Žmonėms reikia miško

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
"Vis­ką val­do pi­ni­gai. Yra žmo­nės, ku­rie suin­te­re­suo­ti kirs­ti ir iš to už­dirb­ti, jie da­ro įta­ką val­džiai – vis­kas la­bai pa­pras­ta", – apie ker­ta­mus miš­kus sa­ko do­ku­men­ti­nio fil­mo "Sen­gi­rė" kū­rė­jas Min­dau­gas Sur­vi­la.
"Liūd­na. Tie­siog toks po­žiū­ris – iš­kirs­ti, kas se­na. O tas nau­ja ne­bū­ti­nai ge­riau bū­na, o daž­niau­siai blo­giau", – apie ker­ta­mus Šiau­lius sa­kė žiū­ri­miau­sio lie­tu­viš­ko do­ku­men­ti­nio fil­mo "Sen­gi­rė" kū­rė­jas Min­dau­gas Sur­vi­la. Gam­ti­nin­kas, fo­tog­ra­fas, ope­ra­to­rius gi­mė Šiau­liuo­se, čia praė­jo jo vai­kys­tės va­sa­ros.

Sen­gi­rės gy­ve­ni­mas

Tre­čia­die­nį M. Sur­vi­la fil­mą "Sen­gi­rė" su gar­si­niu ko­men­ta­vi­mu ro­dė Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­kos Šiau­lių pa­da­li­ny­je, o Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re pa­sa­ko­jo apie gam­tos ki­ną ir fo­tog­ra­fi­ją – kaip bu­vo ku­ria­ma "Sen­gi­rė".

Pa­sak M. Sur­vi­los, daž­nai žmo­nėms ky­la klau­si­mas, kas ta sen­gi­rė. Sen­gi­rė­je yra la­bai daug įvai­rių me­džių: jau­nų, se­nų, nu­griu­vu­sių, daug ne­gy­vos me­die­nos, o jo­je – daug gy­vy­bės. Sen­gi­rė­je skai­čiuo­ja­ma apie 9 tūks­tan­čius skir­tin­gų rū­šių or­ga­niz­mų.

M. Sur­vi­la ro­dė ir ko­men­ta­vo re­tų sen­gi­rės gy­ven­to­jų nuo­trau­kas. Pa­vyz­džiui, ura­li­nių pe­lė­dų Lie­tu­vo­je gy­ve­na tik apie 30. Šių pe­lė­dų gy­ve­na­mo­sios vie­tos – nu­pu­vę me­džiai. Sen­gi­rių gy­ven­to­jų lū­šių Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma apie šim­tą. Sla­pu­kas juo­da­sis gand­ras tai­po­gi ren­ka­si tank­mę, liz­dus su­ka aukš­tuo­se me­džiuo­se.

Pa­sak M. Sur­vi­los, Lie­tu­vo­je gy­ve­na apie 20 pro­cen­tų pa­sau­li­nės juo­dų­jų gand­rų po­pu­lia­ci­jos, bet jų kas­met ma­žė­ja. Ko­ra­liš­ka­sis tra­piag­ry­bis au­ga ant pū­van­čių ąžuo­lų, Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma tik apie 20 šio gry­bo ra­dim­vie­čių. Re­toms rū­šims pra­žū­tin­gas me­džių kir­ti­mas ir tai, kad žmo­gus ne­su­tei­kia me­džiui gy­ven­ti ant­ro­jo gy­ve­ni­mo jau nu­džiu­vus.

Pa­si­ruo­ši­mas fil­mui "Sen­gi­rė" tru­ko 8 me­tus, fil­ma­vi­mas – 4 me­tus. Tal­ki­no bio­lo­gai. Pa­vyz­džiui, per me­tus Lie­tu­vo­je ap­tin­ka­mi tik du di­džio­jo apuo­ko liz­dai. M. Sur­vi­la juo­ka­vo, kad pa­ts ga­li ir per dvi­de­šimt me­tų jų ne­ras­ti.

Pa­sak gam­ti­nin­ko, di­džiau­sias plėš­rū­nas že­mė­je yra žmo­gus. Žmo­gui įė­jus į miš­ką, vi­si sle­pia­si, to­dėl rei­kia daug kant­ry­bės, ži­nių, pa­si­ren­gi­mo, kad pa­vyk­tų įam­žin­ti aky­lus ir au­sy­lus miš­ko gy­ven­to­jus.

