Naujausios
Sveikatos tarnybos karys
Vaidimantas Bajarskas nustemba, kai jubiliejaus proga kalbiname pasidalyti mintimis apie gyvenimo tėkmę.
„Esu eilinis sveikatos tarnybos karys, – sako jis, sulaukęs mūsų sveikinimo. – Ir nešvenčiu aš to jubiliejaus. Kai susirinks visa šeima, tada tik pabūsime visi drauge.“
70-metų jam sukako liepos 19 dieną, bet jubiliejaus šventę atidėjo mėnesiui. Laukė dvigubos šventės – rugpjūtį iš Anglijos sugrįžtančios dukros Erikos. Ji eina tėvo pėdomis, yra pasirinkusi medicinos sritį, baigė kineziterapijos studijas, Anglijoje dirba ligoninėje ir tęsia medicinos studijas universitete. Šeimoje užaugo ir du žmonos Aldonos sūnūs: Romaldas ir Ruslanas. Vyresnysis Romaldas baigė Klaipėdos universitete medicinos magistro studijas, dirba Šiaulių ligoninėje, psichiatrijos klinikoje.
Nors gydytojas teigia, kad yra „eilinis karys“, bet jis yra išskirtinis gydytojas savo ištikimybe Žagarei ir jos žmonėms. Čia daktaras dirba nuo 1981 metų. Juokauja, kad mažai yra užsilikusių tokių „daktarų dinozaurų“. Jis gydo jau trečią ir net ketvirtą žagariečių kartą. Tarp daktaro šiandieninių pacientų – suaugę anūkai tų žagariečių, kuriuos gydė jaunystėje, tik atvažiavęs dirbti į Žagarės ambulatoriją.
Baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, tapo vidaus ligų gydytoju, internatūrą atliko Šilutėje, mėnesį dirbo dar Švėkšnoje ir buvo paimtas į sovietinę kariuomenę dviem metams.
„Buvo 1979 metai, karas Afganistane, medikus griebė į armiją nieko neklausdami, bet į Afganistaną manęs nenusiuntė, rezerve tarnavau netoli Černobylio“, – pasakoja V. Bajarskas.
Po armijos ieškojosi darbo arčiau gimtojo krašto. Tėvai gyveno Linkuvoje, pats iš ten kilęs. Bet nerado gydytojo darbo nei Pakruojo rajone, nei Pasvalyje.
„Aplink niekur darbo negalėjau gauti, tokie laikai buvo – visur gydytojų pilna. Tada atvažiavau į Joniškį, gal čia gausiu darbo? Nuėjau pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją Baltakį, sako, trūksta gydytojo Žagarėje. Ar važiuosi? Sutikau, – prisimena V. Bajarskas. – Tada viskas – ligoninė, poliklinika, ambulatorijos – buvo vienose rankose. Kai šiandien kalbama apie ligoninių ir pirminės svaikatos priežiūros centrų rajonuose jungimą, tai einama prie tos struktūros, kuri jau buvo.“
Arčiausiai žmogaus
Šeimos gydytojas yra arčiausiai žmogaus, arčiausiai jo gyvenimo ir jo šeimos problemų. Ar tokį darbą ir norėjo dirbti rinkdamasis profesiją?
„Aš rinkausi vidaus ligų gydytojo kelią, norėjau šį darbą dirbti ir dirbau, gydžiau žmones ambulatorijoje ir budėdavau Joniškio ligoninėje priėmimo skyriuje. Budėjau ligoninėje iki pat 2019 metų, kol sveikatos daugiau turėjau „, – sako Žagarės gydytojas.
Žagariečiai tuos V. Bajarsko budėjimus ligoninėje iki šiol gerai prisimena: visus besigydančius apeis, rūpestingai apžiūrės.
