Naujausios
Skaičiau, kad net literatūros kritikai pabrėžia, jog anekdotai šiuolaikinėje visuomenėje gyvas ir populiarus reiškinys. Anekdotai gali būti apie realius įvykius bei personažus ir apie žmogaus fantazijos sukurtus. Nustebau, kad pirmauja anekdotai apie aktorių Čaką Norisą (jų daugiausiai sukurta), po to seka apie Čiapajevą ir Petką, dar toliau apie politinius veikėjus, menininkus ar žmones taip vadinamus „prie meno“ (Lietuvoje ryškiausi Minedas, Algimantas Čekuolis, Naglis Šulija), sportininkus, pavyzdžiui, apie Kalnietį, kuris nepraranda kamuolio, bet tik jį atiduoda, nes turi jautrią širdį...
Čiapajevas ir Petka išsirengę deginasi prieš saulę. Regis, vyrai nevalyvi, nes kojos abiejų neaišku kada mazgotos.
– Tavo kojos juodesnės nei mano,– sako Čiapajevui Petka.
– Bet aš ir vyresnis, – paaiškina Čiapajevas.
Kalbasi Čiapajevas su Anka:
– Klausyk, gal žinai, kodėl Petkos plaukai tokie vešlūs ir garbanoti?
– Tai kad kiaušiniais juos trina, – paaiškina Čiapajevas.
– Matai, koks akrobatas, – stebisi Anka.
Nors rusiški anekdotai labai dažnai primityvoki. Gaila, primityvokų anekdotų ir šiaip gan daug. Štai, mano galva, vienas jų, nors jį išgirdę daugelis nuoširdžiai juokiasi. Vyriškis apsilanko tualete. Randa tuščią kabiną. Girdi, gretimoje kabinoje kažkas krebžda ir dar pasisveikina: „Laba diena!“ Nors pasisveikinusio, aišku, nemato, bet nepatogu neatsakyti, tad irgi pasisveikina: „Labas“. Iš gretimos kabino klausia: „Kaip gyveni?“ Jei jau pokalbis prasidėjo, tai atsakęs į pasveikinimą atsako, jog verčiasi sunkiai, pensijos ir jo, ir žmonos nedidukės, gerai, kad vaikai iš Anglijos padeda. Pasakoja ir girdi gretimoje kabinoje sakant: „Palauk, aš tau perskambinsiu, čia kažkoks durnius su manim kalba.“
Tarp profesinių anekdotų tarpe norėčiau išskirti anekdotus apie gydytojus. Kad ir pasiūlymą nesikreipti į gydytoją, kurį matėte parduotuvėje perkant konjaką, o ypač, jei atsiskaitinėjo banko kortele. Arba dar vienas. Gydytojas, paklaustas, kodėl ligonių teiraujasi. ką šie valgė pietų, atsako, jog nori įsitikinti, kokio honoraro gali tikėtis.
Tokios anekdotų grupės tarsi nėra, o jei būtų, tai, manau, ją pripažintų geriausių anekdotų grupe. Tai – žinomų žmonių pasakojami anekdotai arba, kitaip, jų mėgstami anekdotai ar bent vienas anekdotas. Štai Tomas Venclova mėgsta pasakoti anekdotą apie dvi optimistų rūšis. Pirmai priklauso paprastieji optimistai sakantys, jog viskas baigsis gerai, antrajai istorijos optimistai, kartojantys: „Viskas baigsis gerai, bet mes šito nebepamatysim.“
Populiari anekdotų grupė apie tautas. Apie estus, mano galva, inteligentiškiausi. Štai prie lifto esto klausia: „Į kelintą aukštą kilsite?“ – „Į devintą“, – atsako estas. „O patalynę imsite?“
Nors estai irgi mielai pasakoja anekdotus apie kitas tautas. Įsiminė trumputis apie lietuvių šokius: „Lietuviai šoka šoka ir dar šokdami pašoka“. O štai estai klausia, koks skirtumas tarp jų ir latvių. Ir atsako: „Latviai turi malonius kaimynus“.
Sovietmečiu Kaunas ir Tartu buvo draugaujantys miestai, Tartu veikė restoranas „Kaunas“, o Kaune – „Tartu“. Po 1990-ųjų restoranai nebeveikė ir Kaune vietoj šio restorano įsikūrė karstų parduotuvė (tiesa, dabar ten jau kažkokia kita įstaiga).
Paieškojus galima rasti, ką kitos tautos pasakoja apie lietuvius. Istorikas Alfredas Bumblauskas prisimena, kaip kartą vienoje Palenkės kaimo sodyboje paklausė vietinės lenkės, ar čia gyvena lietuvių. Šioji atsakė: „Dzięki Bogu, nie“ („Ačiū Dievui, ne“ – tariasi „Dzienki Bogu, nie“).
Lietuviai mėgsta anekdotus apie žemaičius, aukštaičius, suvalkiečius, dzūkus... Vienas toks pasakoja, kaip visiems šių regionų gyventojams buvo pasiūlyti apdovanojimai: medalis arba 1000 eurų. Vieni rinkosi medalį, kiti pinigus, o žemaitis paklausė, kiek kainuoja medalio savikaina. 200 eurų – buvo atsakyta jam. „Tai man duokit medalį ir 800 eurų“, – paprašė žemaitis. Šį anekdotą labiausiai mėgstu pasakoti žemaičių draugijoje. Kiti pasakys, jog to turėjo paprašyti suvalkietis. Atsakau, jog ne: suvalkietis rinktųsi tiesiog pinigus.
Manau, reta yra kuriančių anekdotus apie save. Aš pabandžiau.
Sapnuoju, kad sėdžiu ant griovio krašto ir verkiu. Pro šalį eina Dievas ir klausia:
– Ko verki?
– Susigadinau, Viešpatie, savo gyvenimą ir kitiems blogo padariau, nebematau išeities, – skundžiuosi.
– Neverk, aš tau padėsiu, – sako Dievas.
– Kad man niekas nebegali padėti, – atsakau.
– Na, aš tai jau tau padėsiu. Sakyk kas esi: savo vardą ir pavardę.
– Ričardas Jakutis, – pasisakau.
Dievas pasižiūri į mane, atsisėda šalia ant griovio krašto ir pats pradeda verkti.