Pir­ma­sis žings­nis – pa­si­sta­ty­ti mas­kuo­jan­čią pa­la­pi­nę. M. Sur­vi­la pa­si­svė­rė: paaiš­kė­jo, kad ant kup­ros į miš­ką ten­ka ne­šti net 64 ki­log­ra­mus svo­rio.

Įsi­kū­rus pa­la­pi­nė­je, rei­kia ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be, nes, pa­vyz­džiui, ere­lis te­ri­to­ri­ją ga­li ste­bė­ti ir dvi die­nas, kad įsi­ti­kin­tų, jog nė­ra pa­vo­jaus. Jei ne­lai­ku iš­lį­si iš pa­la­pi­nės – ga­li bū­ti pa­ste­bė­tas.

M. Sur­vi­lai tek­da­vo be re­zul­ta­to pra­lauk­ti ir sep­ty­nio­li­ka va­lan­dų. Ar­ba – po 7 va­lan­dų at­skren­da pa­pras­tas krank­lys, bet ta­da jau ir jis tei­kia džiaugs­mo. "Vi­są žie­mą pra­sė­dė­jau ir pa­da­riau vie­ną nuo­trau­ką", – ypa­tin­gą paukš­čių kad­rą pa­ro­dė fo­tog­ra­fas.

Kai lau­kė at­skren­dan­čių kur­ti­nių tuok­tu­vėms, M. Sur­vi­la pa­la­pi­nė­je įsi­kur­da­vo pa­va­ka­re, jo­je pra­leis­da­vo nak­tį ir ki­tą die­ną.

Miš­ke bet koks gar­sas gar­siai nuai­di, tad mir­ti­na ty­la la­bai svar­bi. Fo­tog­ra­fas pa­si­skai­čiuo­da­vo, ka­da ga­li pa­ju­dė­ti: pir­mą kar­tą ant šo­no pa­si­suk­da­vo tik po še­šių va­lan­dų. Kant­ry­bė ir lau­ki­mas ne­bū­ti­nai vai­ni­kuo­ja­mi sėk­me: lem­tin­gą aki­mir­ką paukš­tį ga­li pri­deng­ti me­džio ka­mie­nas.

Fo­tog­ra­fas ro­dė įspū­din­gus vaiz­dus iš ere­lio žu­vi­nin­ko liz­do.

Kad ga­lė­tų juos ste­bė­ti, į me­džius įsi­kel­da­vo pa­la­pi­nes. Lai­pio­ti nau­do­jo al­pi­niz­mo įran­gą. Mas­kuo­tis tek­da­vo ne tik nuo sa­vo he­ro­jų, bet ir nuo žmo­nių, kad ne­smal­sau­tų, ne­grįž­tų pa­tik­rin­ti, ar kas me­dy­je gy­ve­na. Pa­la­pi­nė – 27 met­rų aukš­ty­je, tai ati­tin­ka de­vin­tą na­mo aukš­tą.

Pa­la­pi­nes įsi­ke­lia ru­de­nį, o ere­liai liz­duo­se įsi­ku­ria pa­va­sa­rį. Liz­das nie­ka­da ne­lie­ka tuš­čias – pa­te­lė vi­sa­da na­mie. Tad prie me­džio su pa­la­pi­ne atei­da­vo dvie­se. M. Sur­vi­la įlip­da­vo į me­dį, ko­le­ga nuei­da­vo. Ere­lis gir­dė­jo, kad kaž­kas atė­jo ir išė­jo.

Pra­si­de­da lau­ki­mas, die­na iš die­nos – gal at­si­tiks ste­buk­las? Kar­tais nuo­var­gis ke­lioms aki­mir­koms už­merk­da­vo akis. Bet net 20 pra­mie­go­tų se­kun­džių ga­lė­jo lem­ti, kad bus pra­žiop­so­ta kaž­kas ypa­tin­ga.

Vie­ną ry­tą išau­šus M. Sur­vi­la pa­la­pi­nė­je pa­ma­tė kai­my­nus – su­si­me­tė šir­šės. Ki­tą kar­tą te­ko ken­tė­ti skruz­džių ata­ką.

