Vitališka spalvų tėkmė

Redakcijos archyvo nuotr.
Per kiek­vie­ną pa­ro­dą Vita jau­di­ndavosi taip, lyg tai bū­tų pir­mo­ji pa­ro­da.
Vita Žabarauskaitė – ryški asmenybė, Šiaulių dailininkė, ryškūs, įsimintini jos paveikslai, tad nenuostabu, kad daug tų pačių dalykų krinta žmonėms į akis: kartojasi jai skirti epitetai, charakteristikos, paveikslų apibūdinimai, palaikomos legendos, esą Vita yra labai paslaptinga, netgi mistiška asmenybė. Pavyzdžiui, kad ji negalinti nešioti laikrodžių, nes jie tuoj pat išeina iš rikiuotės, kad stringa kompiuteriai, kad neva ji lengvai raganaujanti.

Nelemta pasislėpti minioje

Visa – dėl tų žalzganų akių, ugninių plaukų, laisvos laikysenos ir iš paveikslų einančios ugnies ir energijos, kurie nepalieka abejingų. Ir tikrai, prisimenu vieną didžiulę jos darbų parodą Šiaulių dailės galerijoje, kai norėjosi laikytis salės viduryje, neiti arti paveikslų, nes atrodė – sudegsi.

Visa tai dėl to, kad Vitai su savo paveikslais nelemta pasislėpti, likti nepastebėtai net didžiausioje minioje. Ji matoma, kasmet vis labiau atpažįstama, neatskiriama nuo miesto, kuriame liejasi gyvybinga jos spalvų tėkmė.

Smagų dviem penketukais pažymėtą gimtadienį Vita Žabarauskaitė pažymėjo įspūdinga paroda Šiaulių „Laiptų“ galerijoje (2017 m. – red. past.). Dar keturios parodos tuo pat metu eksponuojamos kitose miesto erdvėse. Iš viso ji yra surengusi per 150 personalinių parodų. Kūryba eksponuota Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Latvijoje, kūrinių turi įsigiję Lietuvos ir daugelio kitų šalių kolekcininkai.

Apie tai, kas neįvyko

Klausiu Vitos, kada paskutinį kartą apie save girdėjo ką nors naujo.

„Gal, kad gerai groju gitara?“ Tokia frazė nuskambėjo per jubiliejinės parodos atidarymą. Vis dėlto ji prisipažįsta, kad kadaise, studijų metais, kai visus urmu išveždavo į kolūkius burokų rauti, paimdavo į rankas gitarą, dainuodavo, pati kurdavo dainas, balades, yra sulaukusi komplimentų, kad gali tapti antrąja L. Anderson.

„Bet kad gerai grojau – naujiena. Gitarą naudojau kaip mušamąjį instrumentą. Naudojau tik vieną stygą – bosinę – ritmui palaikyti.

Bet buvo viena problema. Turiu gerą muzikinę klausą, bet visai neturiu harmoninės klausos, tai negaliu nei su ansambliu dainuoti, nei su kokia kompanija, tik viena. Jei šalia yra antras balsas – traukiu paskui antrą, jeigu pirmas – paskui pirmą. Todėl mano muzikinė karjera labai greit pasibaigė“.

Muzikoje tapti soliste jai nebuvo lemta, tačiau tapyboje ji – vienintelė ir nepakartojama.

Ko norėta, kas pradėta

Vita sako, kad, be muzikos, jos gyvenime buvo ir daugiau dalykų, pradėtų, bet iki galo taip ir neatsitikusių.

Patiko kalbos. Norėjo daug jų išmokti – vengrų, lotynų, ispanų. Netikėtas diapazonas. Aiškina. Vengrai atrodė jai didelė egzotika, ir vengrų kalba taip pat – turinti 18 linksnių, beveik neturinti tarptautinių žodžių, išskirtinė daugeliu kitų įdomių savybių. Lotynų ir ispanų – todėl, kad į rankas papuolė seni tarpukario vadovėliai, žodynai, buvo įdomu juos pavartyti. Dar latvių norėjo išmokti – kaip artimiausių kaimynų. Keliskart viešėdama Danijoje, truputį mokėsi tos kalbos.

