Vorai šoka ratilinį

Vorai šoka ratilinį

Vo­rai šo­ka ra­ti­li­nį

Ši­lu­vo­je gy­ve­nan­tis fil­mų apie gam­tą kū­rė­jas Val­das Mi­ko­lai­tis šie­met jau ant­rą kar­tą pel­nė Pet­ro Abu­ke­vi­čiaus pre­mi­ją.

Prieš pen­ke­rius me­tus šis sa­va­moks­lis fil­muo­to­jas ko­mi­si­ją su­ža­vė­jo, su­kū­ręs fil­mu­ką apie pa­vie­nes bi­tes. Šie­met pre­mi­ją pel­nė už fil­mą „Vo­rų ra­ti­li­nis“. Ko­mi­si­ja Val­dą Mi­ko­lai­tį pa­va­di­no P. Abu­ke­vi­čiaus pre­mi­jos at­ra­di­mu, nes jis įam­ži­na vie­ną iš ma­žiau­sių­jų pa­sau­lio bū­ty­bių. Ne tik pri­me­na, kad jis gy­ve­na. Pa­ro­do, ir kaip gy­ve­na. To ne­ra­si jo­kia­me va­do­vė­ly­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pre­mi­ja skir­ta dviem fil­mams

Šie­met P. Abu­ke­vi­čiaus pre­mi­ja pa­da­ly­ta dviem fil­mams: V. Mi­ko­lai­čio „Vo­rų ra­ti­li­niui“ ir Sta­sio Me­džiū­no bei Da­riaus Mus­tei­kio fil­mui „Gand­rai su­grįž­ta“. Ko­mi­si­jai bu­vo ne­leng­va ap­si­spręs­ti, nes kon­kur­sui pa­teik­ti še­ši la­bai stip­rūs fil­mai.

Kad pre­mi­ją ant­rą kar­tą lai­mė­jo ne kū­ry­bi­nį, o vi­sai ki­to­kį elekt­ri­ko au­to­ma­ti­ko dar­bą dir­ban­tis V. Mi­ko­lai­tis, nu­lė­mė ori­gi­na­lus jo po­žiū­ris į gam­tą. Ko­mi­si­ją su­ža­vė­jo ati­dus, be ga­lo žmo­giš­kas žvilgs­nis į tink­lus rez­gan­tį vo­rą. Tai šil­tas pa­sako­ji­mas apie pa­tir­tis, ste­bint jų gy­ve­ni­mą, „pa­gar­din­tas“ su­bti­liu hu­mo­ru.

Vo­ra­tink­lių py­nė­jus gam­tos my­lė­to­jas ty­ri­nė­jo sa­vo pa­si­da­ry­tu te­les­ko­pu, fo­tog­ra­fa­vo ir fil­ma­vo fo­toa­pa­ra­tu. Daž­ną va­sa­ros nak­tį vo­rų gy­ve­ni­mą ste­bė­da­vo nuo 22 va­lan­dos va­ka­ro iki pen­kių ry­to. Tuo­met, po­rą va­lan­dų nu­mi­gęs, ke­liau­da­vo į dar­bą. Ta­čiau pa­vy­ko nu­fil­muo­ti, ko­kius tink­lus jie pi­na ir kaip tai da­ro.

Kaip rez­ga tink­lą

„Pa­va­di­ni­mą fil­mui pa­suf­le­ra­vo tink­lų žu­vims py­nė­jai, – kū­ry­bi­ne vir­tu­ve da­li­ja­si po­nas Val­das. – O idė­ją pa­si­gi­lin­ti į vo­rų gy­ve­ni­mą pa­dik­ta­vo vie­nas pa­ma­ty­tas fil­mas apie šiuos na­riuo­ta­ko­jus. Ten ne­bu­vo nė vie­no kad­ro, kaip vo­ras rez­ga tink­lą.“

Di­džio­ji da­lis kad­rų nu­fil­muo­ta šie­met. Tam V. Mi­ko­lai­tis paau­ko­jo vi­są ru­de­nį. Ir fil­ma­vo, ir mon­ta­vo vie­nu me­tu. Rei­kė­jo la­bai daug kant­ry­bės.

Per nak­tį ste­bė­jęs vo­rus, ry­tą grįž­da­vo vi­sas ap­si­vė­lęs vo­ra­tink­liais. Nors su­trau­ky­da­vo kruopš­tų vo­rų dar­bą, jie, pa­sak Val­do, su­ge­bė­da­vo vėl su­si­rink­ti su­trau­ky­tą vo­ra­tink­lį ir at­ski­ras jo de­ta­les, su­gro­mu­liuo­ti, pa­vers­ti bal­ty­mais, o iš jų su­pin­ti nau­jas gi­jas ir su­dė­ti į nau­ją tink­lą.

