
Naujausios
Žinomo poeto dukros lietuviškumo pamoka
Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje viešėjusi poeto Kazio Bradūno dukra etnologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė parodė lietuviškumo pamoką, pasakodama, kaip jos tėvelis per kalbą, literatūrą, Kristijono Donelaičio ir Mikalojaus Konstantino Čiurliono, kuriuos laikė kertiniais lietuvybės akmenimis, kūrybą, jai ir broliui įskiepijo meilę savam kraštui ir tautinę savimonę. Nors poeto dukra JAV atsidūrė būdama vos devynių mėnesių, visada be akcento puikiai kalbėjo ir kalba lietuviškai, o buitinę išeivių kalbą vadina „kugeline“.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Niekada nenutolo nuo lietuvybės
Susitikimo, kuriam organizuoti minint Kazio Bradūno gimimo 100-ąsias metines mintį davė poetas Jonas Ivanauskas, pradžioje ir pabaigoje į susirinkusius iš ekrano prabilo pats poetas. Kazys Bradūnas ištraukoje iš filmo simboliniu pavadinimu „Išvykimas–sugrįžimas“ pasakojo apie pasitraukimą į Vakarus karo metais, kada su keturiais arkliais ir dviem vežimais grupė žmonių nukeliavo per didžiąją dalį Europos, bėgdami įveikė Alpių kalnus, nors tam nebuvo pasiruošta, pritrūko pašaro. Laimei, sutiktas vengrų kavalerijos pulkas padėjo maistu, davė avižų. Didžiausias skausmas buvo tada, kai, išplaukiant į JAV, tuos arklius teko parduoti ir su jais atsisveikinti. Tėvui per veidą riedėjo ašaros.
Apie jas neužsiminta, tačiau ne mažiau sunku K. Bradūnui buvo sugrįžus į Lietuvą 1990-aisiais – tėviškėje Kiršų kaime neberado nei trobesių, nei medžių, tik brūzgynus. Čia stovėjus sodybą liudija tik nuo 1940-ųjų išlikęs ąžuolinis poeto tėvo statytas kryžius.
Nors JAV Kazys Bradūnas išgyveno beveik pusšimtį metų, svetimoje šalyje šlifavo akmenis statyboms, niekada nenutolo nuo lietuvybės, jam ypač svarbus buvo tautinės savimonės išsaugojimas. Jis emigracijoje itin daug dirbo rašydamas, redaguodamas straipsnius žurnalui „Literatūros lankai“ ir sakė privaląs ta kryptimi dirbti trigubai daugiau, ne tik už save, bet ir už Lietuvoje žuvusius bičiulius poetus Vytautą Mačernį, Mamertą Indriliūną, Bronių Krivicką. Pastarąjį jis laikė geriausiu partizaninės poezijos autoriumi.
„Literatūros lankus“ jis po darbo vakarais pakuodavo ir siųsdavo į kitas lietuvių kolonijas JAV.
Apie „kugelinę“ ir tikrą kalbą
„Tėveliui, augusiam tarpukario Lietuvoje, buvo įdiegta, kad kiekvienas žmogus – rašytojas, mokytojas, inžinierius ar šiukšlių vežėjas – yra labai svarbus ir reikalingas besikuriančiai valstybei“, – apie ano meto suformuotą požiūrį, labai besiskiriantį nuo šių laikų kalbėjo poeto dukra.
„Kai su broliu Jurgiu augome Baltimorėje, tėvelis aiškindavo, kad Kristijonas Donelaitis yra kertinis akmuo mūsų tautiškumo išsaugojimui, ryšiui su gimtąja kalba ir žeme. O Mikalojų Konstantiną Čiurlionį jis vadino pagrindine kūrybos – meno ir muzikos – atrama bei ragino mus jo kūrinius pristatyti mokykloje, universitete. Namuose kiekvieną vakarą tėvelis mums, vaikams, liepdavo viską, ką tą dieną išmokome anglų kalba mokykloje: daugybos lentelę, geografinius pavadinimus, istorinius vardus ir faktus pakartoti lietuviškai. Tam, kad, kaip jis sakydavo, galėtume šnekėti sklandžiai, o ne buitiškai „kugeline“ kalba: „Mama, duok kugelio“, – vaizdžiai pasakojo Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.
Tėvo pamoka
Poeto dukra prisiminė, kaip tėvelis kartą pateikė gerą pavyzdį, kodėl būtina saugoti lietuvių kalbą ir tautiškumą. Jis nupiešė kelias eiles žmogeliukų, tik pirmoji buvo labai ilga, antra trumpesnė, trečia – dar trumpesnė, o paskutinėje eilėje jų tebuvo keturi. O tada paaiškino: pirmoji ilgiausia eilė – tai anglakalbiai. Jeigu du žmones nutrinsi, vis tiek labai daug liks. Kitose, vis trumpesnėse eilėse – kalbantieji vokiečių, ispanų, prancūzų, italų kalbomis. Ir jose nubraukus po du žmones, dar ne tragedija. Paskutinėje eilėje – šnekantieji lietuviškai.
„Jeigu iš tų keturių nutrinsiu du – tave su Jurgiu, kas liks? Pažiūrėjau ir supratau – tik tėveliai. Baisu pasidarė. Negalima leisti kalbai nunykti“, – sakė, tokią išvadą sau vaikystėje padariusi Elena Bradūnaitė-Aglinskienė.
Svarbu – dvasinis paveldas
Iš šeimos ji gavo pavyzdį, kad svarbu yra ne materialus, bet dvasinis paveldas. Išvykstant į JAV mama pasiėmė tautinį kostiumą, kurį vilkėjo per vestuves, tėvelis – knygas, senelis – kantičkas.
Todėl ir grįžti į Lietuvą, jai atgavus nepriklausomybę, buvo nesunku. Nors niekas netikėjo, kad po tragiškų sausio 13-osios įvykių šeima norės važiuoti į gimtinę, Bradūnai greitai išdalino turėtus daiktus, baldus ir susiruošė išvykti.
„Tai buvo tarsi „atbulos vestuvės“. Žinote, kaip per vestuves visi suneša dovanas, o čia – viskas išdalinama“, – šmaikštavo E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Jos teigimu, didelę įtaką K. Bradūnui, kaip būsimam poetui, padarė jo auklė Ona Šulinskienė, kuri pasakodavo įvairias legendas, padavimus ir galbūt „iškuteno“ pirmuosius poetinius bandymus.
„Kartą per miegus tėvelį išgirdau šnabždantį. Priėjau ir girdžiu: „Teta, teta, ateikit, papasakosiu, kaip rasa ant žolės žiba“. Supratau, kad sapnuodamas kreipėsi į auklę, nes, kai jau buvo akla, jis jai viską nupasakodavo“, – sakė E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Viešnios pasakojimą palydėjo aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitomos Kazio Bradūno eilės.
Autorės nuotr.
Elenos Bradūnaitės–Aglinskienės prisiminimus apie tėvą ir lietuvybės pamokas palydėjo aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitomos Kazio Bradūno eilės.
Elena Bradūnaitė–Aglickienė sakė iš tėvų gavusi pavyzdį, kad svarbu yra ne materialus, bet dvasinis paveldas.