„Gražus tas noras, bet supratau, kad visko neapžiosi. Tiek ir moku – kiekvienos kalbos po keletą ar keliasdešimt žodžių. Tai tokia aš poliglotė savotiška“.

Kartais Vitos galvoje užgimsta visokių kūrybinių idėjų, kurios taip ir lieka neįkūnytos. „Neužsirašinėju jų, nesaugau. Gal nebuvo lemta, jeigu jos tavęs nesusprogdino ir neprivertė imtis darbo“.

Liko nepaminėtas rašymas. O juk buvo metas, kai Vita kasdien prisėsdavo parašyti. Tas noras gal ir nebūtų atslūgęs, bet jį, kaip ir kitus, pasiglemžė darbas mokykloje ir vis daugiau laiko ir vietos gyvenime užimanti tapyba. Spalvų tėkmė buvo stipresnė už gimstančius norus.

Tvarkos ir valios – daugiau, negu atrodo

Vita griauna dar vieną daugelio žmonių įsivaizdavimą apie save: kad per gyvenimą ir kūrybą eina kaip vėjo gūsis – laisvai, spontaniškai, stichiškai. Iš tikrųjų – tvarkos ir valios yra daug daugiau, negu galėtų atrodyti. Darbas mokykloje – šventas reikalas. Į studiją eina ne todėl, kad toks bizas užėjo, o todėl, kad tai yra svarbiausia jos gyvenimo veikla. Metų pradžioje (dažniausiai mokslo metų) apgalvoja planus ir idėjas – taip ramiau.

Fantazija? Taip, nežabota. Energija? Pavydėtina. Darbštumas irgi pavydėtinas. Improvizacija – kaip džiaze: pirmiausia daug darbo, įvaldyta meistrystė, o tuomet jau gali improvizuoti.

Tiesa, kartais prireikia priverstinės pertraukos nuo tapybos. Kartais dirbtuvėse būna labai šalta, kartais apima nuovargis po didelio darbo. Kartais reikia tiesiog leisti organizmui pailsėti nuo dažų ir skiediklių, kurių prisikvėpuoja ir kurie tarsi susigeria į odą.

Sako, tą pauzę ištverianti be kančios – žino, kad ji būtina, kad vėl galėtų tapyti.

Tiju viju ir kiti kūrybos etapai

Paklausta, ar galėtų savo kūrybą sudėlioti į kokias nors lentynas ar etapus, Vita netrunka atsakyti. „Galėčiau, tikrai galėčiau. Kai baigiau institutą (tuometį Šiaulių pedagoginį, į kurį įstojo baigusi Čiurlionio menų gimnaziją – V. M.), nebuvo man didesnių dievų už A. Gudaitį, A. Savicką. Sėdėjau kaime ir tirštais faktūriškais potėpiais tapiau spalvingus pastozinius darbus. Tai buvo mano toks ekspresionistinis periodas.

Kai pradėjau dirbti mokykloje, visą mano tapybinį pasaulį apvertė mažučių – antrokų – tapyba. Pasukau į primityvizmo pusę – tada atsirado tie visi skrynių dangčiai, gyvenimo medžiai, pasakos, legendos su jų herojais, iki šiol juos tapau. Jie paprastai simetriški, juose daug linijų, daug spalvų – tai būdinga baltų tapybai. Ir motyvai, iki šiol atpažįstami – žirgeliai, karvytės, boružės, bitės, paukštukai, lelijos ir kt. Žinoma, jie perfrazuoti, sudėtingesni negu ant tų skrynios dangčių. Tai ekspresyvaus primityvizmo laikotarpis.