„Kiek įmanoma stengiuosi žmonėms padėti, – sako jis. – O geriausia paskata gydytojui yra paciento padėka.“
„Į šeimos gydytojus mus perkvalifikavo per daug nė neklausdami, – prisimena V. Bajarskas. – Šeimos gydytojas – universalus gydytojas, turi apie viską išmanyti. Jis ir kone visų ligų gydytoju turi būti ir dirbti profilaktinį, psichologinį ir socialinį aiškinamąjį darbą. Kai įdiegė specialiųjų poreikių nustatymą, tai dar padaugėjo popierių rašymo. Žmogui viską turi paaiškinti: kur ir kaip nuvažiuoti, ir kaip grįžti. O kitas tokiai kelionei ir pinigų neturi.“
„Svarbiausia, manau, yra išklausyti žmogų neskubant, – dalijasi savo nuostatomis šeimos gydytojas. – Neturi būti skubos, o dabar reikalaujama ir kuo daugiau pacientų priimti, ir kuo skubiau – tai nieko gero žmogui neduoda. Popierizmo daug, kontakto nebelieka – tik trafaretas ir valdiškas požiūris. Aišku, kai gyveni ir dirbi savo apylinkėje, kurioje visus gerai pažįsti, kas kita. Bet kai šeimos gydytojas atvažinėja iš kito miesto, neretai nėra to būtinojo ryšio.“
„Aš nesigailiu nei dėl profesijos pasirinkimo, nei dėl to, kad visa karjera praėjo Žagarės ambulatorijoje. Niekada į didmiesčius nesiveržiau, – teigia V. Bajarskas. – Žagarės žmonės tolerantiški, pagarbūs gydytojui, ypač tokia buvo mūsų tėvų, senelių karta. Dabar jaunesni žmonės kategoriškesni, reiklesni, neretai viską žinantys. Būna, kad patys aiškina, ir kokį receptą išrašyti, ir kokio konsultanto reikia.“
Neslepia, kad šeimos gydytojai, nors jiems suteikta daug funkcijų, yra tapę „siuntimų ir receptų išrašinėtojais“.
„Kartais žmogus nė nenori girdėti, kad aiškinkimės, kodėl kas skauda, ir pradėkim gydymą – duok siuntimą pas konsultantą ir viskas“, – pasakoja gydytojas.
Ką mano apie sveikatos reformas
„Tiesiai šviesiai kalbant, man pačiam labai atsiliepė jau pirmoji reforma, kai Žagarėje dalis šeimos gydytojų atsiskyrė į privačią ambulatoriją. Ten – trys gydytojai, o aš čia likau vienas,– dalijasi prieš dešimtmetį įvykusios reformos pasekmėmis. – Tik kartą per savaitę atvažiuodavo ginekologė, pediatrė, odontologas. 1,5 tūkstančio pacientų, atsakomybė didelė, negali išeiti nė atostogų kada panorėjęs, reikia ieškoti, kas pakeis. O po atostogų neretai rasdavau ir sumažėjusį pacientų skaičių apylinkėje, nes liga nelaukia, kada gydytojas grįš, žmonės pereidavo pas kitus gydytojus.“
Save vadina konservatyviu, sėsliu žmogumi, todėl ir nenorėjo bėgioti į privačius sveikatos centrus, nors labai viliojo ir žadėjo didelius pinigus.
„Žagarės ambulatorija tada tik buvo atnaujinta už europinius pinigus ir ambulatorijos veiklą privalu buvo išlaikyti penkerius metus, o buvo likę metai iki to termino pabaigos, – prisimena V. Bajarskas. – Savivaldybė, direktorius prašė likti ir ryžausi. Pažadėjau, kad liksiu tik metams, o paskui, sakiau, žiūrėsiu, nes ėjo vajus valdiškas ambulatorijas naikinti, steigti privačias. Nuo to laiko praėjo dešimt metų ir jau aštuoni mėnesiai (juokiasi suskaičiavęs, kaip prailgo pažadas ambulatorijoje dirbti tik metus).“
Pasidžiaugia, kad nuo šių metų birželio jau turi talkos – atėjo dirbti nauja šeimos gydytoja, persikėlusi į Žagarę iš Vilniaus.
„Jau lengviau, jau ir atostogų galiu laisvai išeiti“, – sako V. Bajarskas.
„Į dabartinę reformą – sveikatos centrų steigimą rajonuose (sveikatos priežiūros įstaigos gali būti apjungiamos struktūriniu arba sutarčių pagrindu – red. past.) – nesu įsigilinęs, bet kokia prasmė dabar jungti pirminę sveikatos priežiūrą su antrine? – svarsto šeimos gydytojas. – Šeimos gydytojai antrinio lygio paslaugų juk neteiksime? Skiriasi tos funkcijos ir neįžvelgiu prasmės jungti jų į vieną struktūrą. O kokių sutarčių dar reikia tarp ligoninės ir pirminių sveikatos priežiūros centrų? Ar tada šeimos gydytojai pacientus turėsime siųsti tik pas Joniškio specialistus, pavyzdžiui, tik pas Joniškio kardiologus? – svarsto šeimos gydytojas. – Dabar žmonės gali rinktis, kur važiuoti konsultuotis.“
„Mes, medikai, nė neturime tarpusavio diskusijų dėl reformos, – apgailestauja ilgametis gydytojas. – Vilniuje ir rajonų aukštesniame lygyje viską sprendžia, dar padiskutuoja su ligoninių ir pirminės sveikatos priežiūros centrų direktoriais, bet šeimos gydytojų nuomonės nė neklausia. Manau, reikėtų nusileisti ant žemės, klausti ir tų, kas konkretų gydytojo darbą dirba. Pirmiausia būtent žemesniame lygyje reikia diskutuoti ir po to kilti į viršų. Iš viršaus neretai nesimato, kas dedasi apačioje.“
„Ar tos reformos priartina ar atitolina pagalbą, reikia klausti žmonių, – mano gydytojas. – Bet rimtesnės paslaugos jau nukeliavo iki Šiaulių ir toliau. Nors Joniškio ligoninė palyginti su Akmenės ligonine daugiau paslaugų išlaikė. Šaunuoliai esame, turime dienos stacionarą, turime gerai išlaikytas operacines ir dar daug operacijų mūsų ligoninėje daroma.“
Kalbamės ir apie tai, jog gydytojo profesija viena prestižiškiausių. Geriausiai besimokantys jaunuoliai stoja į mediciną, daug medikų paruošiama, bet jie išvyksta į užsienius, o gydytojų į rajonus nebepriviliojama nė tūkstantinėmis algomis.
