Naujausios
Nesupranti humoro – pumpuok naftą!
Vieną savo tekstą baigiau anekdotu. Firmos direktorius liepia atnešti visų darbuotojų asmenines bylas. Iš atneštų nežiūrėdamas išrenka tris ir taria: „Šie trys darbuotojai atleidžiami.“ „Kodėl?“ – klausia visi nustebę. „Nemėgstu nevykėlių“, – atsako jis.
Tą pačia dieną vakarop paskambino draugas. Mandagiai pagyrė visą tekstą, bet prisipažino nesupratęs anekdoto pabaigos. Bandžiau jam paaiškinti: jei firmos direktorius pasirinko, nors ir atsitiktinai, o tame atsitiktinume viskas ir slypi, jie tampa nevykėliais.
Jau ruošiausi miegoti, kai vėl paskambino draugas: „Bet kaip jis žinojo, kad jie nevykėliai?“
Tada paklausiau jo, ar jis prisimena kino komediją su Pjeru Rišaru, kur dingus milijonieriaus nevykėlei dukrai tėvas nusprendžia, kad ją gali rasti ne sekliai profesionalai, bet toks pat nevykėlis. Sulaužo vienos biuro kėdės koją, pasikviečia savo darbuotojus ir laukia, kuris iš jų ant tos kėdės atsisės: kuris atsisės, tas – nevykėlis. Komediją draugas buvo matęs, todėl paklausiau: „Dabar supratai?“
„Bet tavo anekdote direktorius niekam nekaišiojo jokių kėdžių, kaip jis galėjo suprasti, kurie yra nevykėliai?“ – neatlyžo draugas.
Priminiau jam dar vieną anekdotą. Gyvena tvarkingas, doras žmogelis. Rūpinasi šeima, neištvirkauja, kruopščiai atlieka visus darbus, lankosi bažnyčioje, meldžiasi, bet jam nesiseka ir tiek. Tai jo namas sudega, tai jį apvagia ir t. t. Žmogelis nepasiduoda negandoms – toliau rūpinasi šeima, energingai dirba, meldžiasi. Tačiau jį užklumpa naujos bėdos. Jau net angelai eina pas Dievą jo užtarti: „Viešpatie, juk tai toks geras žmogus, o aplink tiek nedorų, verčiau padėk jam, kam vis jį baudi?“ „Na, nepatinka jis man kažkodėl ir tiek“, – atsako Aukščiausiasis.
Pauzė. Šiek tiek pamąstęs draugas tęsia: „Dievas yra Dievas, jam spręsti, o ką tas direktorius gali išmanyti?“ Be to, bičiulis sakė prisiminęs panašų anekdotą, kai žmogelis meldžia Dievo išlošti loterijoje, bet niekad neišlošia. Kadangi gyvenime jis – labai sąžiningas, darbštus, visiems pagalbos reikalingiems padedantis žmogus, angelai prašo Dievo: „Padėk jam laimėti, juk labai geras žmogus“. Dievas atsako: „Mielai padėčiau, bet tegul jis bent vieną loterijos bilietą nusiperka.“
Štai šį anekdotą draugas sakė puikiai suprantąs, nes Dievas norėtų padėti, bet žmogus bilieto nenusiperka, o, jeigu žmogus pirktų bilietus, o Dievas sakytų nepadės, nes žmogus jam nepatinkąs, tai, anot draugo, būtų nei šis, nei tas, ir visai nejuokinga.
Vėl pamąsčiau apie humoro jausmą. Visgi stokojantys humoro jausmo turėtų jaustis nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose.
Turiu dar vieną bičiulį, abejojantį savo humoro jausmu, todėl, kai kas pasakoja anekdotą, jis manęs paklausia: „Ar tau juokinga?“
„Esu labai vienišas“, – pasiskundė bičiulis. „Gal valgai daug česnakų?“ – paklausiau jo. Norėjau linksmai bičiulį paguosti, bet jis to nesuprato ir rimtai pradėjo pasakoti, jog suvalgąs vieną česnako skiltelę per dieną, nes, girdi, taip apsisaugos nuo ligų.
Šį mėnesį pasibaigus Europos dailiojo čiuožimo čempionatui prisiminiau sovietmečio anekdotą, kad iš TSRS išvažiuoti buvo galima tik su pačiūžomis. Manau, supratote, bet pateiksiu dar ir tikrą istoriją, kai sovietmečiu ansamblio „Lietuva“ birbynininkas (pavardės nebepamenu) pasiprašė prieglobsčio VFR. Jis stengėsi tobulai išmokti groti birbyne, kad patektų į užsieniuose gastroliuojantį ansamblį ir ten nuvykęs galėtų likti. Tiesa, nuo sovietmečio nutolstame ir rusų kalbos atsisakome, nors kartais dar jos gali prireikti – jei pargriūsi, jei kas ant kojos užkris.
Bent man patinka anekdotai su abstrakcijos prieskoniais. Pavyzdžiui, apie dvi merginas traukinyje, kurių viena kitos klausia: „Kur važiuoji?“ „Į Vilnių“, – atsako užklaustoji. „O tu?“– „O aš iš Vilniaus.“
Sportuojantis vyrukas, besirūpinantis savo raumenimis klausia: „Ką man dar reikia pumpuoti, kad patikčiau merginoms?“ „Naftą“, – atsako jam.
Kartą vakariečiams pabandžiau ironiškai papasakoti apie lietuvių valdžias. Gaila, atrodo, minties jie nepagavo. Pasakojau, jog prie komunistų valdžios buvo geriau. Kas tuomet iškildavo, prie valdžios vairo būdavo visą gyvenimą. O žmogui juk reikia turėti savo būstą, kažkokių daiktų jame, automobilį, drabužių, jei įmanoma padėti vaikams, giminėms. Kai namą pasistatai, visa kita įsigyji, vaikus, gimines aprūpini, ką toliau daryti? Tuomet imi sąžiningai dirbti Lietuvai. O dabar? Kol pasistatai namą, kol viską sukaupi, kol pasirūpini vaikais, giminėmis, žiūrėk – ir tavo kadencija valdžioje pasibaigus. Dirbti Lietuvai nebelieka laiko. Po tavęs ateina kiti, kurie dar neturi visų tų turtų, ir viskas iš pradžių. Teisingiau – ta pati valdžia visą gyvenimą. Ir tai – tarsi anekdotas.
