Naujausios
Joniškis asocijuojasi su vaikyste
– Justai, ar lankotės Joniškyje?
– Tėvai gyvena Joniškyje, pas juos grįžtu. Joniškyje gyvenau iki 10 metų, kol neištiko trauma ir netekau regėjimo. Joniškis man asocijuojasi su vaikyste. Atvažiavęs pasivaikštau po miestą. Didelis skirtumas, koks jis buvo tada, prieš dvidešimt metų, ir koks yra dabar. Gatvės sutvarkytos, naujos parduotuvės atsiranda. Atsimenu, jeigu anksčiau naują parduotuvę atidarydavo, tai būdavo šventė. O dabar nieko ypatingo.
Aš baigiau keturias klases „Aušros“ gimnazijoje, po to išvažiavau į Vilnių. Trečios klasės pabaigoje patyriau traumą, ketvirtą klasę baigiau jau nematydamas. Važiavau mokytis į specialią aklųjų mokyklą. Manau, tai buvo geras tėvų sprendimas, nes kur aš dabar būčiau buvęs, jeigu būčiau likęs namuose. Įgijau ir išsilavinimą, ir draugus susiradau, ir hobi – golbolą.
Kai gyveni su tėvais ir kai reikia juos palikti, išvažiuoti, aišku, yra nerimo.
– O jeigu nebūtumėte regos praradęs, ar būtumėte čia likęs?
– Didesniame mieste yra daugiau galimybių, bet ir mažame mieste, jeigu esi kūrybingas, turi idėjų, gali padaryti tai, ko nori. Didelis miestas turi privalumų, bet turi ir trūkumų. Jeigu nori ramesnio gyvenimo ar greitai iš vieno miesto krašto nuvažiuoti į kitą, tai Joniškis geriau negu Vilnius.
– Ar turite darbą, kur dirbate?
– Dirbau penkerius metus programuotoju Lietuvos aklųjų bibliotekoje, o dabar dvejus su puse metu dirbu programuotoju IT įmonėje. Bibliotekoje įgijau tos srities žinių ir patirties.
– Neretai įsivaizduojame, kad neregiui labai sunku ir studijuoti kartu su reginčiais ir dirbti, ką pats patyrėte? Ar buvo kilusi dilema stoti studijuoti į aukštąją mokyklą ar ne?
– Ne. Dilemos nebuvo. Kad baigęs 12 klasių studijuosiu, nebuvo jokios abejonės. Tai buvo faktas. Klausimas buvo, tik kur ir kokią specialybę studijuoti. Kad ir nematau, jokių išimčių man nereikėjo, Su dėstytojais susitardavau, kad užduotis duotų kompiuteriniame variante, duodavo ir skaidres, kurias rodydavo per paskaitas. Tuo mano privilegijos ir baigdavosi. Studijavau Vilniaus kolegijoje, gyvenau netoli, nueiti iki jos išmokau, fakultetas nedidelis, visą laiką tas pats. Tad greitai prisitaikiau.
– Koks buvo bendradarbių požiūris į Jus?
– Kai dirbau Aklųjų bibliotekoje, toje aplinkoje nebuvau joks išskirtinis. Trečdalis darbuotojų ten turi regėjimo problemų, bibliotekos siekiamybė tokius žmones įdarbinti.
Kai įsidarbinau IT įmonėje, kurioje žmonės niekada nebuvo susidūrę su neregiais, pradžioje jiems gal buvo keista. Bet tai buvo tik dienų klausimas. Kai susipažinom, suvokė, kad nieko išskirtinio čia nėra. Neregio darbo specifika tik kitokia, bet esame žmonės, kaip žmonės. Dabar dažnas net pamiršta, kad aš nematau.
– Sakoma, kai vienos durys užsiveria, kitos atsiveria. Kokie neregių gebėjimai labiau yra išlavėję?
– Sunku pasakyti. Aš pakankamai greitai ir gerai atsimenu aplinką. Erdvės pojūčio ir kelio įsiminimo labiausia reikėjo. Dažnai sako, kad neregių klausa išlavėja. Bet manau, kad taip atrodo dėl to, kad neregiai klausą esame daugiau įtempę.
– Ar aplinka darosi palankesnė žmogui su negalia?
– Darosi. Bet labiausiai ji keičiasi, kai neįgalieji ir sveikieji turi gerų tarpusavio kontaktų, susitinka, bendrauja. Neregys nėra naujiena – tai kasdienybė. Dabar stengiamasi viešas erdves ir viešąjį transportą pritaikyti žmonėms su judėjimo ar regos negalia, autobusų stotelės pranešinėjamos dėl neregių. Bet iš visuomenės pusės geriausia, kai žmonės normaliai reaguoja į neįgaliuosius.
