Naujausios
Žmogus, kūręs Baisogalą
84-erių baisogalietis Pranas Meilus šiandien – tik aktyvus medžiotojas, folkloro ansamblio „Dainoriai“ muzikantas bei dainininkas.
Baisogaliečiai jį pagarbiai vadina ir Baisogalos kūrėju, mat daugumą miestelio daugiabučių bei visuomeninių pastatų pastatė ir infrastruktūrą sutvarkė tuomet ne tik Radviliškio rajone, bet ir šalyje gerai žinomas Baisogalos eksperimentinis ūkis, kuriam per 30 metų vadovavo P. Meilus.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Ūkiui vadovavo tris dešimtmečius
Buvęs garsaus ūkio vadovas P. Meilus savo namus pasistatė prie pat Baisogalos dvaro, kuriame veikia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas.
Su šia mokslo įstaiga P. Meilų siejo ilgi bendradarbiavimo metai. Čia jis dirbo jaunesniuoju, po to – vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o pradėjęs vadovauti instituto bandymų bazei – Baisogalos eksperimentiniam ūkiui, taip pat visą laiką palaikė glaudų ryšį su instituto mokslininkais.
„Eksperimentiniame ūkyje vadovai keitėsi kasmet. Kai man pasiūlė vadovauti ūkiui, sutikau likti trejiems metams. Po to – dar trejiems. Ir taip pasilikau trims dešimtmečiams“, – šypsosi P. Meilus, prisiminęs savo karjeros kelią.
Pasak veterano, jam prireikė trejų metų, kol pradėjo normaliai susigaudyti visuose eksperimentinio ūkio reikaluose, nors jau buvo dirbęs gamyboje, buvo Kretingos rajono vyriausiuoju zootechniku.
„Svarbiausia mūsų ūkio funkcija buvo pieno, mėsos, grūdų gamyba, veislininkystė, selekcija bei turėjome sudaryti materialinę bazę instituto darbuotojams atlikti bandymus. Kai atėjau į ūkį, jo valdos buvo 1,1 tūkstančio hektarų. Po trejų metų, prijungus nugyventą „Švyturio“ kolūkį, valdos išsiplėtė iki pusketvirto tūkstančio, po 10 metų, prijungus dar du kolūkius – jau buvo per 7 tūkstančius hektarų. Įsivažiavę, laikėme 1200 karvių, 5 tūkstančius kiaulių, 10 tūkstančių paukščių“, – skaičiuoja.
Veikliam vadovui pavyko į ūkį prisivilioti ir kelis darbuotojus su moksliniais laipsniais, o aukštąjį išsilavinimą turėjo apie 60 ūkio darbuotojų.
„Kokiu meduoliu juos prisikviesdavote?“, – teiraujuosi.
„Pirmiausia – geromis gyvenimo sąlygomis. Ūkis pradėjo statyti daugiabučius namus. Specialistai galėjo rinktis kurį nori butą. Atvažiuodavo specialistų ir iš kitų rajonų. Pastatėme vaikų darželį su baseinu – tilpo visi baisogaliečių vaikučiai. Iškilo dideli kultūros namai. Mes jau tuomet turėjome gerus valymo įrenginius, pastatėme katilinę, galinčią šildyti kelias baisogalas, asfaltavome gatves, tiesėme elektros kabelius.
Visa tai traukė žmones. O jau kai pradėjo dirbti daug gerų specialistų, tai ir gamyba ėmė augti – iškopdavome į I-V vietą šalyje“, – šelmiškai žybsi ilgamečio vadovo akys, prisiminus ūkio kopimą į gamybinį olimpą.
P. Meilus šypsosi: darbuotojus viliojo ir geri atlyginimai – esą savo vairuotojams jis leisdavęs uždirbti kartais daugiau už jį patį.
Stikliuko mėgėjams – specialūs „tramdomieji“
Mėgstančius stikliuką P. Meilus tramdydavo paties sugalvotu būdu – patiems darbuotojams sutikus, pervesdavo jų atlyginimus į žmonų sąskaitas banke. Esą tai buvusi pati geriausia auklėjimo priemonė, o žmonos dėkodavo, kad šeimos biudžetas neištuštėja dėl vyrų nuodėmių.
Baisogalos eksperimentinis ūkis ir jo vadovas tuomet varžėsi su Radviliškio rajone, Alksniupiuose veikusiu garsiu „Draugo“ kolūkiu ir garsiuoju jo pirmininku Algirdu Malinausku. Sako, jog dažnai vienas kito bulves nužiūrinėdavę, javų laukus apeidavę.