Dar vie­na is­to­ri­ja vos ne­si­bai­gė ne­lai­me. Ne­to­li La­ba­no­ro gi­rios – Pab­ra­dės po­li­go­nas, iš jo kar­tais gir­dė­da­vo­si dunk­sė­ji­mas. Tą­kart M. Sur­vi­la, iš­gir­dęs dunk­sė­ji­mą, pa­ma­nė apie ei­li­nes pra­ty­bas. Bet gar­sas ar­tė­jo – ar­ti­no­si aud­ra.

"Sė­di 27 met­rų aukš­ty­je, iš­lip­ti ne­ga­li", – pri­si­mi­nė M. Sur­vi­la. Aud­ra įsiū­ba­vo me­dį ir pa­la­pi­nę svai­dė du met­rus tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę. Ne­ga­na to, pa­si­gir­do ar­ti­mas žai­bas, o M. Sur­vi­los akis už­kliu­vo už me­ta­li­nio sto­vo ša­lia...

Stai­ga ere­lė ma­ma spar­nais ap­glė­bė vai­kus: M. Sur­vi­lai pa­vy­ko įam­žin­ti vie­ną ge­riau­sių kad­rų. Bet da­bar, ei­da­mas į miš­ką, vi­sa­da pa­si­žiū­ri orų pro­gno­zes.

Dro­nas miš­ke ne­pa­dės, te­ko ieš­ko­ti ki­tos išei­ties. Su­si­konst­ra­vo ve­ži­mė­lį ant tro­sų. "Trys me­tai dar­bo ir vie­nas kad­ras fil­me", – sa­kė "Sen­gi­rės" kū­rė­jas.

Mie­ga­pe­lę už­fik­suo­ti pa­dė­jo bro­lio pro­gra­muo­to­jo kom­piu­te­riu­kas.

"Sen­gi­rė" bu­vo fil­muo­ja­ma ir po van­de­niu – įam­žin­ti nu­sken­dę me­džiai. Tam­sa api­ma jau nu­si­lei­dus 15 met­rų, o 25 met­rų gy­ly­je tem­pe­ra­tū­ra, ne­svar­bu, koks me­tų lai­kas, sie­kia tik tris laips­nius ši­lu­mos. Slė­gis – 5 at­mos­fe­ros.

Dau­giau­siai fil­ma­vo Il­gio eže­re Ig­na­li­no­je. Bal­ti­jos jū­ro­je nu­fil­ma­vo 13–15 tūks­tan­čių me­tų me­dį: jis au­go dar ta­da, kai jū­ros van­dens ly­gis bu­vo že­mes­nis.

Su­si­ti­ki­mo da­ly­viai tei­ra­vo­si, kas M. Sur­vi­lą miš­ke la­biau­siai bau­gi­no. "Ka­dan­gi di­džiau­sias plėš­rū­nas že­mė­je – žmo­gus, me­džio­to­jai", – sa­kė fil­mo kū­rė­jas. Nuo ga­li­my­bės bū­ti su­pai­nio­tu su žvė­ri­mi jis sau­go­da­vo­si dai­nuo­da­mas.

"Fil­mo idė­ja – pa­pa­sa­ko­ti apie miš­ką, kaip mes ma­to­me", – api­bend­ri­no M. Sur­vi­la. Iš vi­so bu­vo nu­fil­muo­ta 400–500 va­lan­dų me­džia­gos, vien ere­lį fil­ma­vo ke­tu­rias žie­mas.

Pa­gal sta­tis­ti­ką į lie­tu­viš­ką do­ku­men­ti­ką vi­du­ti­niš­kai atei­na 2–3 tūks­tan­čiai žiū­ro­vų, M. Sur­vi­lai bu­vo pro­gno­zuo­ja­mi 2 tūks­tan­čiai. Bet per pir­mą sa­vait­ga­lį pa­ma­ty­ti "Sen­gi­rės" į ki­no teat­rus atė­jo 8 tūks­tan­čiai žmo­nių.

Lė­šos, gau­tos už fil­mą, bus pa­nau­do­tos dve­jo­pai – įkur­tam Sen­gi­rės fon­dui, ku­ris pirks miš­kus ir jo­se ne­vyk­dys jo­kios veik­los, bei in­te­rak­ty­viai plat­for­mai.

Iš­sau­go­ti sen­gi­rę

Po su­si­ti­ki­mo M. Sur­vi­la at­sa­kė į "Šiau­lių kraš­to" klau­si­mus.

