Žmogus su polėkiu

Žmo­gus su po­lė­kiu

Bai­so­ga­los gar­bės pi­lie­čiui, tau­to­dai­li­nin­kui Ed­var­dui Bie­lo­ko­pi­to­vui pa­klūs­ta ne tik me­dis. Jo ran­ko­se at­gy­ja mu­zi­kos inst­ru­men­tai, iš­tar­tas įtai­gus žo­dis pa­sie­kia klau­sy­to­jų šir­dis, sa­vo il­ga­me­tės pa­tir­ties jis ne­šykš­ti jau­ni­mui.

„Žmo­gus-or­kest­ras“ kar­tais pa­sa­ko­ma apie šį bai­so­ga­lie­tį. Pats Ed­var­das sa­vo po­lė­kius įvar­di­ja pa­pras­tai: „Ma­no gy­ve­ni­mas – „ša­kar ma­kar“.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Dar­bai – ir ša­ly­je, ir sve­tur

Kai per­nai va­sa­rą prie Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros cent­ro sa­vai­tę kauk­šė­jo į ple­ne­rą su­si­rin­ku­sių me­džio dro­žė­jų kal­tai ir plak­tu­kai, kar­tu su vi­sais dar­ba­vo­si ir tau­to­dai­li­nin­kas iš Bai­so­ga­los Ed­var­das Bie­lo­ko­pi­to­vas.

Ste­bė­ju­sie­ji ple­ne­ro da­ly­vių dar­bą, Ed­var­dą ga­lė­jo pa­ma­ty­ti vi­so­kį: ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jo­je links­mai trau­kian­tį liau­diš­ką dai­ną ir pri­ta­rian­tį sau ar­mo­ni­kė­le, vė­liau – su­si­kau­pu­sį, pik­tą ir va­ran­tį ša­lin fo­tog­ra­fus, dar po kiek lai­ko – links­mai skal­dan­tį anek­do­tus ir pa­sa­ko­jan­tį šmaikš­čias is­to­ri­jas.

Toks jau yra tas pa­dū­kęs Ed­var­das – ir šioks, ir anoks, vie­niems pa­tin­kan­tis, ki­tų ne­la­bai mė­gsta­mas, ta­čiau vi­sa­da be­si­sten­gian­tis dar­bą at­lik­ti iki ga­lo ir taip, kad ne­tek­tų dėl jo rau­do­nuo­ti.

Po sa­vai­tės dar­bo ple­ne­re, Aco­ka­vų bend­ruo­me­nės erd­ves pa­puo­šė E. Bie­lo­ko­pi­to­vo kop­lyts­tul­pis, ku­ria­me pa­vaiz­duo­tas sė­jė­jas Izi­do­rius.

Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys nuo 1978 me­tų per sa­vo gy­ve­ni­mą spė­jo dar­bais pa­puoš­ti įvai­riau­sius ša­lies kam­pe­lius. Ra­jo­ne jo dar­bų – ne vie­nas. Yra ir iš­ke­lia­vu­sių už jū­rų ma­rių.

„Esu bai­sus tin­gi­nys, bet bū­na, kad ran­ka pa­ti ve­da. O bū­na, kad dar­bą gim­dai la­bai il­gai, prieš tai at­sa­kin­gai iš­stu­di­juo­ji vis­ką „nuo iki“ – ir li­te­ra­tū­rą, ir in­ter­ne­ti­nę in­for­ma­ci­ją. Iš­kan­ki­na tai, ta­čiau tas kan­ki­ni­mas ir­gi yra sa­vo­tiš­kas sti­mu­las“, – apie sa­ve sa­ko kū­rė­jas, daž­niau­siai dir­ban­tis ke­liais fron­tais, to­dėl net ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti, kiek lai­ko da­rė vie­ną ar ki­tą dar­bą. O ir kaip pa­sa­ky­si, kai kar­tais net 10 dar­bų sa­vo ei­lės lau­kia.

Tė­vo pa­mo­kos

Pir­mo­sios dro­žy­bos pa­mo­kos E. Bie­lo­ko­pi­to­vą ve­da į vai­kys­tę. Gau­sio­je sep­ty­nių vai­kų šei­mo­je au­gu­siam ber­niūkš­čiui la­biau nei bro­liams rū­pė­da­vo, ką žie­mos va­ka­rais meist­rau­ja tė­vu­kas.