Šiuo aspektu yra skirtumas tarp didelio ir mažo miesto. Dideliame mieste daugiau tokių kontaktų, o į mažą miestą atvažiuoji, jausmas toks, kad jame neįgaliųjų nėra arba jie tiesiog neišeina į žmones.
– Ar judu būdami viešumoje pagal žmonių reakciją jaučiate, kad esate kitokie žmonės?
– Aš nekreipiu dėmesio. Jeigu matyčiau žmonių žvilgsnius, gal ir reaguočiau? O dabar tai, kad nematau, yra privalumas, – sako Justas.
– Aš esu atpratusi pastebėti žmonių žvilgsnius, – atsako Ajana. – Nė nežinau, ar mato, ar nemato jie mūsų negalias. Kai mes kartu einame, tai esame susikoncentravę vienas į kitą. Aš žiūriu, kad jis neatsitrenktų į kokį medį, o jis, kad aš kur nenuvairuočiau ir nenulėkčiau su vežimėliu. Jau vien dėl to mes nereaguojame į aplinką ir į tai, kas kaip į mus žiūri. Bet manau, kad pasaulis tampa atviresnis tokiems kaip mes. Anksčiau, būdavo nepraeisi nepastebėtas, sustabdys, šnekins. Dabar nebekreipia dėmesio.
Į porą – nuo šokio
– Ajana, ar teko Jums lankytis Joniškyje?
–Taip. Puikus miestas, – sako Ajana. – Įdomu, kad kai aš tai sakydavau, mane joniškiečiai pataisydavo: „Vis tiek kaimas“. O jeigu sakydavau, kad kaimas, taisydavo: „Miestas“. Man labai gražu, kad joniškiečiai šiltai, draugiškai bendrauja ir pajuokauja. Aš pati esu iš kaimo – Šilutės. Nereikėjo man čia ieškoti kažkokio ypatingo kontakto, todėl buvo labai gera, pas Justo tėvelius jaučiausi kaip savo gryčioje.
– Kaip judu susipažinote?
– Ajana rašo disertaciją tema „Žmonių su negalia ateities perspektyvos darbo rinkoje“. Aš buvau vienas iš respondentų, atliekant tyrimą. Vėliau jai reikėjo kitokios pagalbos. Ji Lietuvoje yra šunų asistentų, padedančių neįgaliesiems, projekto iniciatorė. Tad paprašė golbolo rinktinės sudalyvauti tame projekte. Tada pirmą kartą susitikome gyvai. O įdomiausia mūsų pažinties dalis buvo, kai Ajana per bendrą feisbuko grupę paprašė, kas ją galėtų pamokyti šokti? Kelias dienas niekas neatsiliepė. Tada ji parašė, kad pamokytų kinų mankštų. Tuomet pagalvojau, gerai, mane pamokys mankštų, o aš – šokti. Taip vienas kitam paslaugą padarysim. Pašokom, o dabar ruošiamės vestuvėms.
– Vienas žurnalas pasakojimą apie jus pavadino „ Projektas – vestuvės“? Ar tikrai vestuves laikote projektu?
– Čia dėl smagios antraštės, – sako Justas.
– Bet kai tą pačią akimirką, visi reikalai supuola: reikia surašyti svečius, suvesti visą biudžetą, sužiūrėti, kas gros, – tai jau tikrai atrodo, kaip projektas, – papildo Ajana. – Jeigu kas manęs būtų klausęs, tai būtume tuokęsi trise po medžiu: Justas, aš ir šuo.
Mano šuo asistentas. Jis išmokytas padėti neįgaliam žmogui. Pirmas toks Lietuvoje. Aš pati esu gamtos žmogus, man daug nereikia. Bet, sakom, tėvelius, brolius, seses pasiimame ir jau visas vakarėlis.
– Ar Jūsų pora tokia, kurioje vienas kitą papildote? Ajana – Justo akys, Justas – Ajanai kojos, rankos, atrama?
– Taip, pasidalijame tuo, kai reikia.
– Aš tik papildysiu, kad Justas yra mano akys. Kiek jis mato, aš tiek tikrai nematau. Nepastebiu namuose nei dulkių, nei kažkokio daikto, ir nesiorientuoju mieste taip gerai, kaip orientuojasi Justas. Gal ir atrodo, kad aš turėčiau namuose būti viską reginčioji pusė, bet taip nėra.
– Dalyvavote abu Lietuvos radijo laidoje apie gyvenimo citrinas. Ar daug jų suvalgėte?
– Aš jų jau sočiai suvalgiau, norėčiau nuo jų pailsėti, – sako Ajana.
– Kuo rūgštesnę citriną suvalgai, tuo mažiau jų vėliau pasitaiko ir jos tampa nebe problema, – teigia Justas.
– Meilėje ir poroje kas svarbiausia?.
– Nuoširdumas. Kad nieko vienam nuo kito nereikėtų slėpti, nutylėti, – sako Justas.