– Ko­kios jū­sų są­sa­jos su Šiau­liais?

– Šiau­liuo­se gi­miau. Tė­tei bu­vo va­di­na­masis "sbo­ras", ma­ma at­va­žia­vo pas any­tą, Šiau­lių mo­čiu­tę, ir aš gi­miau. Vi­sos va­sa­ros bu­vo pra­leis­tos čia, Šiau­liuo­se. La­bai lauk­da­vau sek­ma­die­nių, nes va­žiuo­da­vo­me į baž­ny­čią, o po to į par­ką, kur vai­kų žai­di­mo aikš­te­lė.

– Ar ma­tė­te, kaip pa­si­kei­tė Šiau­liai, gal­būt praė­jo­te bul­va­ru?

– Ma­čiau, bet feis­bu­ke. Liūd­na. Tie­siog toks po­žiū­ris – iš­kirs­ti, kas se­na. O tas nau­ja ne­bū­ti­nai ge­riau bū­na, daž­niau­siai blo­giau.

Yra Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tai, lė­šas rei­kia įsi­sa­vin­ti, dė­ti trin­ke­les. Yra pa­da­ry­ti pa­skai­čia­vi­mai, kiek tūks­tan­čių me­džiai kai­nuo­ja. Su­da­ro­ma są­ma­ta, įtrau­kia­mi me­džiai, są­ma­ta iš kar­to di­des­nė. Di­des­nė są­ma­ta, grei­čiau­siai dau­giau ir už­dir­ba žmo­nės. Aš taip ma­tau. Nes kam kirs­ti me­dį, ku­ris yra mies­te? Jis ne­tu­ri jo­kios ko­mer­ci­nės nau­dos, jo ne­par­duo­si, neišp­jau­si len­tų. Es­mi­nis da­ly­kas, ma­nau, yra pi­ni­gai.

Tu­rė­si­me vie­no­dus mies­tus, to­kio pa­ties sti­liaus, su jau­nais me­džiais, ku­rie yra iš­prie­var­tau­ti.

Sa­ky­ki­me, juo­dalks­niui už­ten­ka ir 80 me­tų, kad pa­siek­tų bran­dą, o ąžuo­lui rei­kia 600 me­tų. Kai pa­sie­kia bran­dą, pra­de­da teik­ti ver­tę ir žmo­gui, ir ki­tiems gy­vū­nams. Kol ši­tie me­de­liai užaugs, praeis dar la­bai daug me­tų.

Da­bar toks lū­žis: anks­čiau me­džiai bu­vo pu­siau lau­ki­niai, ža­vė­da­vo va­ka­rie­čius, da­bar nyks­ta – bus ply­te­lių-trin­ke­lių.

– Kiek Lie­tu­vo­je li­kę sen­gi­rių?

– Skai­čiuo­jant miš­kais, ne­sie­kia vie­no pro­cen­to. Tų tik­rų­jų yra dar ma­žiau, ke­le­tas. Ir stip­riai ma­žė­ja.

Tar­ki­me, ei­na­me ir kal­ba­mės su miš­ki­nin­ku, jis sa­ko: "Ši­tą plo­tą sau­go­jau, kiek įma­no­ma, ne­kir­tau, da­bar ne­be­tu­riu, kur dė­tis, man sa­kė, tu­ri kirs­ti."

– Kie­no tas pa­lie­pi­mas?

– Val­džia pa­lie­pė. Liūd­niau­sia, kad daž­niau­siai žmo­nės kal­ti­na ei­gu­lius, miš­ki­nin­kus, ku­rie dir­ba miš­ke. Bet iš es­mės dau­ge­lis jų, jei ga­lė­tų, ne­kirs­tų. Jiems su­pla­nuo­ja žmo­nės, sė­din­tys prie kom­piu­te­rio sta­lo.

O šiems, ma­nau, nu­lei­džia in­ves­tuo­to­jai, ku­rie Lie­tu­vo­je in­ves­tuo­ja į me­die­nos ap­dir­bi­mo pra­mo­nę ar­ba tie­siog į eks­por­tą, lo­bis­tai. Pa­kei­čia­mi įsta­ty­mai, pa­di­di­na­mos miš­kų kir­ti­mo nor­mos ir dau­giau ker­ta­ma.

