Naujausios
Sąjūdžio nefilmavo
Įsiminiau Rimantą Roką Jonaitį dėl originalumo. Jis vienintelis taip įžengdavo Į Šiaulių Sąjūdžio būstinę: iš pradžių lėtai prasiverdavo durys, po to pro siaurą tarpelį pasirodydavo galva ir, kaip anuomet sakydavau, visu gražumu nušvisdavo „ūsų pločio šypsena“. 1988–1990 metais vyras buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rėmimo grupės, įsikūrusios dujofikacijos valdyboje, seniūnas, miesto LPS tarybos narys.
R. R. Jonaitis Sąjūdžio renginių nefilmavo. Tačiau Atgimimo laikotarpio gyvenimas, užfiksuotas šio kino meno mėgėjo dokumentiniuose filmuose yra puikiausia iliustracija, kad Sąjūdis buvo visur, ne tik mitinguose ar būstinėje vykusiuose susirinkimuose.
Viename pokalbyje su kolega Šiaulių kino meno klubo pirmininku Viktoru Gundajevu ponas Rimantas prisipažino, kad mėgėjiškų filmų kūrėjo karjerą pradėjo nuo fotografijos, kuri „yra kino motina“. Nuo 1982-ųjų R. R. Jonaitis yra aktyvus kino meno klubo dalyvis.
Dokumentinių filmų F. Felinis
R. R. Jonaitis – inžinierius, baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą. Kino meno subtilybių jis mokėsi savarankiškai – filmuodamas ar žiūrėdamas pasaulio klasikų sukurtus meninius filmus. Andrejus Tarkovskis ar Federikas Felinis buvo jo mėgstamiausi režisieriai. Todėl ne viename dokumentiniame R. R. Jonaičio filme galime įžvelgti simbolinių paralelių, personifikuotų vaizdų, suteikiančių peno žiūrovo fantazijai, apmąstymams ar priverčiančių paieškoti papildomos informacijos apie įvykius bei herojus. Pavyzdžiui.
Ilgu ir tuščiu Beržėnų slaugos namų koridoriumi sunkiai, pasiremdamas vaikštyne eina vyras. Scena iš filmo „Odė smuikui“ apie unikalųjį maestro Algirdą Stulgį ekrane trunka keletą sekundžių. Tačiau kol herojus priartėja, žiūrovas gali prisiminti svaiginančią genialaus smuikininko karjerą bei pajusti jo gyvenimo saulėlydžio vienatvę... „Kurdamas šį filmą turėjau talkininkę – Reginą Petraitienę“, – pristatė padėjėją R. R. Jonaitis.
Pačiu brangiausiu ponas Rimantas vadina dokumentinį filmą „Liko Kryžius“ apie Šiaulių apskrityje buvusį Mamaičių kaimą, iš kurio kilusi jo šviesaus atminimo žmona. Toje vietoje liko tik kryžius ir gyvųjų prisiminimai. Filmą atšiaurų 1988-ųjų rudenį dokumentalistas kūrė, „kad vaikai ir anūkai matytų, kur jų ištakos.“ Juostoje įamžintas renginys, kai išnykusiame kaime prie rymančio vienišo Kryžiaus renkasi buvę gyventojai, kurie vėliau dalyvauja Šv. Mišiose, aplanko mirusiųjų kapus, gieda „Tautišką giesmę“, kiek nedrąsiai, bet aukštai iškėlę neša Trispalvę. Filmuotos medžiagos fone skamba Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios choro giedamos giesmės. Stiprus emocinis meistriškai sumontuoto filmo įspūdis – Atgimimo pradžioje bundanti Lietuvos visuomenė suprato, kad be pagarbos praeičiai, nėra prasmingos dabarties, nebus patikimos rytdienos.
R. R. Jonaičio filmas „Liko Kryžius“ yra bene tituluočiausias kūrinys, respublikiniame konkurse pelnęs antrąją vietą, piniginį paskatinimą ir kelialapį į sąjunginį kino mėgėjų festivalį. Pastarajame „Liko Kryžius“ nevertintas, tačiau jo kūrėjas svečio teisėmis buvo pakviestas į tarptautinį „Unica“ kino meno mėgėjų festivalį Zagrebe.
Dokumentalistas nufilmavo įspūdingų kadrų iš kelionės jachta į Švediją. „Gaisrininkai“ – dešimtmetį kurtas ir montuotas dokumentinis filmas. Jame ištisas informacijos lobynas istorikams, kraštotyrininkams ir nūdienos gaisrų gesintojams. Šiandieninei miesto valdžiai derėtų peržiūrėti filmuotą medžiagą apie gyvybe alsuojantį Vilniaus gatvės bulvarą, kuriuo ledų pardavėjai vežioja saldžiuosius gardėsius vežimėliuose-šaldytuvuose, primontuotuose prie dviračių. Nesiūlau kopijuoti. Reikia domėtis praeities patyrimais ir tobulinti šiandienos patogumus. Visuomenės veikėjams derėtų išklausyti vieną paskutiniųjų Šiaulių miesto Garbės piliečio profesoriaus Vytenio Rimkaus interviu R. R. Jonaičio ir L. Gudinavičiaus filme „Reikalingas žmogus“. „Taip. Ir šiandien truputį filmuoju. Tiek, kiek sveikata leidžia“, – sako kino meno puoselėtojas.