Fil­me pa­ro­do­mos de­vy­nios vo­rų gen­tys, nors jų už­fik­suo­ta dau­giau. Kiek­vie­nos jų fil­ma­vi­mas – sa­vi­tas. Pa­vyz­džiui, no­rė­da­mas nu­fil­muo­ti šok­lia­vo­riu­ką tu­ri šliau­žio­ti že­me.

Me­džia­ga su­tal­pin­ta į 28 mi­nu­tes tie­siog tam, kad žiū­ro­vas ne­pa­varg­tų ir ga­lė­tų su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį. Ypač tuo­met, kai fil­mu­kas bus de­monst­ruo­ja­mas jau­ni­mui.

Ma­žie­ji vo­riu­kai dar­bą pra­de­da dar švie­so­je. Se­nie­ji – tik vi­siš­kai su­te­mus. Ne­pai­sant to, di­die­ji vo­rai už­sii­ma ge­res­nes vie­tas, tas, pro ku­rias praei­na dau­giau skrai­duo­lių ta­kų. Tai­gi, ir su­gau­na dau­giau gro­bio.

Val­das pa­ste­bė­jo, jog ma­žiu­kas vo­ras ga­li su­si­regz­ti ma­žą tink­liu­ką ant di­de­lio vo­ro su­regz­to vo­ra­tink­lio.

„Tai, ką pa­ma­čiau, pra­len­kė ma­no lū­kes­čius, – pa­sa­ko­ja kū­rė­jas. – Ra­ti­lus vo­rai nu­pi­na pa­ly­gin­ti grei­tai. Kiek il­giau trun­ka tik pa­ti pra­džia, kol jie tar­si ait­va­rą lei­džia pa­ra­šiu­tą ir iš­ve­džio­ja sti­pi­nus su­for­muo­da­mi tri­kam­pį. Pas­kui su­ka ra­ti­lus. Vo­ra­tink­lis ga­li su­si­da­ry­ti net iš pen­kių rū­šių šil­ko. Po fil­mo pri­sta­ty­mo dau­ge­lis pra­de­da ki­taip žvelg­ti į vo­rus. Prieš tai jų bi­jo­jo, lai­kė ne­pat­rauk­liais, ne­tgi bjau­riais.“

Ką su­ge­ba ma­ža bū­ty­bė?

Pa­si­ro­do, jog vo­rai – ga­na ta­len­tin­gi ir pro­tin­gi. Kar­tais sun­ku net pa­ti­kė­ti, kad jie tiek daug su­ge­ba. Val­dui pa­vy­ko už­fik­suo­ti kad­rų, kaip vo­ras ke­lia ak­me­nį, sta­to­si na­me­lius, au­džia ko­ko­nus. Yra gen­tis, ku­ri smė­lį ir žvy­rą pa­nau­do­ja sa­vo na­me­liams sta­ty­ti.

Vo­rai jau­čia mag­ne­ti­nius lau­kus. Pa­jun­ta ne­to­lie­se esan­tį žmo­gų, jo ši­lu­mą. Kai pa­jun­ta, nu­sto­ja pin­ti tink­lus. To­dėl fil­muo­jant rei­kia la­bai su­bti­liai įver­tin­ti at­stu­mą, kad ne­sut­rik­dy­tum įpras­ti­nio vo­ro gy­ve­ni­mo.

V. Mi­ko­lai­tis fil­ma­vo fo­toa­pa­ra­tu. Jis pi­ges­nis už fil­ma­vi­mo ka­me­rą. Be to, ma­žes­nis. Pap­ras­čiau priei­ti prie vo­rų jų neiš­gąs­di­nant.

Pa­nau­do­jo še­šis sis­te­mi­nius ob­jek­ty­vus. Kar­tais ban­dy­da­vo ap­švies­ti fil­muo­ja­mą ob­jek­tą, bet švie­so­je vo­ras nie­ko ne­veik­da­vo, kar­tais net pa­si­slėp­da­vo. To­dėl te­ko au­ko­ti ko­ky­bę ir fil­muo­ti tam­so­je.

Im­da­ma­sis ti­ta­niš­ko dar­bo, ku­ris už­tru­ko vi­są ru­de­nį, Val­das skai­tė daug in­for­ma­ci­jos apie vo­rus. Lie­tu­viš­kos in­for­ma­ci­jos ra­do la­bai šykš­čiai. Dau­giau­sia skai­tė ru­sų kal­ba. Ar­ba ver­tė iš ki­tų pa­sau­lio kal­bų. Pa­vyz­džiui, Pran­cū­zi­jo­je yra di­džiu­lis ins­ti­tu­tas, ku­ris ty­ri­nė­ja tik vo­rus. Ta­čiau šie na­riuo­ta­ko­jai vis dar nė­ra iki ga­lo iš­tir­ti.