Da­bar me­die­nos kai­na yra la­bai kri­tu­si Eu­ro­po­je, nes džiūs­ta kal­nų eg­ly­nai. Nors kai­na kri­tu­si, bet mes vis tiek ker­ta­me dar dau­giau, nes yra toks pla­nas – kaip so­vie­ti­niais lai­kais – ir rei­kia jo lai­ky­tis. Ir ne­svar­bu, kad nu­ker­ta, rie­tu­vės sto­vi, nie­kam tų me­džių ne­rei­kia. Bet jei­gu ne­nu­kir­si, tau, žmo­gau, ku­ris at­sa­kin­gas už kir­ti­mus, bus blo­giau.

– Kol kū­rė­te fil­mą, ko­kius po­ky­čius ma­tė­te miš­kuo­se?

– Kuo to­liau, tuo la­biau ker­ta me­džius. Su­si­dū­riau su tuo, nes pri­si­ri­ši prie ge­rų me­džių, pa­skui atei­ni, pa­žiū­ri – ne­bė­ra! To­kia rea­ly­bė.

– Su­si­ti­ki­me mi­nė­jo­te Sen­gi­rės fon­dą, ko­kia bus jo veik­la?

– Idė­ja to­kia: mes gy­ve­na­me ka­pi­ta­lis­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je, kur la­biau­siai ger­bia­mas pri­va­tus tur­tas, nes jei jis pri­klau­so vals­ty­bei, įsta­ty­mus ga­na leng­vai pa­kei­čia.

Jei miš­kas pri­klau­sys ju­ri­di­niam vie­ne­tui, dau­giau­siai šan­sų iš­sau­go­ti. Pu­sę lė­šų, gau­tų už bi­lie­tus, skir­si­me in­te­rak­ty­viai plat­for­mai, ki­tą pu­sę grą­žin­si­me miš­kui. Fon­das įsi­gys miš­ką ir ab­so­liu­čiai nie­ko su juo ne­da­rys. Leis sen­gi­rei aug­ti, vys­ty­tis pa­čiai. Ne­rei­kia ti­kė­tis, kad nu­si­pirk­si­me ir po me­tų bus sen­gi­rė. Tu­rės praei­ti 20–30 me­tų, kad sen­gi­rės po­žy­mių bū­tų kuo dau­giau.

Vė­liau pa­kvie­si­me vi­sus no­rin­čius pri­si­dė­ti prie šios idė­jos. Mes sa­vo in­dė­lį ma­to­me taip: iš­sau­go­ti nors ir la­bai ne­di­de­lius plo­tus, bet tik­rai iš­sau­go­ti.

– Kas pa­si­kei­tė – juk lie­tu­vių pa­sau­lė­žiū­ro­je, pa­sau­lė­jau­to­je me­dis užė­mė ypa­tin­gą vie­tą?

– Tai ir paaiš­ki­na šio fil­mo sėk­mę, nes jį pa­žiū­rė­jo apie 68 tūks­tan­čius žmo­nių. Tai yra žiū­ri­miau­sias lie­tu­viš­kas do­ku­men­ti­nis fil­mas is­to­ri­jo­je. Ko­dėl? To­dėl, kad žmo­nėms tie­siog rei­kia miš­ko. Lie­tu­vių gy­ve­ni­me vis dar tas miš­kas yra – bent jau į ki­no teat­rą atei­na į jį pa­žiū­rė­ti. Tas yra mū­sų krau­jy­je.

– Tai tei­kia vil­ties?

– Ma­nau, kad taip. Ir užau­ga jau­ni­mas, ku­ris su­pran­ta, kad ne­rei­kia vien lanks­ty­tis, kad ga­li­ma ir sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­ky­ti val­džiai – tuo la­bai džiau­giuo­si.