Nudžiugino, kad ponas Rimantas yra baigęs Juliaus Janonio vidurinę mokyklą. Pasidalinome informacija: jis buvo 107, o aš – 125 laidoje. „Gimnazijai padovanojau filmą „Mergos dūdas pūč...“ apie merginų moksleivių dūdų orkestrą“, – šypsodamasis prisimena kūrėjas. O aš manau, kad tai dar vienas, feliniškas dokumentikos blyksnis, Šiaulių švietimo sistemos raidos paveldosauginis akcentas, vaizdžiai demonstruojantis kokia įdomi užklasinė veikla kadaise gyvavo bendrojo lavinimo įstaigoje.
„Taryba turi būti aukščiausia miesto valdžia“
Rimantas Rokas Jonaitis 1990–1995 metais dirbo pirmoje po Nepriklausomybės atkūrimo Šiaulių miesto savivaldybės taryboje. To meto politikų prisiminimai kolegą charakterizuoja kaip ramų, darbštų, turintį subtilų humoro jausmą žmogų. Pirmojo šaukimo tarybos narys Mindaugas Končius mena: „Jonaitis labai aktyviai gynė savo poziciją, kad aukščiausia valdžia mieste turi būti į savivaldybės tarybą išrinkti politikai, nes jais pasitikėjo miestiečiai ir suteikė sprendžiamąsias galias. Buvo idealistas.“ Šiandien galima tik apgailestauti, kad teisingas R. R. Jonaičio supratimas apie rinkto asmens vaidmenį nesulaukė kolegų daugumos palaikymo. Politikai susiliejo su samdomais savivaldybės tarnautojais, o kai kur ir delegavo jiems savo galias. Susiformavo gana kuriozinė situacija, kai išrinktiems politikams tenka visa atsakomybė už tas veikas, kurių pridaro samdyti etatiniai savivaldybės tarnautojai. Gal čia ir reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl smunka renkamų asmenų reitingai bei žiauriai mažėja rinkėjų aktyvumas municipalinės valdžios rinkimuose.
Buvusi savivaldybės tarybos sekretoriato vedėja Vida Skačkauskaitė (Stasiūnaitė) papasakojo, kokį subtilų humoro jausmą turėjo R. R. Jonaitis: „Nebepamenu dėl ko mūsų nuomonės vienu klausimu išsiskyrė. Ponas Rimantas nutraukė ginčą, patylėjo ir klausia, kiek metų mano motinai. Net sutrikau. Prie ko čia mano mama, bet atsakiau – aštuoniasdešimt. Po pauzės išgirdau : „Tai dar ilgai tu čia mus visus valdysi“. Ir abu pradėjome juoktis.“
Tačiau netapo šie R. R. Jonaičio žodžiai pranašiškais.
Pirmosios Šiaulių savivaldybės tarybos pirmininkas Jonas Tručinskas: „Gerbiu R. R. Jonaitį – kino meno puoselėtoją. O Taryboje jis dirbo Revizijos komisijos pirmininku. Mokėjo sklandžiai pakalbėti, paaiškinti situaciją.“
Dabartinės Šiaulių savivaldybės Tarybos narys Jonas Bartkus pasakė bene trumpiausią anuometinio kolegos apibūdinimą: „Buvo objektyvus“.
„Tėtis – tikrai fainas bičas“
Rimantas Rokas Jonaitis yra aktyvus sporto fanas, nepraleidęs mažne nė vienų mieste vykusių futbolo varžybų. „Gyvenimas Šiaulių stadiono kaimynystėje įpareigoja“,- labai rimtai paaiškina. Ir tęsia: „Kadaise su Amžinybėn išėjusiu kolega iš pirmosios tarybos Jonu Zolubu svajojome įkurti Saulės miesto futbolo akademiją“
Tačiau svarbiausiuoju savo gyvenimo darbu, investicija į ateitį kūrėjas vadina jaunąją kartą. Jonaičių šeima į gyvenimą išleido dvi dukras, kurios padovanojo dvi anūkes, o viena jų senelio globai kartais patiki provaikaitę Salomėją. Kai paklausiau, kodėl dukra Ieva tėtį vadina „tikrai fainu biču“, sulaukiau atsakymo, kokio dar nė iš vieno vaiko apie tėvus nesu girdėjusi:
„Dėl stebėtinai stipraus charakterio, aukšto emocinio intelekto, gebėjimo vietoje ir laiku pamokyti. Dėl jo kultinių frazių („čia man daug nečiulbėk“; „baik šposus“; „visai be druskos ir negerai“).Dėl sugebėjimo nesenti, domėtis naujausia literatūra, kinu, politika, sportu.
Didžiausią pagarbą jam jaučiu už tai, kad visą gyvenimą, nepaisant įvairių aplinkybių, siekė aukščiausių viršūnių, o jas pasiekęs, neužmigdavo ant laurų.
Tas ambicingumas ir sugebėjimas būti savimi, man yra vienas fainiausių tėčio bruožų. Ir, aišku, humoro jausmas.
Sunkiausiais gyvenimo momentais visada kreipdavausi į jį, ir žinodavau, kad geresnį nei jo atsakymą ar patarimą žino tik Dievas.
Turėti tokį tėvą yra didžiulė dovana. Esu ir visada būsiu dėkinga už nuostabią vaikystę, išsilavinimą bei įdiegtas vertybes.“
