Naujausios
Egidijų, dar jauną vaikiną, pirmą kartą sutikau 1980 metais, kuomet kartu su juo treniravomės pas vieną geriausių to meto Lietuvos karate meistrų Eimantą Rūką. Po ilgos pertraukos jį sutikau 1990 metų pavasarį atkurtame Lietuvos Šiaulių miesto šaulių būryje, kuriam vadovavo Arūnas Zembleckis. Egidijus būrio vyrus mokė kovinės savigynos pagrindų. Tai buvo vieninteliai būrio užsėmimai, aišku, be partizanų perlaidojimo ir sovietinių reliktų šalinimo nuo Šiaulių miesto veido. Čia būrio vyrai buvo akcijų iniciatoriai ir vykdytojai.
Mano ryšys su Šiaulių šauliais trumpam nutrūko, nes 1990 metų viduryje buvau paskirtas Krašto apsaugos departamento Raseinių rajono komendantu.
Ir visus juos, apie 20 vyrų būrį, vėl išvydau sausio 13 dienos rytą prie Aukščiausios Tarybos. Paaiškėjo, vyrai dalyvavo įvykiuose prie TV bokšto ir sunešioję į Greitosios pagalbos automobilius užmuštuosius ir sužeistuosius, juos suvežioję po Vilniaus ligonines, organizuotai susirinko ginti Aukščiausiosios Tarybos. Pamatę mane jie iš karto pasiprašė į Parlamento vidų, labai nustebindami Aukščiausiosios Tarybos gynybos vadovybę. Gynėjų gretos po sausio 13-osios nakties žudynių prie TV bokšto buvo išretėjusios. Dalis vyrų, sausio 11–12 dienomis davusių kario priesaiką, pasitraukė. Vieniems neišlaikė nervai, kiti teisinosi gimdančiomis žmonomis, mažais vaikais. Mes juos supratome, jų nesmerkėme, mums reikėjo tik patikimų ir pasiruošusių viskam gynėjų
Staiga į ištuštėjusią Aukščiausiąją Tarybą per barikadas įlipo 20 sovietinėje armijoje tarnavusių, sportiškų vyrų, suprantančių, kas jų laukia. Turėjome informacijos, kad ateinančią naktį bus puolama Aukščiausioji Taryba.
Širdį užpildė išdidumo jausmas prieš kitus gynėjus. Šiauliečiai vieninteliai tą dieną davė kario priesaiką. Štai apie ką Egidijus rašė savo atsiminimuose: ,,Visada vaikystėje norėjau būti Lietuvos karininku, tačiau mūsų šalies kariuomenės nebuvo, tai save įsivaizdavau policininku, dėvinčiu uniformą. Tai vienas laiptelis arčiau kariuomenės. Prasidėjus Atgimimui aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, 1990 m. įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą, dalyvavau partizanų perlaidojimo akcijose, vedžiau treniruotes bendraminčiams. 1991 m. pradžioje šalyje vyravo nežinomybė. Sausio 8 d. nuėjęs į parduotuvę sužinojau, kad K. D. Prunskienė pakėlė maisto produktų kainas, išgirdau apie neramumus Vilniuje. Kartu su draugu Arūnu Zembleckiu nusprendėme vykti į Vilnių. Tuo metu auginau du mažamečius vaikus, todėl buvo sunkiau pasiryžti tokiam žingsniui, bet supratau, kad REIKIA važiuoti.
Į Vilnių prie televizijos bokšto nuvažiavome 1991 m. sausio 11 d., anksti ryte. Čia buvo labai daug žmonių, vyravo šilta atmosfera, vieni su kitais bendravo, Karoliniškėse gyvenantys vilniečiai nešė užkąsti, vaišino arbata. Visi sėdėjo prie laužų ir niekas negalėjo pagalvoti, kad sovietinė armija ryšis smurtui. Parą prabuvę sostinėje sugrįžome į namus pailsėti.
