Naujausios
Marmurinis popierius
Žagarės Vyšnių festivalyje norintieji prisiliesti prie meno ar bent pasidairyti į kūrinius, galėjo tai padaryti tomis dienomis duris atvėrusiose dirbtuvėlėse „Rankdarbių užkampyje“ Raktuvės gatvėje. Čia prieš dvejus metus su vyru Sebastianu Ariela Liotta įsikūrusi menininkė Jurga Alminaitė kvietė gaminti marmurinį popierių ir stebėti, kaip gimsta papuošalai iš Venecijos stiklo.
„Marmurinio popieriaus technika užgimė Japonijoje, o prieš kelis šimtmečius atkeliavo į Italiją, Florenciją. Šiuo popieriumi mes dekoruojame dėžutes, dengiame užrašų, dienoraščių, albumų viršelius“, – pasakojo J. Alminaitė.
Ruošiant marmurinį popierių raštas perkeliamas kitaip nei spausdinant. Paruošiama specialaus tiršto tam tikrų augalinių medžiagų tirpalo vonelė. Ant šio skysčio lašinamas plonas dažų sluoksnis, kuris plūduriuodamas pasklinda, spalvos gali būti judinamos specialiais įrankiais, taip sukuriant raštus. Tada ant paruošto skysčio paviršiaus klojamas popierius, prie kurio dažai prikimba veidrodiniu principu.
Norintieji čia pat išmėgino savo gebėjimus, paverčiant popierių marmuriniu. Netrukus jų darbai ja kabėjo kaip skalbiniai, džiūdami vėjyje.
Garsusis Venecijos Murano stiklas
Taip pat menininkė demonstravo, kaip iš Venecijos stiklo gaminami karoliukai papuošalams verti. Vienspalvis stiklo strypelis buvo kaitinamas 800 laipsnių temperatūroje, kol pradėjo lydytis, ir tada vyniojamas, sukamas ant vario lazdelės tarsi siūlas, kol įgavo rutuliuko formą. Ją taip pat buvo galima deformuoti – ištempti, suploti. Toks gaminys atvėsinamas pelenuose. Jei laikytum atvirai, gali suskilti. Tada menininkė vario strypelį ištraukia padedant tirpikliui ir toje vietoje gaminys lieka kiauraviduris, jį galima verti ant siūlo ir pasipuošti.
Prieš žiūrovų akis Jurgos rankose tirpstantis tarsi karamelė stiklas virto rutuliuku, vėžliuku, širdele... Rankų darbo papuošalai visada unikalūs.
Venecijos Murano salos stiklas garsėja visame pasaulyje. Jo rūšių, kaip ir gaminimo būdų, įvairovė yra didžiulė: mozaikinis, avantiūrino, filigraninis, skaidrus, matinis, chalcedoninis. Iš šio stiklo gaminami juvelyriniai dirbiniai, netgi paveikslai, šviestuvai. Kelių metrų aukščio Murano stiklo sietynai, kainuojantys ir daugiau nei 100 tūkstančių eurų, keliauja pas arabų šeichus.
Mokėsi Italijoje
„Mokytis Murano stiklo gamybos technikos – be galo brangu, tačiau dar yra keletas parduotuvėlių, kuriose patys meistrai ne tik prekiauja gaminiais, bet ir vietoje dirba. Vienoje tokioje parduotuvėlėje, bestudijuodama Venecijos dailės akademijoje, praleisdavau valandų valandas, lankiau kursus. Studijos man suteikė bendrųjų žinių bei to, kas reikalinga pagal specialybę – grafiką, tačiau stiklo apdirbimo ten „čiupinėti“ neteko. Kadangi mano grafikos kūriniai tokie, kurie toli gražu ne kiekvienam prie širdies, o aš pagal užsakymą piešti nenorėjau, rinkausi kitą kelią. Papuošalai iš stiklo man atrodė kaip tik tai, juolab kad karoliukus mėgau varstyti nuo vaikystės“, – prisimena Jurga Alminaitė, kuri į Italiją iš Vilniaus išvyko dar aštuntoje klasėje. Tuo metu atsirado tokia galimybė pagal Europos Sąjungos finansuojamą programą.
