Žvejys ir jo lydekos

Tro­fė­jų ko­lek­ci­ją pa­pil­dys di­džiau­sia gal­va

"Su­čiu­pęs to­kią ly­de­ką, jau ga­liu ir nu­mir­ti", – šyp­so­si po­nas Ro­mual­das. Sa­ko, se­niai sva­jo­jęs su­žve­jo­ti ko­kių de­šim­ties ki­log­ra­mų ly­de­ką. Sva­jo­jo de­šim­ties, o sau­sio 20-ąją iš­trau­kė ge­ro­kai di­des­nę – net 14 ki­log­ra­mų ir 610 gra­mų.

Pir­ma­die­nis, pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas, nie­ko la­bai ge­ro ne­ža­dė­jo. Kel­muo­ta­me Ne­lin­dos eže­re pra­ra­do net dvi bliz­ges. Kai kaž­kur, iš pra­džių pa­si­ro­dė, kad vėl į kel­mą, įsmi­go tre­čias kab­lys, R. Bu­gys nu­stė­ro: ne­jau­gi ly­de­ka! Emo­cin­gai pa­sa­ko­ja, nu­si­gan­dęs, kad be­si­prie­ši­nan­tis van­dens gy­vis ga­lin­ga jė­ga neap­vers­tų jo kon­ser­vų dė­žu­te pra­var­džiuo­ja­mos val­te­lės.

Kai ly­de­ką pa­vy­ko pri­si­trauk­ti ar­tyn ir su­čiup­ti už žiau­nų, val­tin su­griu­vo abu ir žve­jys ir jo lai­mi­kis.

Kad drau­gai kuo grei­čiau su­ži­no­tų apie di­de­lį įvy­kį, jiems vy­ras pa­skam­bi­no iš val­ties.

R. Bu­gys ma­no, kad jo met­ro ir 20-ies cen­ti­met­rų lai­mi­kiui – ne ma­žiau aš­tuo­nio­li­kos me­tų, tai­gi to­kio dy­džio ir am­žiaus ly­de­ka tin­ka­ma tik kot­le­tams – juos ir pa­da­rys. O kol kas šios žu­vies mė­są už­šal­dė šal­dik­ly­je, tik di­džiu­lę gal­vą ati­da­vė spe­cia­lis­tams. Ji bus tin­ka­mai ap­do­ro­ta ir pa­teks į gau­sią dau­giau nei še­šias de­šim­tis me­tų žve­jo­jan­čio vy­ro tro­fė­jų ko­lek­ci­ją.

Gar­bės rei­ka­lai

Prie Dir­vo­nė­nų kai­me esan­čio Ne­lin­dos eže­ro R. Bu­gys ei­na ko­ne kiek­vie­ną die­ną. Pap­lau­kio­ja val­ti­mi, už­me­ta meš­ke­rę, švys­te­li spi­nin­gą.

Žu­vies gau­sus eže­ras – tik­ras lo­bis žve­jams. Plau­kio­ja dvi­ki­log­ra­mi­niai ka­ro­sai, rie­būs eše­riai, ly­de­kos, te­kę gir­dė­ti, sve­rian­čios ir po dvi­de­šimt ki­log­ra­mų, ne­tgi bal­tie­ji amū­rai tvar­ko eže­ro pa­kran­tes.

Tai­gi, sa­ko pri­sie­kęs žve­jys, re­tas įvy­kis, kad ko­kia nors žu­vis ne­pras­kaid­rin­tų jo die­nos. Tie­sa, ma­žą­sias bū­ti­nai pa­lei­džia at­ga­lios į van­de­nį – prin­ci­pu ne­skriaus­ti gam­tos va­do­vau­ja­si dau­gy­bę me­tų. Trum­pes­nės nei 50-ies cen­ti­met­rų ly­de­kos ar­ba ma­žes­nio nei 15-os cen­ti­met­rų ly­no nie­ka­da nei­ma – tai žve­jo gar­bės ir prin­ci­po rei­ka­las. Ne tik tuo va­do­vau­ja­si, bet ir pri­žiū­ri, kad ki­ti žve­jai ar ko­kie pri­si­pla­kė­liai taip pat elg­tų­si.