Sausio 12 d. naktį, apie 1 val., į mano namus įsiveržė Arūnas ir pranešė apie įvykius sostinėje. Aš iš karto „šokau į kelnes“ ir net neatsisveikinęs su šeimos nariais vėl išvykau į sostinę. Sostinėje buvome anksti ryte, pirmas matytas vaizdas – tai žmonių knibždėlynas, visi stato barikadas. Sužinome, kad sovietinės armijos vykdytos agresijos metu žuvo 13 lietuvių ir buvo daugybė sužeistų. Nusprendėme įeiti į Seimo vidų. Seime visi barikadavosi. Gavome dujokaukes. Kadangi ginklų nebuvo, tai ,,pasigaminome“ patys, nuo laiptų turėklų nusipjaudami pertvaras. Tad buvo pats „pavojingiausias“ ginklas sovietinei armijai atlaikyti – strypai, kiti turėjo kokį nors pagalį. Ir tai buvo visa amunicija. Įsikūrėme Seimo pirmajame aukšte, berods priimamajame. Aplinkui buvo viskas užbarikaduota, aprauta baldais. Už šią vietą buvo atsakinga ne tik Šiaulių kuopa, bet ir Jurbarko savanoriai. Iš viso apie 40 žmonių. Prisimenu, tuo metu mano galvoje kirbėjo mintis: kas čia vyksta: ar čia filmas, ar realus gyvenimas. Visi buvom didelėje nežinioje, įsitempę laukėm artimiausių įvykių, bet vieni kitiems nerodėm, kad bijom. Okupantai grasino, jei parlamento gynėjai nepasitrauks – bus puolimas. Ypač sunku būdavo tada, kai lauke stovintys žmonės pradėdavo skirstytis“
Tomis dienomis Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos eilė budėti buvo šiauliečiams, paryčiais jie pavargdavo ir išsiskirstydavo į savo autobusus arba pas vilniečius. Mes tuomet pasijusdavome paskutine užsiminavusia ir užsibarikadavusia gynybine linija.
Kai kam nuo miego trūkumo ir nuo nepakeliamos įtampos „pradėjo važiuoti stogas“. Mes tuos vyrus išvesdavom lauk, perduodavom budintiems medikams ir daugiau jų neįsileisdavom į Aukščiausiosios Tarybos vidų.
Egidijus nepasimetė. Štai ką apie jį savo atsiminimuose rašo Augustas Taralis: „Tą lemtingą naktį buvau vienam kambary su Egida. Šalia kabėjo Vyčio plakatas. Žiūriu, Egidijus ardo rėmelį, o Vytį užkiša po rūbais prie krūtinės...“. Taigi, netgi mirtino pavojaus akivaizdoje Egidijui pirmiausiai rūpėjo, kad Lietuvos simbolis – Vytis nepakliūtų priešui ir nebūtų išniekintas.
Pats Egidijus 1991-ųjų sausio agresijos įvykius aprašė taip: ,,Įtampa pamažu pradėjo slūgti, kai buvo pranešta, jog išskrido „Alfa“ ir supratom, kad puolimo nebus. Sukritom ant grindų, kas kur radom vietos ir pradėjom visi „žvengti“ iš kažkokios smulkmenos. Kvatojomės gan ilgai, bet tai buvo atsipalaidavimo juokas. Po to susiradom kokį kampelį ir snaudėm iki ryto. Nors šalia stovėjo pilnos minų prigrūstos spintos, aplinkui benzino bakai. Ir viso to nebijojom. Turbūt atsitiktinumo dėka niekas neužsidegė ar nesprogo. Aplinkui vyravo neišpasakyta vienybė.
Išaušus sausio 14 rytui, pradėjome tvarkytis. Buvo paskelbti visi Aukščiausios Tarybos „naktiniai sprendimai“ ir pamažu pradėta šnekėti, jog parlamente per daug žmonių, tiek nereikia. Kas labiausiai norėjo galėjo išeiti. Aš apsisprendžiau likti.
Vakare vėl prasidėjo neramumai. Kai tik po miestą važinėjo rusų kolonos, šokdavom į savo vietas. Vėliau gavom naują postą – buvom atsakingi už parlamento transformatorinės saugumą. Ten budėjom per naktį ir visiškai nesinorėjo eiti į vidų. Galbūt, kad slėgė patalpų uždarumas, o lauke vyravo ramybė ir vienybė, galbūt dėl baimės ir nežinios, tačiau visiškai nesijautė šalčio. Taip pasikeisdami prabudėdavom iki ryto. Sausio 15 d. dar kartą buvo paskelbta, kad parlamente per daug žmonių, ir kad labai trūksta ginklų. Visiems pasiūlė eiti ieškoti ginklų. Išėjęs iš parlamento patraukiau link autobusų stoties. Mieste tvyrojo ramybė. Atrodė jokių rimtų incidentų nebuvo įvykę, nors savijauta tokia, tarsi grįžus iš kito pasaulio. Viskas atrodė labai keistai ir neįprastai. Vakarop sugrįžau į Šiaulius, ir pirmas žingsnis, kurį padariau peržengęs namų slenkstį – stipriai apkabinau vaikus, o šeimai apie išgyventus įvykius nieko nepasakojau.
