Visai nejuokinga (5)

J. Kasčiūno piešinys. „Šluota“, 1960, Nr. 11.

Traukinys į Sibirą

 

Tarybiniais laikais politiniai anekdotai buvo visa atskira kūrybos šaka. Jie buvo skirstomi netgi į grupes: Petka ir Čepajevas, Armėnų radijas, Rabinovičius, KGB, čiukčiai, Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas, Gorbačiovas ir t.t. Tarybinio laikmečio anekdotus galima pavadinti traukiniu į Sibirą. Už jų pasakojimą galėjai į tą traukinį patekti.

Šiandien politinių anekdotų veik nelikę. Pavyzdžiui, neteko girdėti anekdoto apie prezidentą Gitaną Nausėdą. Na, gal apie Vytautą Landsbergį vienas kitas pasitaiko. Dviejų žydų pokalbis: „Ar žinai kokios tautybės Landsbergis?“ Užklaustasis į tai: „Nejaugi?“

Keletas anų metų anekdotų.

Dekabristo dukra 1917 metais gatvėje išgirdusi triukšmą klausia savo tarnaitės, kas vyksta. Ši atsako, kad vyksta revoliucija, norima, kad nebūtų turtingų žmonių. Moteris nusistebi ir sako: „Keista, mano tėvas kėlė revoliuciją, kad visi būtų turtingi“.

Traukiniu važiuoja Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir Gorbačiovas. Baigiasi bėgiai. Leninas sušaukia mitingą apie geležinkelių reikalingumą šalyje, Stalinas sušaudo traukinio mašinistą, Chruščiovas liepia ardyti bėgius už traukinio ir kloti juos jo priekyje, Brežnevas užtraukia užuolaidėles ir ima linguoti krėsle, tarsi traukinys judėtų, Gorbačiovas sušaukia mitingą ir visi piktinasi nenutiestu geležinkeliu.

Medžioja Stalinas ir Molotovas. Stalinas šauna į antį, bet nepataiko. Molotovas staigiai sureaguoja: „Keista, antis nušauta, bet vis tiek skrenda“.

Leonidas Brežnevas viešai imtas vadinti „mūsų brangusis“, iš to kilo anekdotas apie skambutį Brežnevui, kai paskambinęs sako: „Brangusis Leonidai Iljičiau“, o šis atsako kam taip formaliai, galima jį vadinti tiesiog Iljičiumi. Taip pamažu imta Brežnevą lyginti su Leninu ir daug ką imta su Leninu sieti, esą gyvenimas yra toks, kokį Leninas ir prognozavo. Atsirado kelionės Lenino takais ir panašūs reiškiniai.

Patys politikai savo elgesiu iššaukdavo anekdotines situacijas. Štai vienas iš Maskvos galingųjų Sergejus Kirijenka mėgdavo stebėti saulėlydžius. Vos ne kas vakarą jo vairuotojas ir apsauginiai keikdamiesi turėdavo vežti jį už Maskvos, kad šis pasidžiaugtų saulėlydžiu. Tiesiog pati ši istorija – jau anekdotas.

Anekdotai apie rusų tautą baigdavosi istorijomis apie šios tautos nepailstamą pijokavimą. Žvejoja būrelis rusų, bet niekas nekimba. Jau pietūs, o dar nė vienos žuvelės. Netikėtai užkimba mažytis karosiukas ir nuo meškerės įkrenta į degtinės stiklelį. Stiklelio šeimininkas išgriebia karosiuką ir pyktas švysteli jį atgal upėn. Nuo to momento prasideda kibimas. Pagautų žuvų gausybė. Žvejai net patys nesigaudo, kas čia vyksta, o pagautos žuvys keiksnodamos murma: „Tai karosiukas, tai melagis, sakė pagauna, pavaišina, paleidžia“.

Būna, kad senos istorijos pritaikomos šiems laikams. Prisimenate istoriją apie sovietinių laikų pionierių lyderį Pavliką Morozovą? Anekdotas pasakoja, kaip šiomis dienomis po mokesčių inspekcijos pastatą sukinėjasi berniukas. Darbuotojai nutaria, kad gal jis pasiklydo ir klausia jo vardo, pavardės. „Pavelas Morozovas“, – atsako berniukas. „Eik, berniuk namo, tavo tėvai sąžiningai moka mokesčius“, – nuramina vaiką darbuotojai.

O baigti šį tekstą dera Naujametiniais anekdotais. Ar pamenate Naujametinę istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo juoką? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be juoko gyvenimas nykus ir beprasmis.

Naujieji Metai prašosi linksmo susibūrimo. Linksmuose susibūrimuose pasakojami linksmi anekdotai. Tiesa, vakarą gali sugadinti senų anekdotų pasakotojai. Kartą kompanijoje tokių, primityvokų ir iki gyvo kaulo įgrisusių anekdotų pasakotojo paklausiau, ar jis nepažįstamas su mano senele. Šis atsakė, jog ne ir paklausė, kodėl aš manau, kad jie pažįstami. Atsakiau, jog senelė irgi pasakodavo tuos pačius anekdotus.

Primityviausias žiemos periodo humoras: „Ėjo, paslydo, nukrito“. Bent man labiausiai įgrisęs anekdotas: „Kalbasi du katalikų kunigai: „Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą?“ „Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai...“ Kažkodėl daugelis yra įsitikinę, jog aš to anekdoto nežinau ir jį būtina man papasakoti. Jeigu jau nori pasakoti anekdotus religinėmis temomis, pasieškok tinkamesnių ir negirdėtų.

Pavyzdžiui, kaip Naujųjų išvakarėse pasveikinti Dievo atvyko keli ateistai. Petras praneša: „Pas jus būrelis ateistų“. „Pasakyk jiems, kad manęs nėra“, – paprašo Dievas.

Ir pabaigai trumputis anekdotas, kuris ypač patinka moterims.

Naujametinis vakaras. Žmona ir vyras vieni namuose. Ant stalo vaisiai, saldumynai, dvi taurės vyno. Žmona mezga, vyras žiūri televizorių. Kažką iš ekrano nugirsta ir klausia žmonos:

– Ar tu norėtum būti vyru?

Žmona į tai:

– O tu?