–Kantrybė, – įsitikinusi Ajana. – Reikia ne romantiško įsivaizdavimo, susikurto pagal televizijos laidais: į pasimatymus vaikšto, gėlytes dovanoja. Visa tai iki subtitrų, o kas po jų? O ką daryti, kai vienam pilvą suka, o kitas tualetinio popieriaus neranda. Šeimoje juk visko būna. Man, kai lūžo šonkaulis, tada tikrai pripažinau savo neįgalumą. Visiškai nieko negalėjau padaryti. Labai vertinu, kad Justas nepabėgo, nesakė, kai pasveiksi, susitvarkysi, tada atsikraustysi pas mane atgal. Neišsigandom tada ir tikiuosi neišsigąsim ateityje.
Esu labai pragmatiškas žmogus ir negaliu pasakyti, kas tai yra meilė? Galiu pasakyti tik tai, ar buvo šalia žmogus, kai buvo sunku? Jeigu buvo, tada turi savą žmogų. Mano tėvas vis sako, kai klausia, ar myli, tai turi su tuo žmogumi suvalgyti pūdą druskos. Labai nuvalkiota sąvoka myli– nemyli. Svarbiausia tikrumas, žmogaus paprastumas.
– O kokie iššūkiai Justo laukia sporte?
– Šiais metais reikia išsikovoti kelialapį į Paryžiaus paralimpines žaidynes. Rugpjūtį vyks atrankinės varžybos Anglijoje, o po to gruodį – Europos čempionatas. Mums reikia iškovoti bent jau vieną pirmą vietą iš šių dviejų varžybų, kad gautumėm kelialapį į 2024 metų Paryžiaus paralimpines žaidynes.
18 metų žaidžiu golbolą. Yra šansų būti pirmiems, bet golbolo lygis dabar yra aukštas. Iš 10 komandų, atvažiavusių į čempionatą, kokios penkios gali būti pirmos. Nebūna taip, kad atvažiuoji į čempionatą ir vienas du pasiimi auksą. Jeigu gerą formą turėsime, pavyks. Per kanalą „Youtube“ dažniausiai transliuoja mūsų varžybas. LRT pirmą kartą transliavo Tokijo paralimpines varžybas. Daug kas pasikeitė požiūryje į paralimpinį sportą. Lengvosios atletikos čempionatai vyksta kartu, nebėra atskirtas sveikųjų ir neįgaliųjų sportas. Tą pačią rungtį bėga, sportuoja.
– Kokius iššūkius prisiima Ajana?
– Disertacija dar nebaigta.
Šunų asistentų projektas labai naujas, per įvairius interviu apie jį garsiname ir galėjome surinkti lėšų penkiems tokiems šunims dresuoti. Yra šunys vedliai skirti neregiams, yra šunys, tokie kaip mano, kurie padeda žmogui su judėjimo negalia. Padeda vaikščioti, atidaryti stalčius, paneša krepšį. Mano šuo buvo pirmas toks Lietuvoje. Dabar darome viską, kad šunys asistentai, jų dresūra ir veikla būtų apibrėžta įstatymu. Kad nustatytų į kokias vietas jis gali patekti, nepaliksi jo pririšto prie parduotuvės. Įstatymas turėtų būti priimtas kitų metų sausį. Tad viską darom, kad valdžia mūsų nepamirštų.
Gal atsiras ir būdas kompensuoti jų įsigijimą, nes jie labai brangūs, kainuoja nuo 15 iki 20 tūkstančių eurų. Bet apie kompensacijas dar niekas nekalba, tik apie teisę juos turėti.
– Kokius dalykus vertinate, ko nepakenčiate?
– Man svarbiausia tikrumas, – akcentuoja Ajana. – Negali būti taip, kad į akis vieną sakau, o už akių kita. Arba sakau taip, kaip turėčiau pasakyti, o ne taip, kaip iš tiesų manau. Paprastumas svarbu. Štai sako, kugelis ne maistas, reikia šnicelio. O man kugelis visada patiko.
– Pritariu būsimai žmonai. Labiausia nepakenčiu melo.
– Ko linkėtume Joniškio jaunimui?
– Yra daug pavyzdžių, kad ir mažuose miesteliuose galima daug nuveikti. Jeigu turite idėjų, net jeigu jos kai kam ir keistos, imkitės įgyvendinti. Drąsos ir ryžto linkiu.
– Tikrai nebūtinai kraustytis į miestą, – pritaria Justui Ajana. – Jeigu mes galėtume kaime gyventi, rinktumėmės kaimą. Bet su neįgalumu kaime gyventi labai sudėtinga. Čia reikia ir mokyklų, ir darželių, ir bibliotekų. Bet jeigu turi idėjų, nebūtina jas vežti į didmiestį ar į Afriką, galima ir Joniškyje įgyvendinti.