Komentarai

Svečias    Sek, 2019-10-27 / 12:03
Visocko "išsilavinimas" toks, kad kas tas Survila, nėra net girdėjęs.
ha    Sek, 2019-10-27 / 15:35
O tu dabar perskaitei straipsnį, ,, išgirdai ”, kas toks Survila :), dabar kiets, gali varyti ant Visockio ir visų kitų :) Iki Survilos tau toli
Aurelija    Sek, 2019-10-27 / 19:20
Žmonėms reikia medžių. Medis ramina, teikia pavėsį, saugo nuo lietaus, mažina oro užterštumą. Taigi, mielieji, esame sau priešai? Kodėl projektas nesukurtas su esamais medžiais, kaip daro projektuotojai daugelyje civilizuotų šalių ?! Trūksta proto ar idėjų?
miestietis    Pir, 2019-10-28 / 08:56
Medžiai jau horizontaliai ir suraikyti, tai ko čia dar ekspertus besikviesti. Po metų- kitų bus tvarkingai pasodinti kiti medžiai, o didysis specialistas galėtu irgi pasitarnauti savo gimtajam miestui ir želdintojams padėti išrinkti tinkamų veislių medžius atsodinimui bulvare. Vot čia ir būtų atliktas darbas su nauda miestui, o ne kvailas virkavimas, nes senųjų medžių šaknys jau dabar matosi, kad lenda į paviršių- tai kaip juos būtų reikėję išsaugoti dirbant statybos darbus?Didieji miesto gamtosaugininkai galėtu prisirišti prie kokios kolonos mieste, kad nevežtu į Šiaulius nespėjusių sudegti padangų iš Alytaus ir taip išsaugotu mūsų plaučius, bet jiems svarbu tik šaukti, kad trūksta oro, o kad tuoj chemija kvėpuosim, tai vienodai jiems rodo.
Medžių gynėja    Pir, 2019-10-28 / 13:30
Stanislovas Čepinskis rašydamas apie žalią miestą Barseloną ir jaukius nebetonuotus skverelius, rašo "Jau suprasta - ir spalio 7-10 dienomis čia vykusiame pasauliniame kongrese (forest and its potential for health) patvirtinta, kad natūrali gamta ir didelių medžių ir miškų (ypač šalia gyvenamųjų rajonų) gausa palaiko žymiai geresnę žmonių fizinę ir mentalinę sveikatą. Taigi - yra būtina mūsų miestų želdinius ir šalia miestų ir toliau esančius poilsiui vertingus miškus puoselėti, o ne juos naikinti, kaip iki šio tai yra daroma. Nejaugi mūsų betonuotojai nežino dabartinių pasaulinių miestų plėtros tendencijų bei mokslininkų tyrimų ir žaliosios aplinkos poveikį žmonių sveikatai?
Daug klausimų    Ant, 2019-10-29 / 00:29
Juk galima takus ir suoliukus sutvarkyti ir nekertant medžių....ir grožėtis gražiai sudėtomis trinkelėmis, stulpais, šiukšlių dėžėmis, kurių tik netrūksta bulvare, bet ne kitose Šiaulių gatvėse...Kodėl negalėjo būti viena erdvė su senesnėmis liepomis (jos net ne senos ir sveikos), jas gražiai apgenėjant už tuos pačius pinigus, kurie buvo skirti iškirtimui, o kita dalis-nuobodesnė su mažais ne mūsų platumų medžiais. Savitumas miesto bent iš dalies būtų išsaugotas. 2017 m. meras žadėjo išsaugoti liepas! Klausimas! Kaštonų alėją specialiai netvarko, ar nemoka dėti trinkelių, kai medžiai auga? Kerštas? Va jums! O gal naudinga paskui soc tinkluose priešinti žmones ir šaipytis iš medžių gynėjų? Pastebiu, kad tie žmonės, kurie gyvena centre, netoli bulvaro, tiems aktualiausia, kad medžiai būtų neiškirsti, o tie, kurie gyvena toliau, pietiniame r., tiems neaktualu, kokie medukai augs, svarbu, kad tvarkinga. Juk jie tik retkarčiais praeina, o ne gyvena. Taip, sutvarkytos erdvės bus gražu, bet jas tvarkyti visada sugebėdavo žmonės, nekirsdami medžių. Ypač niūriai dabar atrodo aptrupėjusios namų sienos bei balkonai, kai bent iš dalies juos pridengdavo žaliuojantys medžiai.
miestiečiu    Ant, 2019-10-29 / 08:50
Nomenklatūra buvo ne kas kita, kaip tam tikras gana uždaras komitetų klanas, valdantis visur ir viską. Jei būdavai nomenklatūros veikėju, visada gaudavai postą, kur būdavo gera gyvent, buvo galima neribotai vogti, kombinuoti, ir kitus žmones vaikyti. O jei nebūdavai nomenklatūros veikėju, tai nieko negaudavai, o tik patį vaikydavo ir kaltu paversdavo.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.