O paskiau, apie 2002 metus, atsirado tekstūriniai darbai, kuriuos apibendrintai vadinu tiju viju.“

Tie tiju viju nepaleidžia kūrėjos iki šiol. Žinoma, gerokai pakitę. Preciziški, konceptualūs, muzikalūs. Gyvybingi ir žėrintys, kuriuose liepsnoja net žalia spalva.

Tamsta mokytoja

Tuoj po dailės studijų Pedagoginiame institute Vita Žabarauskaitė pradėjo dirbti mokykloje. Dirba iki šiol ir to darbo nė karto nėra pavadinusi kankyne, kūrybos trukdžiu ar kaip kitaip nepagarbiai. Moko dailės mažiukus ir jaunuolius, sako, su visais įdomu ir malonu.

„Man tikrai malonu. Kai matai, kad vaikas tau lygiai tiek pat atiduoda meilės ir šilumos, kiek gauna iš tavęs – didelis džiaugsmas. Niekada iš mokyklos nesiveržiau“, – teigia dailininkė ir mokytoja metodininkė V. Žabarauskaitė.

Pedagoginiame Vitos kelyje yra du mažai žinomi, tačiau įdomūs epizodai. Pirmasis – įvykęs gana seniai, dar prieš studijas pedagoginiame institute. Nuėjo padirbėti į vaikų darželį auklėtoja – pasitikrinti, ar iš viso galės dirbti su vaikais. Po dvidešimties metų per žmones išgirdo atsiliepimą: „Labai gera auklėtoja buvo, bet kodėl ji, atsigulusi ant grindų, piešdavo?“

Antrasis – Vita Žabarauskaitė buvo Obelių dailės ugdymo centro įkūrėja ir pirmoji mokytoja.

Obeliai – Rokiškio rajone. Paklausta, kaip ten atsidūrė, padvejojusi atsako:

„Čia iš tos serijos, kai man reikėjo susikrauti lagaminą ir išvažiuoti. Užeidavo toks noras – nebuvo turto, niekas nerišo prie vietos.

Devynis mėnesius ten išbuvau ir pajutau, kad man ten viskas per toli – tėviškė, draugai, Šiauliai. Kai važiavau, taip neatrodė. Maniau, gyvensiu romantiškai prie vandens, pro šalį plauks baidarės. Nuvažiavau pertvarkos laikais – Sąjūdis atėjo, o laivai kažkur dingo.

Grįžau.“

Vis tiek dailė

– Ar tau svarbu, ką apie tave galvoja kiti žmonės – pažįstami ar nepažįstami, Ar tau svarbu, ar norisi būti suprastai?

– Manau, kad gyvenimas per trumpas, kad norėtum būti suprastas kitų. Duok Dieve, kad užtektų laiko susitvarkyti su savimi, su savo sąžine, suprasti pačiam save.

– Jeigu gyventum ne Šiauliuose, ne Lietuvoje, tai kur tada?

– Ne taip seniai aš pamačiau Italiją. Jeigu būčiau pamačiusi Italiją būdama aštuoniolikos, manęs čia nebūtų likę nė kvapo. Man būtų taip trenkę per smegenis, kad tikrai būčiau išbėgusi ten su visais savo lagaminais. Bet pamačiau tada, kai jau buvo gimęs tas jausmelis, kad visur gerai, bet namuose geriausia, kai net patys gražiausi kraštai jau nebegali suvilioti. Kai nesuveikia toks magnetas, kaip jaunystėje. Labai stiprus nostalgijos jausmas. Bet kur išvažiavusi, po dviejų savaičių aš jau pradedu giedoti „Leiskit į Tėvynę...“

– Jeigu ne tapyba, tai kas tada?

– Galbūt grafika, nors... esu alergiška spaustuviniams dažams.

– O jeigu ne dailė, tai kas tada?

– Negaliu žinot, turbūt vis tiek dailė.

 

„Šiaulių kraštas“ 2017-02-18