Naujausios
Žagarę prisimins kaip pirmąją meilę
Žagarės klebonas Rimantas Žaromskis likus kelioms dienoms iki iškėlimo į Tytuvėnus prasitarė labiausiai bijantis atsisveikinimo ašarų bažnyčioje, kurios jam suspaus širdį. Pirmąją parapiją kunigas prisimins kaip pirmąją meilę: per trejus metus čia gavo bendravimo pamokų, rado gerų bičiulių, nuveikė nemažai darbų.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žagariečiai negaili gerų žodžių
43-ejų kunigą Rimantą Žaromskį vietiniai prisimins su dėkingumu ir pagarba. Kai kurie pramynė kelius į kleboniją, eidami pasiguosti, žmogiškai pasikalbėti, kiti iš gretimų ar tolimesnių rajonų skubėjo prašytis tuokiami arba krikštijami. Treti praeidami pro šventorių matė kunigą grėbiantį lapus, smagiai besišvaistantį šluota gatvėje, braukiant į pakraštį šiukšles arba — repetuojantį kartu su Meno mokyklos Žagarės skyriaus ansambliu, kuris įrašė giesmių diską ir jį pristatė „Marijos radijuje“, įvairiuose religiniuose renginiuose, festivaliuose.
„Mūsų klebonas — puikus, nuoširdus žmogus. Su juo susipažinome nekasdienėje aplinkoje, kai prieš trejetą metų kultūros centre buvo pristatoma Žagarės literatų bendra knyga “Pagavau Žagarės poezijos paukštę“. Kunigas Rimantas buvo vos pradėjęs dirbti, naujokas. Su juo lengva bendrauti“, — gero žodžio klebonui negaili žagarietis Juozas Gedžius, kuriam daug metų teko dirbti vyskupo Julijono Steponavičiaus vairuotoju.
Žagarietė Genovaitė Ramutienė kunigą R. Žaromskį vadina didelės sielos žmogumi, pasaulietiška asmenybe, geru pavyzdžiu. Kurianti moteris kunigui paskyrė eilėraštį, kurį išspausdino praėjusiais metais išleistoje savo knygoje „Likimo dovanos“.
„Jis sugeba išlaikyti gražų bendravimą, yra taktiškas, paslaugus. Kai šiemet pratęsė studijas universitete Kaune, siūlė žmonėms, kas turi vaikų studentų, pavežti, kokį laiknešėlį nugabenti, ligonį aplankyti“, — sako G. Ramutienė.
Kunigas baiminasi atsisveikinimo ašarų
Pirmąją parapiją šį sekmadienį paliekančio kunigo Rimanto Žaromskio paklausėme:
— Ar neliūdna palikti miestelį ir jo žmones, su kuriais per trejus metus susigyvenote?
— Šiek tiek neramu išvažiuoti, laukia įsikūrimas, nauji darbai Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyno ansamblyje, kurį reikia remontuoti. O dar nepradėjau daiktų krauti. Nors nėra jų daug. Už parapijos pinigus pirkti raštinės baldai lieka naujakuriui.
Girdėjau, kad Tytuvėnuose parapijiečiai rinko parašus prašydami neiškeldinti jų klebono. Todėl, nors priežasties nėra, seka iš paskos šešėlis, lyg būčiau kaltininkas, kad žmonėms teks pratintis prie naujo kunigo. Vaikystėje buvau drovus, nera paprasta žvelgti į naujus, nepažįstamus veidus. Bet kunigai yra kaip kariai — kur vyskupas pasiunčia, ten einame.
Labiausiai baiminuosi, kad atsisveikinant bažnyčioje pamatysiu žmonių ašaras ir pats susigraudinsiu.
— Per trejus jūsų darbo metus Naujosios Žagarės bažnyčioje prie altoriaus atsirado nauja kiliminė danga, šventoriuje įrengtas tako apšvietimas, pradėjote rūpintis Kryžiaus kelio koplytėlių atnaujinimu, kuriami kelio stočių bareljefai. Daug darbų padarėte.
— Senosios Žagarės bažnyčioje ką tik pakeitėme vargonus. Net vargonininkas nustebo, kad kažkas ne taip. Vargonai yra vokiečių, bendradarbiaujančių su Žagarės specialiąja mokykla, parūpinta dovana.