P. Meilus atvirauja: „Manau, padėjo ir tai, kad nebijojau eksperimentų, dažnokai rizikavau. Ne visada tai pasiteisindavo, tačiau man sekėsi. Mes turėjom geriausią techniką, pirkom naujausią įrangą. Už milijoną rublių pastatėme pirmą rajone aštuonių takelių baseiną su pirtimis, kuriame ir R. Meilutytė būtų plaukiusi. Gaila, kad jau tik ūkio gyvavimo pabaigoje – prasidėjus ūkių naikinimo vajui, nebeišgyveno ir baseinas, nors turėjau planų šalia jo pastatyti ir motelį, kad tolimųjų reisų vairuotojai galėtų užsukti, išsimaudyti, permiegoti. Taip, kaip užsienio šalyse, kurių per gyvenimą aplankiau per 40“.
Pasižiūrėti ūkio-milijonieriaus ir pasimokyti ūkininkauti į Baisogalos eksperimentinį ūkį atvažiuodavo delegacijų ir iš Lietuvos, ir iš Rusijos.
Ūkio pastatytai ir išpuoselėtai tuometei Baisogalos gyvenvietei sovietų sąjungos liaudies ūkio pasiekimų parodoje buvo pripažinta antroji vieta. O tai jau buvo nemenkas tų laikų pripažinimas.
Ministrus kvietė į medžiokles
„Bet juk tam, kad galėtumėte plėstis, pirkti ir kurti, turėdavot gauti ir ministerijų palaiminimą. Kuo pelnydavote jų palankumą – kumpiais ir dešromis?“, – kvočiu toliau.
„Ne, ministrams kumpių neveždavau. Juos kviesdavau į medžiokles“ – juokiasi. – Surengdavome tokias medžiokles, kurių metu ministerijų vadai ir jų pavaduotojai ir prisimedžiodavo, ir atsipalaiduodavo. O man būdavo proga šnektelti su kuo reikia apie ką reikia, nugirsti užuominų apie naujas galimybes. Tada jau lėkdavau į Vilnių ir visada gaudavau, ko reikia“.
P. Meilus atviras – tada ir prasidėjo jo medžiotojiškas stažas: ir „iš reikalo“, ir kaip pomėgis, kuriam neatsispiria iki šiol.
51-eri metai – toks jo medžiotojiškas stažas. P. Meilus – vienas vyriausių medžiotojų rajone. Penkiolika metų vadovaujantis Baisogalos medžiotojų būreliui, P. Meilus yra ir šioje srityje pelnęs įvairių apdovanojimų.
Nepaisant garbingo amžiaus, vyras ir dabar po du-tris kartus per savaitę išsiruošia į medžiokles. Turi pasekėjų ir šeimoje – medžioja ir jo žentas du anūkai.
„Miškas – tai atgaiva sielai, poilsis kūnui. Nesvarbu, kad reikia ne vieną kilometrą nuklampoti. Gal iš čia ir mano stiprybė“, – svarsto.
Kad P. Meilaus amžius dar neįveikė, rodo ne tik aštrus jo protas, bet ir vis dar aktyvi veikla Baisogalos folkloro ansamblyje „Dainoriai“.
Savamokslis, vakaruškose jaunystėje grojęs muzikantas, dabar „Dainoriuose“ groja kelių rūšių armonikomis, dainuoja, kartu su visais dalyvauja koncertuose, konkursuose.
Kartu su tėvu koncertuoja ir dukra Banguolė, o Audronė dainuoja chore. Abi Prano dukros muzikavimo mokėsi muzikos mokykloje.
Prieš dešimtmetį P. Meilaus pavardė buvo įrašyta į Baisogalos Pasididžiavimo knygą, jam įteiktos miestelio Garbės piliečio regalijos. Tai – baisogaliečių padėka už jo gerus darbus Baisogalai ir jos žmonėms.
Autorės nuotr.
Prieš dešimtmetį Pranui Meilui suteiktas Baisogalos garbės piliečio titulas.
Modernizuotų Baisogalos kultūros namų atidarymo šventėje šį pastatą prieš kelis dešimtmečius stačiusiam Pranui Meilui buvo patikėta pakelti juostą.
Armonika – neatsiejama Prano Meilaus gyvenimo dalis.
Buvusiame Baisogalos eksperimentinio ūkio administraciniame pastate dabar įsikūrusi miestelio ligoninė.
Šiuo metu atnaujinti Baisogalos kultūros namai – irgi Baisogalos eksperimentinio ūkio dovana miesteliui.
Asmeninė nuotr.
Anksčiau medžioklėse Pranas Meilus megzdavo reikalingus ryšius su ministerijų atstovais. Dabar jos jam – tik sielos atgaiva.