Meist­rau­da­vo jis daug ką. Bū­da­vo, da­ro me­di­nius kar­ni­zus – vai­kams duo­da juos nu­šveis­ti. Vež­da­vo­si ku­rį nors kar­tu ir į skar­di­ni­mo dar­bus: tai pa­lai­ky­ti, tai ko­kią gė­ly­tę iš­lanks­ty­ti. Na­muo­se sto­vė­jo tė­vu­ko da­ry­ti bal­dai: eta­že­rė, sta­las, kė­dės, o Ed­var­do at­min­ty­je iki šiol sklan­do me­die­nos ir bal­dų „po­li­tū­ro“ kva­pas.

Tė­vas vai­kus pra­ti­no ne tik prie dar­bo, bet ir prie tvar­kos – mal­kas vai­kai pri­va­lė­jo su­dė­ti ne bet kaip, o gra­žiai į stir­tas. Tė­vo gal­vo­se­na, jei žai­di fut­bo­lą, va­di­nasi, ne­tu­ri ką veik­ti ir tik ba­tus plė­šai – rei­kia tau duo­ti dar­bo.

„Iš tė­vo iš­mo­kau są­ži­nin­gu­mo, kant­ry­bės, už­si­spy­ri­mo. Pas tė­tį ne­bu­vo tep lep, ką jis be­da­ry­tų. Bet ku­rį dar­bą, net bui­ti­nį, jis dir­bo są­ži­nin­gai, su mei­le. Ir aš sten­giuo­si dar­bui ati­duo­ti dū­šią“, – sa­ko Ed­var­das.

Dar bū­da­mas vai­kas, jis kie­mo drau­gams pri­drož­da­vo šau­tu­vų, me­di­nių lai­ve­lių su bu­rė­mis, švil­py­nių.

„Anks­ti dirb­ti ir su me­ta­lu pra­dė­jau – la­bai pa­ti­ko. Me­džio de­gi­ni­mu bu­vau už­si­krė­tęs. Ak­me­nį čiu­pi­nė­jau, ju­ve­ly­ri­ką ban­džiau, ne­tgi ta­py­ti. Kas la­biau­siai už­ka­bi­no net ne­pa­sa­ky­siu, vis­kas do­mi­no“, – var­di­ja vy­ras.

Rim­tes­ni dar­bai, leis­da­vę ir už­si­dirb­ti, pra­si­dė­jo dar ne­su­ka­kus pil­na­me­tys­tei. Še­šio­lik­me­tis iš šak­nų kur­da­vo įvai­rius gy­vū­nus, už vie­ną dar­bą 10-15 rub­lių gau­da­vo ("man tai bu­vo di­de­li pi­ni­gai").

„Dar vė­liau sa­vo dar­bais tu­rė­jau iš­lai­ky­ti sa­ve ir šei­mą“, – sa­ko sa­va­moks­lis me­ni­nin­kas.

La­biau­siai E. Bie­lo­ko­pi­to­vą trau­kia is­to­ri­nės te­mos, do­mi­na he­ral­di­ka. Bai­so­ga­lo­je sto­vi jo pa­mink­las Knyg­ne­šiui, la­bai bran­gus ir jo su­kur­tas Tūks­tant­me­čio ženk­las.

So­vie­ti­niais lai­kais E. Bie­lo­ko­pi­to­vas Pa­bal­ti­jo šalių pa­ro­do­je „Su­ve­ny­rai ir pa­puo­ša­lai“ ga­vo ap­do­va­no­ji­mą už ju­ve­ly­ri­nius ra­go-bron­zos dir­bi­nius: pei­lius ir ša­ku­tes iš brie­džio ra­go, plie­no ir bron­zos.

Įver­ti­ni­mų ir pa­dė­kų bū­ta ir vė­liau. Ir ne tik už me­no dir­bi­nius.

Ne­lai­mė, pri­ver­tu­si pri­si­tai­ky­ti

„Ma­no na­muo­se – pa­pras­ta iki aša­rų, ma­nęs kau­pi­mas ir pra­ban­ga ne­do­mi­na, man daik­tai rei­ka­lin­gi tik funk­ci­jai at­lik­ti. Bet įran­kius mėgs­tu ge­rus. Čia jau esu li­go­nis, fa­na­ti­kas. Jei ga­lė­čiau rink­tis – ba­tai ar įran­kiai, ba­tai nu­plauk­tų į penk­tą vie­tą. Man įran­kis tu­ri bū­ti pa­to­gus, na­šus, ga­lin­gas, kom­pak­tiš­kas, kad bū­tų ga­li­ma juo pa­siek­ti ko­ky­bę“, – į iš­ri­kiuo­tą įran­kių komp­lek­tą (jų tau­to­dai­li­nin­kas tu­ri iš­ties ne­ma­žai ir tam pi­ni­gų ne­gai­li) ran­ka ro­do bai­so­ga­lie­tis.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų, ka­da tiks­liai Ed­var­das jau ne­be­pa­me­na ("yra du ge­ri da­ly­kai, ko ne­pri­si­me­nu: kas blo­ga ir da­tų"), sau­gu­mu ne­pa­si­žy­mė­ju­sios stak­lės „nu­ne­šė“ tris jo vie­nos ran­kos pirš­tus.