Kur­da­mas fil­mui teks­tą jis bend­ra­vo su gam­ti­nin­kais, moks­li­nin­kais. Ta­čiau ir jie ne vi­sus pa­ste­bė­tus reiš­ki­nius ga­lė­jo paaiš­kin­ti ir ne į vi­sus klau­si­mus at­sa­ky­ti.

To­dėl pa­ts fil­mo au­to­rius sa­vo juos­tos ne­lai­ko moks­li­ne. Tai pa­žin­ti­nis, edu­ka­ci­jai skir­tas fil­mu­kas. Jį jau pri­sta­tė mo­ki­niams Ši­lu­vos, Žiež­ma­rių gim­na­zi­jo­se, Lie­tu­vos en­to­mo­lo­gų cent­re.

Ty­ri­nė­ti vo­rus pa­ska­ti­no bi­tės

2013 me­tais V. Mi­ko­lai­tis P. Abu­ke­vi­čiaus pre­mi­ją pel­nė už fil­mą „Pa­vie­nės bi­tės“. Su­si­do­mė­jęs vie­ni­šų vabz­džių gy­ve­ni­mu tuo­met ši­lu­viš­kis jas ste­bė­jo, fil­ma­vo, fo­tog­ra­fa­vo ir ap­ra­ši­nė­jo tre­jus me­tus. Kiek­vie­na su jo­mis pra­leis­ta die­na tap­da­vo ne tik iš­šū­kiu, bet ir at­ra­di­mu. La­biau­siai jį nu­ste­bi­no bi­čių pro­tas. Vai­ką gy­ve­ni­mo iš­mo­ko tė­vai. O bi­tės, pa­dė­ju­sios kiau­ši­nė­lį, žūs­ta. Pa­li­kuo­nys tu­ri užaug­ti ir iš­gy­ven­ti vie­ni.

Ypač sun­ku pa­vie­nėms lau­ki­nėms bi­tėms. Na­mi­nėms ko­riai į avi­lį įde­da­mi. O lau­ki­nės pa­čios sa­kais su­kli­juo­ja la­pus, iš jų su­for­muo­ja tu­ne­liu­kus, į ku­riuos ne­ša me­dų. Be to, na­mi­nėms bi­tėms va­do­vau­ja bi­tė mo­ti­nė­lė, jos dir­ba ko­man­do­je. O lau­ki­nės vis­ką tu­ri su­gal­vo­ti pa­čios.

Tuo­met V. Mi­ko­lai­tis pa­da­rė iš­va­dą, jog ne­rei­kė­tų ig­no­ruo­ti to, kas knibž­da mums po ko­jo­mis ar­ba pra­skren­da virš gal­vų. Tad, pa­nir­da­mas į gam­tą, pra­dė­jo ty­ri­nė­ti vo­rus, ku­rie žmo­nių nė­ra la­bai mėgs­ta­mi.

Po­nas Val­das tu­ri ir dau­giau po­mė­gių. Jis ku­ria fil­mu­kų se­ri­ją, kaip pa­si­da­ry­ti gi­ta­rą. O ne­se­niai pra­dė­jo konst­ruo­ti dro­ną.

Kaip kas­dien į dar­bą va­ži­nė­jan­tis elekt­ri­ku au­to­ma­ti­ku dir­ban­tis vy­ras su­spė­ja tiek daug nu­veik­ti? Po­nas Val­das at­sa­ko pa­pras­tai – ne­lei­džia lai­ko prie te­le­vi­zo­riaus, ne­si­do­mi po­li­ti­ka. O pa­ts vie­toj po­li­ti­ka­vi­mo už­sii­ma įdo­mia veik­la. No­rė­tų už­siim­ti tik kū­ry­ba. Ta­čiau rei­kia dirb­ti, kad pra­gy­ven­tų.

Vy­tau­to ŠIM­KŪ­NO nuo­tr.

Val­das Mi­ko­lai­tis sa­vo fil­mą sva­jo­ja pri­sta­ty­ti tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

„Vo­rų ra­ti­li­nis“ pri­sta­ty­tas Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je. Val­das Mi­ko­lai­tis dis­ku­tuo­ja su kul­tū­ro­lo­ge Ag­ne Bu­chai­te.

Dar­buo­ja­si stor­žan­dis vo­ras.

Pa­vy­ko nu­fil­muo­ti ke­lių gen­čių vo­rus.

Val­das Mi­ko­lai­tis ku­ria fil­mą „Kaip pa­čiam pa­si­da­ry­ti gi­ta­rą“