Naujausios
Kasdien ko nors naujo išmoksti
Šiokiadienis ar savaitgalis Rita Ščiglinskienė kraunasi į automobilį mikrofonus, filmavimo kamerą, stovą, ant kurio pakabina vaizdo kamerą, kai į rankas tenka imti mikrofoną.
Žiūrėdamas į nedidukę, už save vos ne didesnę darbinę amuniciją tempiančią moterį pagalvoji: iš kur tiek entuziazmo ir energijos.
Neseniai jubiliejų atšventusi Rita sako dirbsianti toliau. Reikia treniruoti smegenis. Gal dėl informacijos gausos ir atmintimi nesiskundžia? Ypač puiki regimoji atmintis.
Sutinka, jog darbas – nelengvas. Daugelis renginių vyksta vakarais, savaitgaliais, švenčių dienomis. Sunku susireguliuoti darbo ir poilsio režimą. Juolab, kad ir šiokiadieniais rengia daug laidų apie tradicinių amatų meistrus, etnokultūros puoselėtojus.
Per renginius ir per susitikimus su įdomiais žmonėmis gauni tik žaliavą. Po to tenka leisti ilgas valandas montuojant, suderinant tekstą ir vaizdus, tiesiog kuriant ir sudėliojant laidos ar dokumentinio filmo akcentus, išryškinant svarbiausius herojaus asmenybės bruožus.
„Vienas A4 formato lapas atitinka maždaug vieną laidos minutę. Bet jam parengti prireikia valandos, – darbo subtilybėmis dalijasi Rita. – Ypač daug laiko pareikalauja kalbos piktšašiai. Laikas nuo laiko įsivyrauja kokių nors priežodžių mados. Anksčiau pašnekovai į savo pasakojimą dažnai įterpdavo žodį „reiškiasi“,vėliau – žodžių junginį „ta prasme“, pastaruoju metu ypač paplito „iš tikrųjų“, kuris tarsi verstų abejoti, kad prieš tai žmogus sakė netiesą.
Galėčiau palikti taip kaip žmogus kalba. Bet taip norisi, kad kalba būtų švari. Ir to pašnekovo nesinori įžeisti, užgauti leidžiant, kad iš jo kalbos kas nors tyčiotųsi. Mes gi senoji karta, dar nepraradusi atsakomybės ir kruopštumo, neskaičiuojanti savo darbo laiko ir užmokesčio.“
Sudėtingiau ir su tokiais pašnekovais, kurių neaiški tartis. Be to, laida „Labas iš Kelmės“ trukdavo tik pusvalandį. Viską turi sudėlioti taip, kad tilptum į 29 minutes.
Beje, dabar kelmiškių laidos bus transliuojamos YouTube kanalu. Tad laikas nebus griežtai ribojamas.
Daugelį savaitgalių bėgimo ritmu gyvenančiai moteriai kartais nėra kada pabendrauti su vaikais. Tačiau režiesierei – visai patrauklus toks intensyvus gyvenimo krūvis ir būdas. „Įdomu. Per kiekvieną susitikimą ar renginį išmoksti ko nors naujo, – džiaugiasi Rita. – Niekuomet šito darbo nekeisčiau į jokį kitą.“
Ji džiaugiasi turėjusi puikius mokytojus, kurie įgalino tapti darbuotoja – orkestru. Išmokti filmuoti, montuoti, perprasti visas šio darbo subtilybes padėjo anksčiau kartu dirbęs operatorius Antanas Zamalis. O didžiausia garbe režisierė laiko bendrus kūrybinius projektus su kino operatoriumi Algimantu Mikutėnu. Su juo drauge kūrė 540 metų Kelmės gimtadieniui skirtą filmą „Kelmė džiaz“. Savo filmuota archyvine medžiaga Rita prisidėjo ir prie A. Mikutėno bei A. Armono kurto dokumentinio filmo apie iš Kelmės rajono kilusį aktorių Juozą Budraitį.
Virsmas iš bibliotekininkės
Iš profesijos Rita Ščiglinskienė – bibliotekininkė. Septynerius metus dirbo Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos metodikos skyriuje. Tuometis Kelmės mažojo teatro režisierius Algimantas Armonas pastebėjo bibliotekininkę turint gerą balsą, puikią dikciją, pasiūlė vaidmenų jo statomuose spektakliuose.
„Teatre įgijau sceninės patirties. Įsidrąsinau vesti renginius,“- mena Rita. Daugelis kelmiškių iki šiol prisimena jos vedamas oficialias šventes, koncertus, kultūros renginius. Vėliau veikliai moteriai pasiūlytas renginių organizatorės darbas Kelmės kultūros centre.
