Visai nejuokinga (36)

L. Vorobjovo piešinys. „Šluota“, 1980 m. – Laivalaikiu angeliukus gaudai?

 

Gandai apie anekdotų mirtį nepasitvirtino

Sako, kad anekdotai, kaip humoro žanras, po truputį nyksta. Sutikčiau, bet tik ne su tuo, kad jie išnyks. Kol bus pašaipos objektų, tol anekdotai gyvuos. Anekdotų herojais dažniausiai tampa politikai, pramogų ar šiaip žymūs žmonės. Kuo daugiau kvailų politikų, sužvaigždėjusių pramogų verslo atstovų, tuo daugiau anekdotų apie juos.

Juoktis gyvenime reikia kuo daugiau. Smegenys neskiria ar juokiamės dirbtinai, ar kažkas mus prajuokino. Protingiausi – žydai, nes jie taip ir elgiasi. Todėl apie juos sukurta, o jie ir patys apie save sukuria tiek daug šmaikščių istorijų. Sakoma, kad anekdotai egzistuos, kol gyvens bent vienas žydas.

Dažnai žydų anekdotai prasideda paprastai: „Kalbasi du žydai“. Ir štai tame pokalbyje išsakoma žydiška išmintis, nors gali būti ir paradoksali situacija. Taigi, kalbasi du seni žydai:

– Aš senas žydas, tu – senas žydas, mes viską žinome, nėra mums apie ką kalbėtis.

Fotografas žydų vestuvėse:

– O kurgi mūsų laimingoji pora?

Vienas iš svečių:

– Na, nejau nematote: štai – nuotaka ir jos mama...

Anekdotuose apie tinginius žydai dažniausiai nebūna pagrindiniais herojais. Čia dažniausiai jie pasijuokia iš kitų. Taigi, Tinginių sala. Atvykėliai klausia:

– Kaip jūs skinate kokosus?

– Mes jų neskiname, vėjas papučia ir patys nukrenta.

– Jeigu vėjo nėra?

– Vadinasi, metai nederlingi.

Žydai nėra išlaidūs. Sara parduotuvėje:

–-Fima, ar man pirkti šią rankinę?

– Pirk Sara, pirk.

– Fima, su tavim vieni nuostoliai.

Mažasis Jaša per šventes į mokyklą atsinešdavo du maišus saldainių, o kiti vaikai – po vieną. Tai todėl, kad Jašos tėtis – stomatologas.

Izraelyje pastatė paminklą Jurijui Gagarinui. Visi klausia:

– Kodėl Gagarinui, ką bendro jis turi su Izraeliu?

Statytojai paaiškina:

– Jis pirmas pasakė:„Važiuojam!“

Vyras grįžo iš Rabinovičiaus namų. Žmona klausia:

– Kuo jie tave vaišino?

– Vynu, – atsako vyras.

– Ar jis buvo geras?

– Šiaip sau. Jei būtų blogesnis, jo nebūtų galima gerti, jei geresnis – jie nevaišintų.

Žydas patenka į kalėjimą. Prižiūrėtojas klausia, ką jis norėtų dirbti:

– Ar norėtumėt gaminti baldus, siūti šlepetes, klijuoti dėžes?

– Aš norėčiau visu tuo prekiauti.

Žydo paklausė:

– Ar jums viskas gerai?

– Viskas gerai, – atsakė šis.

– Tai kodėl vis atsidūsėjate?

– Tiesiog mes taip kvėpuojame.

O dėl ko labiausiai reikia vertinti žydus? Jie žino, jog, pradėjus verslą, užsidirbti reikia po metų, o ne kitą dieną.