Naujausios
Ko reikia laimei?
Sako, anekdotų pasakotojai gali juos pasakoti be pertraukos keletą valandų. Aš mėgstų anekdotus, tačiau, kai jie pasakojami be perstojo, nesidžiaugiu. O ypač nervina anekdotų pasakotojai, kurie, juos pasakę, iškart patys ir juokiasi. Jų anekdotai – dažniausiai primityvoki. Kad ir apie alaus barus.
Į alaus barą užsuka vyriškis. Abi jo rankos subintuotos. Regis, bus jas susilaužęs. Paprašo barmeno įpilti bokalą alaus. Barmenas įpila. Tuomet paprašo barmeno iš jo kišenės išsitraukti pinigus ir atsiskaityti už alų. Barmenas taip ir padaro. Tuomet klientas paklausia, ar negalėtų barmenas supilti jam į burną alų. Ištuštėjus bokalui klientas širdingai dėkoja ir paprašo antro bokalo. Barmenas pripila. Situacija kartojasi: barmenas iš geriančio kišenės išsitraukia pinigus, supila į burną alų. Tai kartojasi ir trečia kartą. O tuomet išgėręs alų klausia:
– Kur čia tualetas.
– Bare jo nėra, – atsako barmenas. – Jis greta, degalinėje.
Bent man mielesni anekdotai apie gražius dalykus: dovanas, šventes, atostogas, laimę...
Ryte atsikėlusi moteris sako savo vyrui:
– Žinai, brangusis, prisisapnavo, kad gimtadienio proga tu man įteikei prabangų vėrinį? Ką tai galėtų reikšti?
– Vakare sužinosi, brangioji.
Vakare vyras grįžta su dėžute ir galantiškai ją įteikia žmonai. Ji spurdančia širdimi ją atidaro ir randa knygutę „Sapnininkas“.
Jei reiktų rinktis tarp ilgų ir trumpų anekdotų, rinkčiaus trumpus.
– Abramai, ar tu laimingas?
– O ką daryti?
Dviejų draugių pokalbis.
– Ko reikia laimei?
– Kartais užtenka tik savaitgalio.
Dar keletas trumpesnių anekdotų.
– Ar tu laikaisi Dešimties Dievo įsakymų?
– Ne. Aš meluoju, vagiu, paleistuvauju ir visos kitos nuodėmės man nesvetimos, tačiau aš niekad nepamirštu savo religijos.
Patinka anekdotai su netikėta pabaiga.
– Nesuprantu, kaip vagys sugebėjo nulaužti mano slaptažodį, nes jis buvo toks sudėtingas: Abakachano, Chulagu sūnaus, mongolų lichanato valdovo gimimo metai.
– O kokie tai metai?
– 1234.
Įvykis geriant ryto kavą.
– Brangioji, tu dar niekad nebuvai paruošusi tokios skanios kavos. Ačiū tau.
– Atiduok, paėmei mano puodelį.
Ir linksmas nuotykis gydytojo kabinete.
– Kokia čia raidė? – klausia gydytojas.
Ligonis:
– O jūs kur, daktare?
Rašytoja Dalia Jazukevičiūtė sako, jog žydų patarlės, posakiai – tarsi anekdotai. Pavyzdžiui. Jei Dievas pasistatytų namą, jo langus dažnai žmonės daužytų.
Iš trumpųjų žydų posakių man ypač patinka šis.
Jei turtingieji galėtų pasisamdyti tuos, kurie už juos numirtų, skurdžiai neblogai gyventų.