Bet sceninė patirtis išskleidė dar vienos svajonės sparnus tapti radijo laidų vedėja. Anuomet kiekviename komunaliniame bute buvo radijo taškai, kurie transliuodavo respublikos ir vietos naujienas. Kelmės radijuje dirbo šiandien kaip sporto istorijos fiksuotojas žinomas Kęstutis Lukošius, pakviesta laidas vesti ir Rita. Tai buvo pirmas jaunos moters susitikimas su visiškai nauja profesija – žurnalistika.
Kitąmet bus trisdešimt metų, kai Rita ištikima būtent šiai profesijai, nors niekuomet nesivadino žurnaliste. Ilgą laiką dirbo Kultūros centro redaktore. Neseniai pareigos pakeistos į vaizdo ir montažo režisierės. 1997 metais Kelmėje atsirado kabelinė televizija, kuriai vadovavo Violeta Gustienė. Čia buvo pakviestos kurti laidas „Kelmės naujienos“ R. Ščiglinskienė ir Janina Skeberdienė.
Operatoriai keitėsi. Iš pradžių dirbo Jonas Stabingis, paskui – Antanas Zamalis. Laidos buvo rodomos kiekvieną penktadienio vakarą nuskambėjus šaukiniui, „Labas“, vėliau „Labas iš Kelmės“.
„Pirmoji mūsų sukurta laida buvo skirta kelmiškės poetės Reginos Biržinytės mirties metinėms,– jautrias akimirkas prisimena Rita. – Vėliau mūsų kūrybinė grupė išaugo į savarankišką visuomeninę organizaciją „Krašto informacija“, kurios tikslas informuoti apie Kelmės krašto gyvenimą. Per penkerius metus sukūrėme per 300 laidų.“
„Krašto informacija“ vykdė ir kitus televizijos projektus, kūrė dokumentinius filmus.
2000 metais Kelmės kultūros centre įkurtas Informacijos ir projektų skyrius, kur pradėjo dirbti visa „Krašto informacijos“ komanda. Nuo 2003 metų kelmiškių laidas transliavo Raseinių televizija. 2004 – aisiais laida „Labas“ pradėta transliuoti visam Kelmės rajonui per Šiaulių apskrities televiziją. Iš pradžių vieną kartą per mėnesį, vėliau du kartus.
Operatorių A. Zamalį pakeitė Marius Bajorūnas, vėliau – Rolandas Kančauskas.
Nuo 2012 metų laidas „Labas iš Kelmės“ rengia viena Rita. Ji atlieka ir operatorės, ir montuotojos, ir tekstų kūrėjos pareigas. Nuo to laiko sukūrė 69 laidas. Iš viso Ritos sąskaitoje 99 autorinės laidos ir 158 laidos „Labas iš Kelmės“.
Aukštaitė pamilo Žemaitiją
Bene labiausiai R. Ščiglinskienę jos pusiau žurnalistiniame, pusiau kultūriniame, švietėjiškame darbe žavi tai, kad nereikėjo fiksuoti jokių skandalų, skleisti negatyvo ar rinkti populiarumo balus iš kritikos.
Vien pozityvas, kuris buvo ir yra ne mažiau populiarus. Kelmiškiai pamato renginius ir save tuose renginiuose. Juolab, kad reportažus kuria kultūrinio darbo patirtį turintis žmogus.
Rita net Facebook paskyros neturi, nesinaudoja socialiniais tinklais. Gaila laiko: „Ten toks didžiulis bendrabutis. Tiek daug negatyvo! Retai kada vienas kitą pagirs, ačiū pasakys. Liejasi tik pyktis, kritika. Gali skaityti tuos komentarus dienų dienas. Bet kas iš to?“
Režisierei kur kas svarbesnis kitas darbo baras – spėti pakalbinti ir įamžinti įdomiausias krašto asmenybes, kol jos dar yra. Ypač senųjų tradicinių amatų ar tradicijų puoselėtojus, kurių kasmet mažėja. Suvalkijoje gimusi aukštaičių tėvų dukra didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Žemaitijoje. Išmoko ir pamilo žemaičių tarmę. Stengiasi įamžinti ir pagarsinti krašto etnokultūrą, kuri pačiai Ritai tapo labai sava. Ji jau 35 metai dainuoja „Tadujos“ folkloro ansamblyje. Dalyvauja tautosakos rinkimo ekspedicijose.