„Stak­lės bu­vo tik­rai ne­sau­gios, bet tuo­met džiau­geis, kad nors to­kias tu­ri. Pa­me­nu: kaip elekt­ros smū­gis tik blykst – žiū­riu, saus­gys­lės iš­lin­du­sios. Pir­ma min­tis bu­vo: o ką da­bar rei­kės da­ryt? Pirš­tų nėr, vai­kai ne­di­de­li, kas šei­mą iš­lai­kys?“ – ne­lai­mę me­na Ed­var­das.

Mik­ro­chi­rur­gai pa­siū­lė: ga­li­ma mė­gin­ti pri­siūti ko­jų pirš­tus, bet Ed­var­das ne­su­ti­ko: ir ko­ja liks in­va­li­dė, ir ran­ka neaiš­ku ko­kia bus. To­dėl nu­tei­kė sa­ve, kad tu­ri įveik­ti sa­vo ne­ga­lią.

„Ne­leng­va bu­vo. Ki­ti po to­kių da­ly­kų ne­be­pa­ky­la: bai­gia gy­ve­ni­mą sa­vi­žu­dy­bėm, ki­tais da­ly­kais sa­ve slo­pi­na. Aš at­si­ga­vau, kai pa­ju­tau, jog ir be tri­jų pirš­tų ga­liu nu­lai­ky­ti kal­tą. Įvy­kius pa­grei­ti­no ma­mos mir­tis. Pa­me­nu, bro­lis sa­ko: „Tai jau ne­be­pa­da­ry­si ma­mai pa­mink­lo?“. O ma­ne toks pa­siu­ti­mas paė­mė: ogi im­siu ir pa­da­ry­siu. Ta­da bin­tai tik ne­se­niai bu­vo nuim­ti. Taip ir pra­dė­jau...“ – skau­džiais pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si Ed­var­das.

„Prie vis­ko ga­li pri­si­tai­kyt. Mirk iš juo­ko: aš juk net mu­ša­mai­siais iš nau­jo iš­mo­kau grot – laz­de­lėm sau ma­ka­luo­ju ir ne vi­si net pa­ste­bi, kad kai­rė ran­ka te­tu­ri nykš­tį ir ma­žy­lį“, – juo­kia­si Ed­var­das.

Kū­ry­bin­ga sie­la

To „ma­ka­la­vi­mo“ per gy­ve­ni­mą bu­vo ir ki­to­kio. Po mu­ša­mų­jų, ku­riais gro­jo dar mo­kyk­lo­je, at­si­ra­do lū­pi­nė ar­mo­ni­kė­lė, flei­ta, lumz­de­liai. Ir vis­kas – tik iš klau­sos ir tik iš di­de­lio no­ro ("aš juk net na­tų ge­rai ne­pa­žįs­tu").

Mo­ky­da­ma­sis gro­ti lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le gro­da­vo tol, kol lū­pos pa­tin­da­vo ir pra­dė­da­vo skau­dėti, bet iš­mo­ko.

„Ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo „ša­kar ma­kar“, – taip sa­ve api­bū­di­na me­ni­nin­kas ir čia pat už kant­ry­bę dė­ko­ja žmo­nai, ku­ri ken­tė jo gast­ro­les su įvai­riais an­samb­liais, re­pe­ti­ci­jas ir kon­cer­tus, nes lais­vų die­nų Ed­var­das ma­žai ir te­tu­rė­da­vo.

Kai bu­vo lai­ki­nai pa­bė­gęs iš Bai­so­ga­los, 15 me­tų kon­cer­ta­vo po ša­lį su ži­no­mu Skriau­džių (Prie­nų ra­jo­nas) „Kank­lių“ an­samb­liu.

Ke­li de­šimt­me­čiai Ed­var­dą sie­ja su Bai­so­ga­los liau­dies ka­pe­la „Žvan­gu­lis“. Su juo mu­zi­kuo­ta Tu­ni­se, Aust­ri­jo­je, Ita­li­jo­je, Če­ki­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ir ki­tuo­se kraš­tuo­se.

