neparodyti kitiems – tiesiog nuodėmė. Taip jie po truputį atidarė restoraną. Jame dar sezonui neįsisiūbavus, žmonių visai nedaug. Kainos tikrai nemažos.
***
Beje, apie kainas. Jau ir Lietuvoje jos pakankamai aukštos, tad bet kurioje Europos šalyje pernelyg mūsų nenustebinsi. Minėtame žuvies restorane salotų sąrašas prasideda nuo 15–20 eurų, antras žuvies patiekalas gali siekti ir 60 eurų, manau, buvo ir brangiau, pernelyg netyrinėjau...
Užsukame Marselyje į arabų turgų, kuris netoli nuo jūrų uosto krantinės, kur visada verda gyvenimas, derybos ir pan. Neįtikėtinai saldžių ir didelių vyšnių, kurios primena trešnes, kilogramas kainuoja nuo 3,99 iki 8 eurų. Kodėl – neaišku. Pomidorų kilogramą pasvers už 1,5 euro, skirtingų melionų bus ir už 1 eurą, ir už 3,2 euro (kg), arbūzų kilogramas, be kurių vasarą neapsieisi, nes labai krašta, – praėjusiais metais temperatūra pasiekė net 47 laipsnius, – kaštuoja 1,99 euro.
Prekybos centre 250 gramų maskarponės sūrio – 3,79 euro, rikota kur kas pigesnė – tik 1,39 už tokį patį kiekį. 200 gramų skirtingo fermentinio sūrio – 5,19 ir 4,69, ir 6,99 euro, bet randame akciją – už 3 eurus toks pat gabalėlis.
Supakuotų pieniškų dešrelių pigiausią variantą pavyko rasti už 1,99 euro (4 dešrelės), buvo ir beveik už 3 eurus, 100 gramų sūdytos lašišos – 6,55 euro. Nepigu, bet ir pasirinkimas didžiulis.
Ledų kaina irgi labai skirtinga, tą patį vieną ledų „rutuliuką“ vafliniame indelyje Marselyje paskanavome už 2,5 euro, o Sen Tropeze, kur renkasi turtinga liaudis – jau ir 5 eurus teko mokėti. Ledai čia pačių įvairiausių skonių, gal iš įdomesnių pasirodė žolelių – čiobrelių ir verbenos skonio.
Pasiteiravau, kiek gi Žydrajame krante kainuoja žemė. Ne miesto, bet ūkinė. Sako, paprastai geros žemės kaina tik prasideda nuo 100 000 eurų už ...hektarą.
***
Apie Sen Tropezą turbūt retas kas nėra girdėjęs, jei bent kiek domisi Žydruoju krantu. Nuo 1950 metų jo paplūdimiai ir kurortai traukė įžymius ir turtingus žmones iš viso pasaulio. Jis išlieka toks pat populiarus ir šiandien.
Sunku patikėti, kad šis spalvingas miestas kažkada buvo tik kuklus žvejų kaimelis. XIX amžiaus pabaigoje jį atrado dailininkas impresionistas Paulius Signakas, kuris vėliau priviliojo tokius menininkus kaip Matisas ir Marquet. 1955 metais filmas „Ir Dievas sukūrė moterį“, kuriame vaidino Brigitte Bardot, šį miestelį ypatingai išgarsino. Lietuvoje daugelis turbūt matę filmų seriją apie žandarą Kriušo su aktoriumi Lui De Fuinesu. Visai netoli krantinės ir aikštės yra pastatas – žandarmerija (iš tiesų ten žandarų nerasite, jie įsikūrę kitur), kur veikia jam skirtas muziejus.
Sen Tropeze užkopiame ir į XVII amžiaus pradžios tvirtovę su grioviais ir šešiakampiu išplanavimu, kuri po Prancūzijos religijos karų buvo pagrindinė gynybinė vieta tarp Tulono ir Antibų, saugant tuometinę sieną. Tvirtovė atlaikė 21 ispanų išpuolį 1637 metais. Į labirintą panašiame pastate dabar įsikūręs įspūdingas Jūrų muziejaus, kuriame eksponuojami antikvariniai gaubliai, laivų pavyzdžiai, žemėlapiai.
***
Lankantis Marselyje būtina nuplaukti į visai netoliese vos už trijų kilometrų nuo kranto esančią Ifo salą, į kurią mažne kas 40 minučių kursuoja laiveliai–keltai. Čia kadaise buvo įrengta tvirtovė Marselio miestui iš jūros ginti. Teigiama, kad kai 1531 metais ispanų karalius Karolis V norėjo užpulti Marselį, apsigalvojo pabūgęs būtent Ifo tvirtovės.
