Naujausios
Du kinai sinagogoje
Kai renku tekstus skyreliui „Visai nejuokinga“, vis įsipina istorijos apie žydus. Visad jie juokingi, paslėptomis prasmėmis ir išmintingi. Žydai moka estetiškai pasišaipyti iš daug ko ir netgi iš anekdotų apie žydus. Jie klausia, kodėl anekdotuose dažniausiai susitinka du ar keli žydai? Kodėl ne kitų tautų atstovai? Ir juokauja, jog susitiko kinai Vong Tah su Fu Sing ir... abu nuskubėjo į sinagogą.
Pamokslą besakantis rabinas nutilo, ranka parodė į miegantį žmogų ir paprašė jį pažadinti.
– Žadink jį pats, – atsakė jam, – nes pats jį užmigdei.
Rabinas merginą pripiršti prašančiam jaunuoliui pranešė radęs labai gražią jaunutę nuotaką. Kai jaunuolis ją pamatė, ėmė pašnabždom priekaištauti rabinui, kad jo išrinktoji negraži, nejauna, žvaira, neapsakomai didele nosimi ir dar šluba.
– Ar aš kaltas, kad tau nepatinka Pikaso, – pertraukė jaunuolį rabinas, – šlubuoja ji tik tada, kai vaikšto, o, be to, gali nešnabždėti: ji dar ir neprigirdi.
Susitinka dvi draugės. Viena jų stumia vežimėlį su dviem berniukais.
– Laba diena, ponia Klipštein, – kreipiasi pirmoji. – Matau, vežate du angelus. Kiek jiems metų?
Ponia Klipštein vos nuslėpė savo pasididžiavimą:
– Teisėjui – dveji, o gydytojui jau treji.
Restorane padavėjas, netikėdamas savo akimis, žiūrėjo, kaip vienas iš lankytojų kalbina jam lėkštėje atneštą žuvį.
– Ką jūs darote, misteri? – paklausė stebėdamasis padavėjas.
– Kalbinu žuvį.
– Jūs galite kalbėtis su žuvimi?
– Taip.
– Ir ką jūs jai sakote?
- Aš paklausiau, iš kur ji, tai ji atsakė, jog iš Grit Neko įlankos. Aš iš ten kilęs, todėl paklausiau, kas naujo Grit Neke, o ji atsakė: „Iš kur man žinoti? Aš jau kelerius metus ten nebuvau“.
Katalikų kunigas, stačiatikių popas ir žydų rabinas pasakoja, kaip skirsto per mėnesį gautas aukas. Katalikų pirmiausiai skiria išlaidas Dievui, tai yra reikalingas bažnyčios išlaikymui, po to bažnyčios patarnautojų atlyginimams, o kas lieka pasiima sau. Tą patį sako ir popas, o rabinas sako viską atiduodąs Dievui.
– Kaip tai?– klausia anie du.
– Paprastai. Paimu visus pinigus, metu į viršų ir sakau: „Dieve, kas tavo – pasiimk“. O kas nukrenta, tai – mano.
Išmintingas Šlepermano draugas atsako į klausimą apie reliatyvumo teoriją:
– Tarkim, nueini pas stomatologą ir tau ištraukia dantį. Sėdi kėdėje gal dvidešimt minučių, bet taip skauda, atrodo, jog jau sėdi valandą. Dabar kita situacija. Nuėjai pasižiūrėti Brodvėjaus šou. Tau taip patiko, kad trys valandos pralėkė kaip penkios minutės. Tai reliatyvu.
Šlepermanas suabejojo:
– Suprantu. Bet nejaugi Einšteinas iš to pragyveno?
Geležinkelio stotis. Sustoja traukinys. Iš vagono išlipa senas žydas. Sutinkantieji puola prie jo:
– Abraomai, kaip kelionė?
– Bloga. Pardavė bilietą sėdėti nugara važiavimo krypčiai. Man sukosi galva, pykino.
– Ar negalėjau su kuo pasikeisti vietomis?
– Kupe nieko daugiau nebuvo.
Pakeiskime ir imkime pasakoti, jog keliavo lietuvis. Nebus taip juokinga. Geriausi džiazo muzikantai – juodukai, anekdotų herojai – žydai.
Žydų pasakojamuose anekdotuose egzistuoja ne vienas variantas. Visų jų siužetai tokie patys, nors veiksmas gali vykti nacistinėje Vokietijoje, – Izraelyje, Niujorke, net Lietuvoje, kad ir Šiauliuose.
Berdičeve vienoje gatvėje įsikūrusios keturios siuvyklos. Ant pirmosios užrašas: „Geriausias siuvėjas šalyje“, ant antrosios: „Geriausias siuvėjas Europoje“, ant trečios: „Geriausias siuvėjas pasaulyje“, o ant ketvirtosios: „Geriausias siuvėjas šioje gatvėje“.
Garbingo amžiaus žydė susidrovėjo dėl nudistų pliažo šalia savo namų. Kartą pažvelgė pro skylę tvoroje ir sušuko:
– O, Dieve, jie visi katalikai!
