Naujausios
Golfo žaidėjas, kuris negalėjo pasigirti sėkme
Bičiulis žydas patarė ant svarstyklių stoti anksti ryte: tik atsikėlus, dar nepusryčiavus, bet nusišlapinus. Manau, jis teisus. Daug patarimų galėtume iš šios tautos išgirsti. O juo labiau tęsiant tekstą apie žydų anekdotus, nes vos ne visi iš šios tautos yra anekdotų meistrai. Žydai teigia, kad juoktis galime visi ir galima juoktis visur, nes anekdotai visad supa mus, telieka tik juos pritaikyti. Net sveikinimuose, tostuose: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų, viso kitko pats turi“. Galima juoktis net prie mirusiojo karsto, pavyzdžiui, kalbant apie mirusį ir pabrėžiant jo gerąsias savybes prisiminti, jog velionis mokėdavo visus prajuokinti.
Žydų anekdotai gilūs ir pakankamai estetiški. O ir apskritai – nesutiksi nė vieno šios tautos žmogaus, o ypač politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą. Daugelis žydų savo žydiškumu didžiuojasi ir sieja jį su doru, etiškai sąmoningu gyvenimu, intelektualiniu smalsumu, gero humoro jausmu ir darbu už teisingumą bei lygybę.
Kuo mums artimi žydai? Kad ir tuo, jog lankantis įvairiuose pasaulio kampeliuose, tenka vis įtikinėti, kad mūsų šalis – ne buvusi Rusija, kad sostinė – ne Ryga, kad mes – ne slavai. Izraelyje to aiškinti nereikia. Visi ten žino Lietuvą, žino Vilnių, išsikovotą nepriklausomybę. Kai kur susikalbėti gali net lietuviškai. Ir laikas Izraelyje toks pat kaip ir Lietuvoje.
Bet ypač žavi žydų anekdotai. Kad ir trumpa istorija apie amerikietį žydą rabiną, kuris labai mėgo žaisti golfą. Net per šabą neatsispirdavo, o kadangi savam miestelyje reikia laikytis šabo ir viešai nepažaisi, vyksta į gretimą valstiją. Ten nuvykęs žaidžia ir sekasi kaip niekad: visi kamuoliukai sukrenta į duobutes. Angelai priekaištauja Dievui: „Kam leidi šiam nusidėjėliui laimėti? Rytoj jis visiems girsis“. Dievas į tai atsako: „Klystate, priešingai – jam rytoj bus sunkiausia, nes niekam negalės pasigirti“.
Vienas protingas žydų rabinas turėjo paaiškinimus visiems įvykiams. Kai vienam jo klausytojui duona nukrito sviestu į viršų, tas pasijuokė iš mokytojo, jog šis teigęs, jog duona visad nukrenta sviestu į apačią. „Tu užtepei sviestą ne toje duonos pusėje“, – atsakė protingasis rabinas.
Nesakysi, kad žydai kurtų anekdotus apie kitas tautas ar religijas. Tiesa, girdėjau jų pasakojamą anekdotą, kaip katalikų kunigas sako pamokslą: „Tegul tiems, kurie nesilaiko Dešimties Dievo įsakymų, liežuvis nudž...“.
Kartais patys įvykiai sukuria anekdotines situacijas. Sovietų sąjungos menininkų tarpe buvo ir yra gan daug žydų, todėl tarp jų labai patogu rusams, kurių tik keli. Mat vykstant į užsienį delegaciją negali sudaryti vieni žydai, procentaliai turi būti ir kažkiek rusų, tad šiems dažnai atsirasdavo proga pakeliauti.
O buvo ir toks įvykis. Yra tokia žydų autonominė sritis Rusijos Tolimuose Rytuose, Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, kurios centras – Birobidžanas. Taigi Birobidžanas turėjo, o gal ir tebeturi, žydų teatrą. Įdomu, jog vienu metu visi teatro aktoriai ir režisieriai gyveno Maskvoje ir sakėsi esą Rusijos sostinėje gastrolėse, o iš Birobidžano teatro gaudavo ne tik algą, bet ir dienpinigius už gastroles.
Neseniai grupė žydų paprašė pabūti gidu jų kelionėje į Krokuvą. Įdomu, kad kelionę suorganizavo iš Izraelio į Lietuvą pas gimines atvykęs turistas. Kelionės metu, pastebėję, kad pasakoju anekdotus, jie paprašė anekdotų apie žydų tautą. Pasakojau, jie juokėsi, o aš tik pagarbiai tegalėjau žvelgti į tautą, kuri nebijo iš savęs pasijuokti.
Iš mokyklos grįžo nusiminęs žydų berniukas.
– Kodėl tu toks liūdnas? – paklausė mama.
– Mokykloje klausė tautybės, aš susigėdau ir pasakiau esąs rusas, – atsakė vaikas.
– Nebepirksiu aš tau naujų modernių drabužėlių, nes rusų vaikai neturi galimybės kaskart eidami mokyklon naujus drabužėlius dėvėti, – paaiškino mama.
Grįžęs tėtis irgi pamatė nusiminusį sūnų ir paklausė kas jam yra.
Vaikas paaiškino, jog mokykloje klausė tautybės ir jis pasakęs esąs rusas.
– Nebeduosiu rytoj papildomų pinigų maistui, o maitinsiesi tuo, ką mokykloje duoda, nes rusų vaikai neturi galimybių kiekvieną dieną maitintis kuo užsigeidžia, – griežtas buvo ir tėtis.
Vakarienės metu senelė įpila visiems sultinio ir įdeda į lėkštę po gabalą vištos. Vaikui vištos neįdeda.
– Kur mano višta? – klausia vaikas.
– Matai, rusų vaikai neturi tokios galimybės kiekvieną vakarą po vištos gabalą valgyti, – atsako senelė.
Čia berniukas atsistoja ir taria:
– Žinote, ką aš jums pasakysiu – aš dar tik kelios valandos kaip rusas, bet taip jūsų, žydai, neapkenčiu.