"Jei gam­ta žmo­gui tei­kia ma­lo­nu­mą, tai ir žmo­gus pri­va­lo duo­ti gam­tai nau­dos, bent jau ne­kenk­ti jai", – įsi­ti­ki­nęs bu­vęs il­ga­me­tis Šiau­lių ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos ju­ris­tas.

Ne­lin­dą, anot jo, ne­re­tai ten­ka gin­ti ir nuo bra­ko­nie­rių, ku­rie įjun­kę štur­muo­ti eže­rą ir gau­dy­ti net pa­čias ma­žiau­sias ly­de­kas. Bu­vo lai­kas, kai nuo eže­ro vie­ti­niams te­ko vai­ky­ti iš Kur­šė­nų at­vyks­tan­čius "žve­jus", "dir­bu­sius" su elekt­ra. Su­py­ko ta­da kai­mo žmo­nės, su­si­vie­ni­jo ir iš­vi­jo blog­da­rius.

Žve­jy­bos es­mė – ne žu­vie­nės pa­val­gy­ti. Sė­di-lau­ki, il­sie­si, gam­ta gro­žie­si.

Žve­jo nuo­ty­kiai

R. Bu­gio tro­fė­jų ko­lek­ci­jo­je – tik ly­de­kų, ku­rios svė­rė ne ma­žiau ke­tu­rių ki­log­ra­mų, gal­vos. Jei bū­tų ap­si­spren­dęs ko­lek­cio­nuo­ti ir ma­žes­nes, ne­beuž­tek­tų na­mų sie­nų.

Kiek­vie­nas tro­fė­jus – at­ski­ra is­to­ri­ja, ku­rią žve­jys ga­lė­tų pa­sa­ko­ti ir pa­sa­ko­ti.

Emo­cin­gai iš­tem­pia abi ran­kas į šo­nus: štai to­kią ly­de­ką su­ga­vo 1997 spa­lio 17 die­ną. Žve­jo­jo, pri­si­me­na, nuo liep­te­lio. Įdo­mu tai, kad kab­liu­kas už­si­ka­bi­no už žu­vies krū­ti­nės. Įvy­ko grum­ty­nės – ne­leng­va ga­lin­gą žu­vį bu­vo iš­trauk­ti.

Ki­tas sma­gus nu­ti­ki­mas įvy­ko 2009-ųjų ba­lan­džio 29 die­ną.

Kaip šian­dien pri­si­me­na, bu­vo 28 laips­niai ši­lu­mos. R. Bu­gys pa­pras­ta meš­ke­re su 0,2 mi­li­met­ro va­lu ir 0,18 mi­li­met­ro pa­va­dė­liu žve­jo­jo eše­riu­kus, rau­des, ki­tą smulk­mę. Stai­ga už­ki­bo kaž­kas stam­baus. Di­de­lės jė­gos plo­ny­tis va­las neat­lai­kė. Lai­mei, žve­jo bū­ta grei­tes­nio – šo­ko van­de­nin ir, pa­grie­bęs ly­de­ką į glė­bį, įme­tė į val­tį. 93 cen­ti­met­ro il­gio lai­mi­kio svo­ris – 5 ki­log­ra­mai 635 gra­mai. Ši ly­de­ka, kaip ir su­gau­to­ji 1997-ai­siais, ta­po į R. Bu­gio tro­fė­ju­mi.

Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, kad žve­jai – me­la­giai. Vy­ras to­kiai iš­min­čiai ne­prieš­ta­rau­ja, ta­čiau pa­ts ti­ki­na lai­mi­kių, no­rė­da­mas pa­si­gir­ti, ne­di­di­na. Gy­vas to įro­dy­mas – su­gau­tų ly­de­kų gal­vos su iš­šiep­to­mis žiau­no­mis.

