Naujausios
Ką kiti žmonės apie tave galvoja, ne tavo reikalas
Pasaulis taip surėdytas, kad vieni anekdotus supranta, bet patys jų pasakoti nemoka, kiti ir supranta, ir pasakoti moka. Yra ir tokių, kurie nei anekdotų supranta, nei juos pasakoti moka. Apie tokius čia nekalbėsime. Sako, anekdotų meistrais yra žydai, net apie save anekdotus kuriantys, tik tuo niekam nesigiria. Pavyzdžiui, žydo paklausė kodėl pasaulyje tiek daug automobilių gamyklų paremtų žydų kapitalu, o Izraelyje nė vienos. „O kur mums dar važiuoti?“ – klausimu į klausimą atsakė žydas.
Bičiulis žydas man tarstelėjo: „Ką kiti žmonės apie tave galvoja, ne tavo reikalas“. Prisiminiau, jog taip yra rašęs Paul Coelho, tačiau iš bičiulio lūpų tai nuskambėjo ypač prasmingai, tarsi raginimas: „Būk laimingas ir nieko nebijok“. O pagrindinis šios tautos patarimas visiems – patarimas šypsotis. Komedijos ir satyros teatruose veik visi režisieriai ir aktoriai – žydai.
Kai liūdna iš lentynos traukiu Yuri’o Slezkine’o knygą „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“. Berklio universiteto istorijos profesoriaus Yuri’o Slezkine’o (Jurijaus Sliozkino) veikalas vadinamas interpretacinės istorijos šedevru. Kaip dailės mylėtoją mane iškart patraukė lietuviškojo leidimo „Žydų šimtmečio“ viršelis su Adomo Jacovskio paveikslo „Karaliaus profilis“ fragmentu. „Žydų šimtmečio“ pagrindinė idėja: žydai (kaip ir armėnai, kinai, čigonai) yra Merkurijaus tauta („merkurininkai“ vienu iš svarbiausių kriterijumi laikė protinę bei intelektualinę veiklą). Pasak Y. Slezkine’o, modernioji epocha yra žydų epocha. Vos ne kiekviename knygos sakinyje glūdi įdomios ironiškos, anekdotiškos išvados. Pavyzdžiui: „Iš trijų kelių, atvirų Rusijos žydams, – liberalizmo, sionizmo ir komunizmo – trečiasis išnyko, o pirmieji du buvo uždrausti“.
Žydų veiklos sritys – verslas, teisėtvarka, medicina, žurnalistika, menas, mokslas ir apskritai aukštasis išsilavinimas. „Žydų šimtmečio“ autorius taikliai pastebi, kad žydai visada susiję su diplomatija ir keitimusi informacija, kai atsirado pinigai – su pinigais, todėl kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje gali tapti žydu – tapti tarpininku, verslininku ar pan.
Su Y. Slezkine‘o teiginiu, kad visi mes esame žydai, susidūriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti žodį „Gerai“. Kadangi „R“ nekaip tariu, tai nežinau, ką pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau, ne kartą rašiau, jog žydai man artimi, nes jie nekramsnoja „čipsų“, negeria „Coca-colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje.
Daugelis žydų gyvena iki labai senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastimi nėra jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai, o gera nuotaika, pagarba šeimai, senyvo amžiaus žmonėms ir visiems siekiantiems išsilavinimo. Lankantis izraeliečių šeimose iškart pastebėsi, kad šeimininkų (vyresnio amžiaus žmonių) vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą. Kodėl žydai davė pasauliui tiek daug didžių protų? Todėl, kad gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės.
Žydai greitai prisitaiko prie aplinkos. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdos nėra žydų šventė, tačiau, jei švenčia kiti, prie šventinės nuotaikos jie prisijungia ir sako, kad būti žydu per Šv. Kalėdas – tai tarsi matyti savo žydiškumą. O šiaip žydai sako, jog prie švenčiančių Kalėdas jie puikiai pritampa ir juokauja, kad daug sunkiau tą dieną ateistams.
Žydų anekdotai – trumputės novelės. Bent man ypač patinka šis. Izraelio ministras pirmininkas vizito pas JAV prezidentą metu ant stalo mato labai keistą telefoną.
– Mielas drauge, sakykite kokį čia keistą aparatą pas jus ant stalo matau?
– Tai telefonas, kuriuo galima susisiekti su Dievu.
– O kiek kainuoja tokio ryšio paslauga?
– Jos labai brangios. Vienas milijonas dolerių už pokalbio minutę...
Netrukus JAV prezidentas lankosi Izraelyje ir ant ministro pirmininko stalo išvysta tokį pat telefoną.
– Oho, matau ir jūs tokį pat telefono aparatą įsigijote. Sakykite, kiek pas jus kainuoja pokalbiai?
– Du šekeliai viena valanda pokalbių.
– ...?!!!
– Skambutis juk vietinis...
Dar vienas.
Senas žydas sako žmonai: „Sara, žinai, jei kuris iš mūsų numirs, aš išvažiuosiu į Izraelį“.
Nesutalpinsi visko viename tekste apie žydus ir jų anekdotus, tad teks pratęsti, o šio teksto pabaigai dar trumputis anekdotas.
Kalbasi du žydai:
– Negaliu pakęsti tingių žmonių, – sako vienas.
– Kodėl? Jie juk nieko blogo nepadarė, – pastebi antras.