„Susimąstau, kodėl taip yra, bet nerandu atsakymo, – sako V. Bajarskas. – Rodos jaunimui įkalta į galvą, kad rajone prarasi kvalifikaciją, ryšius, neturėsi geros karjeros.“
Į senjorystę neskuba
Baigti šeimos gydytojo karjeros V. Bajarskas dar nesirengia.
„Esu senjoras, bet į tikrąją senjorystę dar nenorėčiau išeiti, – neslepia noro toliau dirbti. – Dviem metams dar turiu licenciją ir dirbsiu, kiek leis jėgos ir sveikata. Ir pacientai sako, jog nusivils, jeigu išeisiu, tad dalį jų dar tikrai išlaikysiu.“
Pasakoja, jog per ilgametę karjerą visko yra buvę. Skaudžiausia, kai nepavyksta išgelbėti žmogaus gyvybės. Du tokius atvejus mini. Kai per futbolo rungtynes žmogus nukrito, buvo reanimuojamas iki pat Joniškio, bet išgelbėti nepavyko. Ir buvo, kai nepavyko reanimuoti, išgelbėti mergaitės, užspringusios kramtomąja guma.
„Negaliu to pamiršti, tokiais atvejais vis galvoji, ar viską padarei?“ – pasidalija gydytojas.
Apie metus ir vertybes
– 70 metų daug ar mažai?
– Nedaug, – atsako jubiliatas. – Tie metai labai greitai praėjo. Žinoma, jeigu lyginsime su šimtu metų, gal ir nemažai...
– Ar laikote savo kartą prarastąja karta, kaip dažnai dabar vadinamos kartos gyvenusios ir sovietmečiu?
– Ne, nelaikau. Jaunas buvau, įstojau, studijavau, gavau paskyrimą dirbti – atrodo viskas ėjo lengvai kaip per sviestą, nepaisant kai kurių viršininkų nurodinėjimų, kaip dirbti. Mūsų karta buvo ir liko tvirta, dirbome ir tebedirbame atsakingai, nereikalavome didesnių atlyginimų, nestreikavome, aišku, ir didesnių pensijų neužsidirbome.
– Ką labiausiai branginate?
– Atvirumą ir nuoširdumą, ištikimybę ir žodžio tesėjimą. Nepakenčiu melo, apkalbų, konfliktų. Pats esu linkęs apeiti aštrius kampus.
– Kas svarbiausia gydytojo profesijoje?
– Aš visada stengiuosi tarnauti, padėti žmogui. Negaliu atstumti, stengiuosi jį suprasti. O gyventi šeimos gydytoju provincijoje dabar lengviau. Niekas nebesibeldžia į duris naktimis, labai reti tokie atvejai, o būdavo greitoji tiesiog į kiemą atveža ligonį ir skambina, išeik, apžiūrėk.
– Kokio linkėjimo šiandien norėtumėte ir ko linkėtumėte kitiems?
– Linkėkit man sveikatos, – linksmai atsako. – O aš visiems irgi linkiu sveikatos. Linkiu ištvermės, kantrybės, darnos šeimose ir darbo kolektyvuose. Galvokime apie ateitį ir nieko nespręskime karštakošiškai. Sveikatingumo principų laikykimės – reikia ir judėti, ir nepersivalgyti, ir mokėti pailsėti. Ir pamedituoti, sutarti su savimi, o jeigu turi artimą žmogų, nebijoti jam atsiverti. Patikėkite, tai padeda atgauti ramybę ir jėgas.