Paruošiau porą projektų Joniškio vietos veiklos grupei, iš kur tikimės gauti kelis šimtus tūkstančių litų naujosios Žagarės bažnyčios išorės remontui, nuogrindoms įrengti, planuojama šventorių perkloti naujomis trinkelėmis, koplytėles irgi turėtų sujungti trinkelių takas, atsirastų daugiau suolelių.
Šiuos darbus perleisiu naujam parapijos ganytojui.
Kunigystę pasirinko subrendęs
— Į kunigystę pasukote ne iš karto baigęs mokyklą. Kas pastūmėjo jau ilgokai dirbus mediku pasirinkti naują kelią?
— Ilgą laiką buvau toli nuo bažnyčios. Priklausiau spaliukų, pionierių, komjaunuolių organizacijoms. Paskui — studijos medicinos mokykloje Šiauliuose, armija, darbas klinikose. Apie kunigystę nesvarsčiau. Kas savaitgalį skubėdavau į diskotekas, grįždavau į tėvų namus paryčiais. Mamą sekmadieniais nuveždavau iki bažnyčios ir atlėkdavau paimti jos po Mišių. Kartais, būdavo, sėdėdavau automobilyje, laukdamas kol pamaldos baigsis.
Tačiau kartą, susirgus močiutei, mama paprašė parvežti kunigą. Aš negaliu, kaip čia dabar? Nei žinau, ką kalbėti, nei kaip elgtis. Nuvykome kartu su mama, parvežėme. Vėliau per laidotuves ėjau išpažinties. Turbūt po kokių 10 metų. Nebuvo lengva, bet pasitaikė supratingas kunigas. Todėl dabar džiaugiuosi ir palaikau žmogų, kuris ateina išpažinti nuodėmių po daugelio metų.
Vėliau ėmiau savarankiškai užsukti į bažnyčią. Jaunų veidų nebuvo daug, pastebėtas per procesijas padėdavau nešti vėliavas ar baldakimą, giedoti bažnyčios chore, skaityti Evangelijos ištraukas. Įgavęs pasitikėjimo, vedžiau Kryžiaus kelių procesiją.
Palaipsniui artėjau prie Dievo. Dirbdamas klinikose atradau kalbą su besigydančiomis močiutėmis, suvokiau, jog moku suteikti dvasinės stiprybės, kuri ne mažiau nei vaistai gydo ligas.
2000-aisiais įstojau į teologijos studijas, nuėjau kunigystės keliu. Tėvams nebuvo paprasta priimti tokį mano sprendimą, jie tikėjosi anūkų. Bet vėliau apsiprato ir suprato.
— Tėvams nelengva suprasti vaikus. Jau vien dėl skirtingo amžiaus. Ypač dabar nesusikalbėjimo daugėja, kai suaugusieji skuba aprūpinti vaikus materialiai ir, kaip skelbia statistika, Lietuvoje per dieną jiems teskiria 7 minutes dėmesio. Ką apie tai manote?
— Tėvai visada yra tėvai. Nesvarbu, tau 10 ar 30 metų. Kai kadaise grįždavau iš šokių paryčiais, būdamas 33-ejų, mama vis tiek nemiegodavo, rūpindavosi. Reikia labiau įsiklausyti vieniems į kitus.
Kunigas užpildė organų donoro kortelę
— Baigdamas teologijos studijas pasirašėte organų donoro kortelę, nelaimės atveju suteikiančią leidimą jūsų organus panaudoti transplantacijai. Kas jus paskatino taip pasielgti?
— Apsigyniau teologijos bakalauro darbą tema „Organų audinių transplantacija katalikiškosios moralės požiūriu“. Tada apsisprendžiau, Kauno klinikose palikau prašymą— leidimą po mirties naudoti visus be išimties tinkamus organus. Organų atidavimas po mirties yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą.
Neretai žmonės supranta, kokia svarbi donorystė tik patys susidurę su nelaime. Kaip sako evangelistas Lukas: „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“.
— Su kokiomis mintimis paliekate Žagarę?
— Žagarėje išmokau bendravimo su žmonėmis. Gavau keletą pamokų. Pavyzdžiui, visada apie viską kalbėti tiesiai, kad neliktų erdvės paskaloms.
Žagarė yra mano pirmoji parapija, o tai — kaip pirmoji meilė. Apsilankysiu, gal ir žmonės manęs nepamirš, važiuodami į Šiluvos atlaidus užsuks į Tytuvėnus.
Autorės nuotr.
IŠVADA: 43-ejų kunigas Rimantas Žaromskis Žagarės parapiją prisimins kaip pirmąją meilę.