Mūsų kuopa į Vilnių sugrįžo kovo mėnesio pradžioje. Lietuvai minint Nepriklausomybės metines buvo rengiamas šventinis paradas. Kuopa jau turėjo uniformas, tačiau neturėjo kepuraičių. Mokėjau siūti, tai aš dalį jų pasiuvau ir kovo 9 d. grįžęs išdalinau kuopos vyrams. Kadangi buvau tarnavęs sovietinėje armijoje (1984 – 1986 m.), tai mokėjau žygiuoti, tad mane paskyrė, parado metu būti būrio vedančiuoju“.
Egidijus buvo mažakalbis ir be galo santūrus žmogus. Kritiniais momentais jo vidinė ramybė persiduodavo kitiems vyrams. Visada buvo galima juo pasikliauti. Pirmame Lietuvos kariuomenės parade 1991.03.11, atstovauti ką tik susikūrusiai Savanoriškai karšto apsaugos tarnybai (SKAT – dabar KASP) buvo pavesta mūsų, šiauliečių, kuopai. Uniformas gavome, bet visas SKAT turėjo tik porą kepurių pavyzdžių. Egidijus pasisiūlė jas pasiūti. Jų siūti grįžom į Šiaulius, tuomet Medelyne jo mažame namelyje aš ir pamačiau, kokius mažus vaikus jis dėl Lietuvos buvo palikęs. Su pasiūtomis kepurėmis grįžom į Vilnių pas savo būrį ir jį radom visiškai nepasiruošusį paradui. Dalis vyrų buvo aštuoniolikmečiai, neragavę „muštro“ sovietinėje armijoje. Egidijui pavedžiau būti mūsų paradinio būrio vadu. Visi vyrai, iki tol maištavę, ypač tie kurie tarnavo sovietinėje armijoje, besąlygiškai jam pakluso. Egidijaus dėka pražygiavom geriausiai, už tai į Šiaulius grįžom su pirmosiomis žaliomis Lietuvos kariuomenės uniformomis ir organizavome ,,naktinį paradą“ Šiauliuose.
Apie tolimesnę tarnybą Lietuvos kariuomenėje Egidijus rašo: „Po kruvinojo 1991 m. sausio mėnesio tęsiau karinę tarnyba. 1992 m. pradėjau tarnauti Vaidoto motodesantiniame batalione, 1995 m. dalyvavau JT misijoje Kroatijoje, o vėliau baigiau Lietuvos karo akademiją. Galima sakyti, kad mano vaikystės svajonė – tapti karininku ir tarnauti Lietuvai – išsipildė.“ (Egidijaus atsiminimai užrašyti 2008 metais – aut. past.).
Besikuriančiame Vaidoto batalione Egidijus iš karto pasiprašė į pačias sunkiausias ir atsakingiausias pareigas – vadovauti bataliono žvalgybai. Stažavosi JAV amerikiečių specialiosiose pajėgose. Jo vadovaujamas žvalgų būrys buvo sudarytas iš profesionalių karių. Vėliau į šį būrį patekdavo atrinkti geriausi, savanoriškai pasisiūlę šauktiniai, dalyvavę specialiose atrankose.
E. Tarabildos tarnybos draugai, praėjus tiek metų, pasakoja apie jo vadovaujamo žvalgų būrio, kelias paras trukusius reidus, Rusijos armijos stebėjimą, nežiūrint į oro sąlygas, ar tai žiema ar vasara. Būrys išeidavo iš bataliono ir tiesiog išnykdavo. Vėl pasirodydavo po savaitės ar dviejų ir tik savaitei. Tarnybos draugas Algirdas Ulčinas apie Egidijų pasakoja: ,,Tiek profesionalai, tiek šauktiniai Egidijų gerbė už jo pasiaukojančią ir profesionalią tarnybą,- buvo griežtas, bet teisingas. Pats dalyvavo ir ruošė karius kariuomenės kovinės savigynos varžyboms. Jo vadovaujamas žvalgų būrys buvo vienas iš geriausių ,,Geležinio vilko“ brigadoje. O Vaidoto batalione, kai E.Tarabilda su žvalgais grįždavo iš pratybų, sakydavo: Akela su savo vilkais parėjo!“
Maksimalūs išbandymai ir siekimas ištikimai tarnauti Tėvynei, atsiliepė karininko sveikatai. Po ilgos ir sunkios ligos, vos sulaukęs 55-erių, Egidijus atgulė Ginkūnų kapinėse. Eidami pro jo kapą žinokite, kad čia guli Lietuvos Karys, ant Tėvynės aukuro padėjęs asmeninę gerovę, ramų gyvenimą ir kasdienę žmogišką laimę. Ne kiekvienam lemta taip aukotis dėl Lietuvos, tačiau visi privalome prisiminti tuos, kurie kančiose išnešiojo mūsų valstybės šiandieną.