Nuo XVI amžiaus pabaigos tvirtovės funkcija pasikeitė, ji tapo kalėjimu, kur buvo izoliuojami patys pavojingiausi monarchams žmonės: religiniai ir politiniai maištininkai. Nuo 1830 metų pilis kalėjimo funkcijos nebeatlieka, dabar čia įrengtas muziejus.
Tikras faktas, kad Ifo tvirtovėje pirmąkart susitiko karalius Pranciškus I su savo žmona Kotryna Mediči, atplaukusia iš Italijos. Tačiau pilis labiausiai išgarsėjo ne dėl jų, o dėl išgalvotų, nors istorijos ir turi realų pagrindą, Aleksandro Diuma romanų veikėjų – grafo Montekristo ir Geležinės kaukės, kurie esą ten kalėję.
Kai kur toje pilyje gali apimti klaustrofobija dėl labai siaurų praėjimų koridoriuose, yra ir mažučių belangių kamerų. Tačiau kai kurios kameros, – virš durų skelbiama, kokie ten didikai kalėję, – labai erdvios, su langais, su židiniais, kad ponai nesušaltų...
Iš Ifo salos atsiveria nuostabus vaizdas į Marselį – ilgiausias krantas žiburių, už kurių stūkso Alpių priekalnės.
O miesto paplūdimiai man nepatiko – taip, dangaus ir jūros mėlynumas tiesiog akinantis, tačiau siaura smėlio juosta, šalia lentinis takas arba „šaligatvis“ ir tuoj už jo – triukšmingo eismo gatvė. Užmiestyje paplūdimiuose daug ramiau ir patraukliau.
***
Jei keliauti, tai keliauti.
Užsukame į kelio nuorodoje pažymėtą viduramžių miestelį Castillon-du-Gard. Į jį veda be galo vingiuotas kelias į kalną. Važiuojant atsiveria dideli vynuogynų plotai ir vyšnynai. Birželio pradžia – pats vyšnių derliaus įkarštis, ties kiekvienu kaimeliu, miesteliu išvysi nuorodų į sodybas, kur parduodamos didžiulės, saldžios uogos.
Castillon pavadinimas kilęs nuo gynybinio statinio, saugančio gyventojus. Viduramžiais kaimas, vadinamas „Castrum de Castelione“, priklausė Uzės vyskupui. Religiniai karai Kastiljonui buvo katastrofiški: 1568 metais miestelį užėmė protestantai, o po dvejų metų perėmė katalikų partija. Uzės protestantai jį vėl užgrobė 1575 metais, o oponentai pagaliau atsiėmė 1580 metais. Po to Castillion buvo smarkiai apgadintas.
Dabar čia turistų mėgiama vieta, be galo daug suvenyrinių parduotuvėlių, kurios vilioja odos, tekstilės dirbiniais, aukso ir sidabro papuošalais, paveikslėliais su aguonų, žydinčių levandų laukų vaizdais, nuostabaus vėsaus ir krentančio audinio plevenančiomis, lengvomis įvairiaspalvėmis, gėlėtomis, ornamentuotomis suknelėmis, kurios taip tinka ir gaivina karštą vasarą.
***
Man sako, kad būtinai reikia aplankyti gamtos stebuklą – Fonten de Vokliūzas nedidelį miestelį Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regione netoli Avinjono, kur yra požeminės Surgue’o upės ištakos. Iš neaukštų kalnų į gilumą staiga prasiveržianti galinga tėkmė suformuoja plačią upę, kurios debitas – 90 000 litrų per sekundę. Tai didžiausias ir veržliausias vandens šaltinis Prancūzijoje, įtrauktas į 46 išskirtinių Prancūzijos vietovių sąrašą.
Upės pakrante einame nuo pat automobilių stovėjimo aikštelės, kuri lieka beveik užmiestyje. Vanduo teka nepaprasto žalumo, tiesiog smaragdinis. Matyti kur ne kur pakrantėje išrikiuotos baidarės, vadinasi, upe plaukiojama. Bet ji be galo akmenuota, o akmenys – didžiuliai rieduliai, vargu ar kas norėtų ant jų išsiversti. Gal tik ekstremalai. Plaukioti patartina, kai vanduo labiau pakilęs. Birželio pradžioje, nors jis jau krenta, dar atrodo labai gerai, nes vėliau teko skaityti internete daug ankstesniais metais nusivylusių žmonių atsiliepimų, esą, tas požeminis šaltinis – tiesiog dumblina bala. Kai mes lankėmės, po galinga uola dar telkšojo nemažas ežeras, o ant jos įrėžos rodė, kad yra buvę, kai vanduo pakilo į kelių metrų aukštį. Ir kaip potvynio srovė nenunešė viso miestelio?