Su džiaugsmu ir įkvėpimu vyksta pas senojo amato saugotojus, kurie katastrofiškai nyksta. „Noriu suspėti pakalbinti žmones, kurie jau išeina, užfiksuoti reiškinius, kurių jau nebebus. Dar spėjau aplankyti užventiškį Aleksandrą Grigą, kuris kaustydavo arklius ir dėdavo apkaustus mediniams vežimų ratams. Arklių kaustytojų dar randasi ir šiandien, bet kad kaustytų medinius ratus – tokio reiškinio jau nebėra“, – sako Aleksandro kalvę vis dar prisimenanti kūrėja.
Rita sukūrė net 4 reportažus apie žygius žemaitukų žirgais. Kuria laidas apie Kelmėje vykstančius akmentašių simpoziumus, Etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus, Užvenčio kalvių, akvarelės meno ir skulptorių kūrybines savaites.
Bene įdomiausias procesas vyko kuriant „Žemaitiškus pasiruokavimus: Sietuvos kūlgrindoj“. „Vežiausi vyrų kompaniją. Visi bridome iki juosmens pelkių purve. Vedlys iš Varnių regioninio parko. Einu priekyje. Rankos užimtos kamera. Pabėgu kiek į priekį ir filmuoju kitus brendančius. Purvas tekšt ant kameros. O nuvalyti jos neturiu kuo.“
Per kelis kultūrinio darbo dešimtmečius būta visokiausių istorijų. Bet darbo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo pašnekovo: „Nuvažiavom pas klumpių drožėją. Klausinėjam ir taip, ir kitaip apie jo amatą, o jis „nu“ ir daugiau nieko nepasakoja. O štai užkalbink Marijų Čekavičių iš Skruzdėlynės viensėdžio – tik filmuok ir filmuok.“
Didelę dalį R. Ščiglinskienės projektų rėmė Spaudos, radijo ir televizijos fondas, dabar – Kultūros taryba.
Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija ir kiti prizai
Kažkada aukštaičių šeimoje gimusi Rita pajuokavo, kad žemaičiai už jų kultūros sklaidą jai turėtų užkabinti medalį. Ir štai 2020 metais už Žemaitijos reiškinių ir žmonių įamžinimą apdovanota ne vienu medaliu, o visa Žemaitijos kunigaikščių medalių kolekcija.
Tačiau tai ne vienintelis kelmiškės kūrybos įvertinimas. Kuklios etninės kultūros puoselėtojos darbai daugelį kartų yra lenkę sostinės televizijų žurnalistų darbus. Ne kartą Rita yra tapusi geriausiųjų Lietuvos televizijos laidų konkurso „Pragiedruliai“ laureate. 2006 – 2007 ir 2010 – 2011 metais R. Ščiglinskienės autorinės laidos pripažintos geriausiomis tų metų TV kultūros laidomis.
2013 metais šios autorės sukurta laida „Žemaitiški pasiruokavima: Sietuvos kūlgrindoj“ įvertinta geriausios kultūros laidos konkurso „Pragiedruliai“ specialiojo prizo diplomu už netradicinę formą atspindint krašto istoriją.
2014 metais už laidą „Akmens žymė“ (Juozas Liaudanskis) pelnytas specialusis prizas už vietinės kultūros puoselėjimą.
2015 metais laida „Žygis žirgas žemaitukas“ pripažinta geriausia regioninės televizijos laida.
2019 metais Žemaitijos vardo paminėjimo 800 metų jubiliejui surengtame trumpametražių dokumentinių filmų konkurse „Pasiruokavima“ kelmiškė režsierė pelnė antrąją vietą.
„Net sunku patikėti, kad išdrįstu varžytis su LRT, LNK ir kitų galingų, žymiai didesnius resursus turinčių televizijų žurnalistais. Konkursui pateikiama per šimtą darbų, tik keli apdovanojami ir tarp tų apdovanojamų patenku aš“, – stebisi ir džiaugiasi Rita, girdėjusi daug puikių profesionalų atsiliepimų apie savo laidas. Pavyzdžiui, kad laida „Žemaitiškoj sodyboj Skruzdėlynėj“ tiktų „Discovery“.
Šiandieninės technologijos leidžia net ir vietinėms laidoms išeiti į platųjį pasaulį. Todėl kartais nudžiugina jas mačiusiųjų laiškai iš Olandijos ar kitų užsienio šalių. Padėkos už tiksliai atspindėtas konferencijas iš Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitų institucijų.
Dėmesys ir įvertinimas skatina dirbti toliau. Nors senieji amatininkai išeina, istorijos apie juos nugula į archyvus, bet Kelmėje yra dar daugybė įdomių, kūrybingų asmenybių, apie kurias būtina papasakoti ateinančioms kartoms.