Ed­var­das – ir pa­sa­kotojas, dra­mos bū­re­lio ak­to­rius, folk­lo­ro ko­lek­ty­vo „Dai­no­riai“, vy­rų an­samb­lio „Dai­na-va“ na­rys, cho­ris­tas, šau­lių kuo­pos na­rys.

Mu­zi­kan­tas kar­tu su „Dai­no­riais“ ir „Dai­na-va“ lai­mė­jo "Auk­so paukš­tės" ap­do­va­no­ji­mus, pel­nė Mu­zi­kan­tų mu­zi­kan­to, Mis­te­rio ar­mo­ni­kie­riaus ir ki­tų ti­tu­lų.

Kar­tu su kla­sės drau­gu Si­gi­tu Nai­niu Ed­var­das su­ma­nė avan­tiū­rą – pa­ga­min­ti Bai­so­ga­lai pa­tran­ką, ku­ri ga­lė­tų šau­dy­ti sal­ves iš­kil­min­gų ren­gi­nių me­tu.

Kaip tik Vi­sa­gi­no kny­gy­ne bu­vo ap­ti­kęs ru­siš­ką kny­gą apie Na­po­leo­no lai­kų ar­ti­le­ri­ją. Ra­do ten pen­kis pa­tran­kų mo­de­lius ir abu ėmė­si dar­bo. Su­kū­rė. Ir da­bar bai­so­ga­lie­čiams svar­bias da­tas pa­ly­di jų su­kur­tos pa­tran­kos šū­viai.

Ed­var­das yra ir Pa­kir­ši­nio jau­nų­jų me­no dro­žė­jų bū­re­lio va­do­vas. „Kai­fuo­ju, kai dir­bu su vai­kais, ku­rie val­gy­te val­go ta­vo iš­tar­tus žo­džius, kū­ry­bin­gai įgy­ven­di­na pa­siū­ly­tą te­mą“, – sa­ko Ed­var­das, įsi­ti­ki­nęs, kad tik­ra­sis nuo­šir­du­mas sly­pi kai­muo­se ir pa­tys nuo­šir­džiau­si yra kai­mo vai­kai.

„Ge­ra, kai kur nors nu­va­žia­vęs pa­ma­tai sa­vo dar­bą. Ne eu­fo­ri­ja api­ma, bet ma­lo­nu. Nors aš jų ne­su­reikš­mi­nu ir sa­vo var­do ant dar­bų ne­ka­lu. Po ma­nęs ateis ki­ti. Gal ki­ti kurs šim­tą kar­tų gra­žiau. Am­ži­nų da­ly­kų nė­ra. Ga­li į pa­tį ma­žiau­sią da­ly­kė­lį įdėt dau­giau dū­šios nei į di­de­lį dar­bą. Ir tuo­met tas ne­di­du­kas dar­be­lis blyks­tels lyg aki­nan­tis blyks­nis“, – sa­ko Ed­var­das, ku­riam bai­so­ga­lie­čiai už jo vi­sa­pu­siš­ku­mą, darbš­tu­mą, gim­to­jo kraš­to puo­ši­mą ir gar­si­ni­mą, il­ga­me­tę kū­ry­bą at­si­dė­ko­jo su­teik­da­mi Bai­so­ga­los gar­bės pi­lie­čio var­dą.

Au­to­rės nuo­tr.

Į tau­to­dai­li­nin­ko Ed­var­do Bie­lo­ko­pi­to­vo gy­ve­ni­mą me­dis atė­jo dar vai­kys­tė­je.

Per­nai Rad­vi­liš­ky­je vy­ku­sia­me ple­ne­re, skir­ta­me Ba­lio Bu­ra­čo 120-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms, da­ly­va­vo ir bu­vo ap­do­va­no­tas ir Ed­var­das Bie­lo­ko­pi­to­vas.

Ple­ne­re Ed­var­do Bie­lo­ko­pi­to­vo su­kur­tas kop­lyts­tul­pis „Sė­jė­jas Izi­do­rius“.

Rad­vi­liš­kio miš­kų urė­di­ją puo­šia Ed­var­do Bie­lo­ko­pi­to­vo su­kur­ta skulp­tū­ra „Me­dei­nė“.

„Man įran­kiai ir jų ko­ky­bė yra pir­mo­je vie­to­je. Daug ko at­si­sa­ky­siu, kad nu­si­pirk­čiau ge­rą įran­kį“, – sa­ko me­ni­nin­kas.