Pri­si­me­na, kar­tą ly­de­kos bu­vęs net ap­kan­džio­tas. Šiau­lių jū­ro­je trau­kė žu­vį tą­kart šne­ku­čiuo­da­mas su ki­tu žve­ju. O ly­de­ka tik capt! už pirš­to ir ap­žio­jo. Ap­žio­jo ir tar­si su­stin­go. Ge­rai, kad į pa­gal­bą su­sku­bo Ro­mual­do drau­gas – jis ly­de­ką pra­žio­di­no ir gro­buo­niš­kų dan­tu­kų su­ža­lo­tą pirš­tą iš­lais­vi­no. It sku­ti­mo­si pei­liu­ko pa­lik­tos žaiz­dos gi­jo gan il­gai. Ta­čiau R. Bu­giui dėl to ne­bu­vo pik­ta: ly­de­ka juk ne puo­lė, ji gy­nė­si.

O bu­vo, kad ga­lin­ga ly­de­ka net val­tį su žve­ju ver­tė. Tą­syk, bu­vo spa­lio mė­nuo, sve­čia­vo­si pas drau­gą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, to­dėl ne­pra­lei­do pro­gos val­ty­je pa­sė­dė­ti vie­tos tven­ki­ny­je. Per pe­tį už­me­tė spi­nin­gą. Stai­ga prieš akis iš­vy­do ga­lin­gą van­dens sū­ku­rį. Aki­mir­ka ir žve­jo val­tis sto­jo sta­čia. Iš­si­gan­dęs R. Bu­gys pa­lei­do spi­nin­gą.

Lai­mi­kis su vi­su spi­nin­gu taip ir nu­rū­ko per tven­ki­nį. Iki šiol gai­la žve­jui tos žu­vies, na, tru­pu­tė­lį ir spi­nin­go...

O ki­tą kar­tą su­gal­vo­jo R. Bu­gys žve­jy­bos li­ga už­krės­ti ir žmo­ną. Nuė­jo abu prie Ne­lin­dos eže­ro. Abiem po meš­ke­rę. Sėdi–laukia. Stai­ga op! Žmo­na bai­siai nu­si­gan­do. Juo­kia­si žve­jys, gal na­mo bū­tų pa­bė­gu­si, jei jis ne­bū­tų jai pa­gau­to ly­no iš­trau­kęs ir nu­ka­bi­nęs. Tuo mo­ters žve­jy­ba ir bai­gė­si.

Pa­vai­ši­na­mi net ka­ti­nai

R. Bu­gio žve­jy­bi­nis sta­žas – 62 me­tai. Bū­da­mas dar de­šimt­me­tis su drau­gais trauk­da­vo prie Rė­ky­vos eže­ro. Vė­liau – mėgs­ta­ma vie­ta ta­po Šiau­lių jū­ra.

Li­ki­mas, anot vy­ro, taip lė­mė, kad pa­si­se­kė – žmo­na iš Dir­vo­nė­nų. Nuo ta­da pa­čiu my­li­miau­siu ta­po Ne­lin­dos eže­ras.

"Žve­jy­bos es­mė – ne žu­vie­nės pa­val­gy­ti. Sė­di – lau­ki, il­sie­si, gam­ta gro­žie­si. Kai už­kim­ba, to­kia aist­ra pa­gau­na, su­kie­si kaip iš­pro­tė­jęs, kad tik ne­pasp­ruk­tų. O kai par­si­ne­ši na­mo, gai­la. Min­tis len­da, gal pa­leis­ti rei­kė­jo", – po­ri­na pa­šne­ko­vas.

Žu­vį žve­jys la­bai mėgs­ta ne tik gau­dy­ti, bet ir ga­min­ti. Vis dėl­to tiek, kiek su­gau­na, vie­ni ne­su­val­gy­tų. Tai­gi lai­mi­kiais dos­niai da­li­ja­si su kai­my­nais.

La­biau­siai žve­jo lai­mi­kiais džiau­gia­si kai­mo ka­ti­nai. Kai tik Ro­mual­do au­to­mo­bi­liu­kas įsu­ka į so­dy­bos kie­mą, be­ma­tant su­si­ren­ka pul­kas murk­lių.