Į svetimą šalį iškeliavo kartu su broliu ir seserimi. Gyveno Parmos mieste, ten baigė mokyklą. Ten susipažino ir su būsimu savo vyru Sebastianu, kuris iš pradžių papuošalais visai nesidomėjo, nebaigė jokių meno studijų, dirbo tėvų picerijoje.
Papuošalus ėmė kurti ir vyras
„Bet aš vis užsiimdavau karoliukų vėriniais, tad vieną vasarą pamėginome išeiti Venecijoje paprekiauti. Sekėsi neblogai. Tada Sebastianas irgi sugalvojo kažko tokio imtis. Per youtube kanalą ėmė stebėti amerikietiškos papuošalų gamybos iš vielos pamokas. Tai sudėtinga technika, darbai sukuriami medžiagos nekarpant, vis ją sukiojant, lankstant. Šis užsiėmimas parankus ir tuo, kad jam praktiškai nieko daugiau nereikia – tik vielos ir replių. Tikrai ne iš karto viskas pavyko, bet per kelerius metus ištobulėjo. Kai lankėmės Nepale, ten mėnesį pas meistrą mokėsi dirbti su sidabru“, – apie savo ir vyro bandymų kelius užsimena menininkė.
Jurga ir Sebastianas šiuo metu augina 1 metų ir 8 mėnesių sūnelį. O Nepalas jų kelyje atsidūrė neatsitiktinai. Kurį laiką šeima bandė gyventi Venecijoje, tačiau suprato, kad pernelyg brangus malonumas, nes mažyčio buto nuoma ir komunaliniai patarnavimai kainuoja apie 1000 eurų, o toks maždaug vidutinis vieno Italijos gyventojo atlyginimas, tad būtų tekę jį visą paaukoti ir verstis iš vienos kito algos. Kadangi tokia padėtis netenkino, jie susikrovę daiktus, paliko juos pas draugus ir, pasiėmę kuprines, iškeliavo per pasaulį. Lankėsi Afrikoje, Madeiros saloje, Gran Kanarijoje, toliau kelias nuvedė į Indiją, Nepalą.
Žagarė – kaip išsipildžiusi svajonė
Pasijutusi, kad po širdimi užsimezgė nauja gyvybė, Jurga pasiūlė vykti į Lietuvą. Bet ne į Vilnių, kur praėjo didžioji dalis vaikystės ir paauglystės, o į Žagarę, senelių ir prosenelių žemę. Šioje sodyboje, kurioje būdama maža bėgiodavo basa, lėkdavo į upę išsimaudyti, ropinėdavo po daržus, skindama braškes, raškydama agurkus, pomidorus, gyveno jos močiutė Lakštutė Preikšaitė. Didelį medinį namą žymi lentelė, kad čia kadaise prasidėjo ir poeto, keturvėjininko Juozo Žlabio–Žengės pirmieji kūrybiniai bandymai.
Po truputį jauna šeima ėmė tvarkyti sodybą, įsigijo gretimą sklypą, įrengė daržą, ėmė remontuoti, verandoje įrengė stiklo dirbtuves, kurių nebūtų įmanoma turėti Vilniuje bute. Turėdami kemperį–namelį ant ratų Jurga ir Sebastianas kuriam laikui vis išvyksta į Pietų Italiją, kur prekiauja savo darbais. Praėjusiais metais dalyvavo ten vykusioje kalėdinėje mugėje. Dabar išvykas sustabdė pasaulinė pandemija ir kelionių apribojimai. Jauni menininkai pradėjo prekyba ir internetu. Susidomėjimo būta, ypač iš JAV, bet būtent amerikiečiai labai atsargiai elgiasi pastaruoju metu – bijo rizikuoti pirkti prekes, kad su jomis neatkeliauti koronavirusas, nors tokias galimybes imunologijos specialistai ir paneigia.
Jurga Alminaitė sako, kad dabar niekur didmiestyje įsikurti nenorėtų – jos svajonė gyventi arti gamtos išsipildė.