Beje, dabar iki pat šaltinio ežero, iš kur upė prasideda, nueiti nebegalima, likus keliasdešimt metrų stovi net du ar trys mediniai užtvarai. Nes gali grėsti akmenų griūtis nuo uolų. Spėkite, kiek paklausiusių draudimo?..
***
Kelionė neturi aiškaus plano, todėl viską galima keisti. Tad kai pamatau rodyklę į Avinjoną, pageidauju sukti ten. Juk tik 80 kilometrų į vieną pusę. O Avinjonas kiekvienam teatru besidominčiam lietuviui kaip Meka: čia bene prieš gerus dvidešimt metų triumfavo Oskaro Koršunovo teatras, parodęs specialiai festivaliui pastatytą spektaklį „Meistras ir Margarita“ pagal M. Bulgakovo romaną. Spektaklis teatro festivaliui Avinjone buvo sukurtas per labai trumpą laiką, jo dar buvo nematę Lietuvos žiūrovai, o Prancūzijoje laukė nepažįstama publika ir erdvė.
Teatrų festivalis Avinjone rengiamas nuo 1947 metų.
Įvažiuojant į šį miestą gali apimti keistas jausmas: atsiduri lyg kokioje gamybinėje teritorijoje, neišvaizdžioje ir eklektiškoje. Jau imu keiksnoti: negi prancūzai negalėjo rasti geresnės vietos teatralams iš viso pasaulio?! Ir tada priartėjame prie miesto istorinį centrą juosiančios išlikusios gynybinės sienos. Už jos atsiveria visai kitas pasaulis su nuostabiais viduramžių laikus menančiais namais, bažnyčiomis, visur daug kavinių, parduotuvėlių, o ant dažno pastato durų kabo afišos, skelbiančios apie jau būsimo, šių metų teatrų festivalio pasirodymus.
Istorinis Avinjono centras į pasaulio paveldo vertybių sąrašą įrašytas nuo 1995 metų. Išskirtinis mieste – Popiežiaus rūmų ansamblis: rūmai, kuriuos supa aukšta siena su 8 bokštais, koplytėlės, dekoruotos XIV amžiaus italų freskomis, mažieji italų legatų rūmai, jėzuitų bažnyčia.
„Argi Popiežius neturėjo gyventi Romoje?“ – natūraliai kilo klausimas. Pasirodo, politiniai dalykai ir šioje sferoje egzistuoja. Kai XIV-ame amžiuje dėl susiklosčiusios politinės situacijos pirmą kartą buvo išrinktas Popiežius, kilęs ne iš Romos, o prancūzas – jis nusprendė pasilikti Prancūzijoje. Taip 1305 metais Avinjonas tapo naujojo Popiežiaus Klemenso V-ojo namais. Po Klemenso V-ojo mirties kiti Popiežiai taip pat buvo prancūzų kilmės, todėl Avinjonas liko oficiali Popiežių buveinė dar 67-erius metus.
1377-ais metais Grigalius XI-asis pagliau nusprendė sugrįžti į Romą, bet jis netrukus mirė. Išrinktas naujas bažnyčios vadovas iš Neapolio – Urbonas VI-asis pasirodė per griežtas, nesukalbamas, agresyvus ir kardinolai patys pasitraukė iš Romos, pareikšdami, kad Urbono VI-ojo paskelbimas Popiežiumi yra negaliojantis. Jie perrinko naują Popiežių – Robertą iš Ženevos, kuris pasivadino Klemensu VII-uoju. Kadangi Neapolietis Popiežius neketino apleisti savo pareigų ir jau buvo užėmęs rezidenciją Romoje, Klemensas VII-asis užėmė Popiežiaus rezidenciją Avinjone. Taip 1378 metais Europą pradėjo valdyti du Popiežiai (!), sukrėsdami religinį ir politinį pasaulį. Vėliau net buvo įvestas terminas Antipopiežius, tai yra – valdęs Avinjone Popiežius buvo tarsi nelegalus. Katališkiškas pasaulis irgi pasidalino pusiau – vienos šalys rėmė Avinjono, kitos – Romos Popiežių. Lietuva tokia, kokia ji anuomet buvo, liko ištikima Romos bažnyčios vadovui.
