Naujausios
Virėjas žudikas
Anekdotai nuskamba tikriausiai, kai už juos gali nukentėti. Galima pajuokauti, jog niekas anekdotams neskyrė tiek dėmesio ir neišskyrė jų galios, kaip anų laikų sistema ir anų laikų organizacijos (KGB ir kt.), išsigandę, jog anekdotai gali pakeisti pasaulį.
Keletas ano meto anekdotų.
– Kas atsitiktų, jei komunizmas įsiviešpatautų dykumoje?
– Imtų trukti smėlio.
Komunistų partijos CK sekretorius po paskaitos atsakinėja į klausimus ir nustemba: „Keista, klausimų nebėra, o atsakymų liko“.
Apie anuomet parduotuvėse maisto produktų, ypač vaisių stygių sukurtas anekdotas, jog net beždžionės nesugeba išsiversti su dviem bananais per metus. O jei Kristus būtų gimęs SSSR, Kalėdas reiktų atšaukti, nes Marija niekur negautų vystyklų, o Trys Karaliai nebūtų gavę leidimo keliauti.
Anekdotų kūrėjai dažniausiai nežinomi. Gal tai ir nuo anų laikų, kai už tokią kūrybą jie būtų įkliuvę, o gal tiesiog anekdotai priskiriami liaudies balsui be jokių vardų ar pavardžių? Jau esu savo tekstuose minėjęs, jog gyvenime nėra nieko blogiau už senus anekdotus. Kažkaip nepatogu pasakotojo pertraukti. Štai per šios savaitės kelias dienas gal dešimt kartų girdėjau šį anekdotą.
Berniukas klausia draugo?
– Kodėl tu nesimeldi prieš valgį?
Draugas atsako:
– Man nereikia, mano mama ir taip skaniai gamina.
Pats anekdotas, tarkime, gal ir vykęs, bet vėl ir vėl girdimas, atsibosta.
Anekdotų galima rasti ten, kur esame. Šį mėnesį vėl pakvietė „Poezijos pavasaris“. Mano jaunystės laikais poezijos knygos pasirodydavo 10 tūkstančių ir didesniais tiražais, šiandien, geriausiu atveju – 500. Kur tie 9,5 tūkstančiai skaitytojų? Poetas Liutauras Degėsys socialiniame tinkle pasidalino įspūdžiais iš šiųmetinio „Poezijos pavasario“ Kretingoje: dalyvavo 10 poetų ir 9 klausytojai. Poetas džiaugiasi šalimi, kur poetų daugiau, nei nepoetų.
Keletas nesudėtingų, bet, manyčiau, mažiau girdėtų anekdotų.
Vaškiniu figūrų muziejuje apsilanko garsus politikas, norėdamas pamatyti neseniai čia patalpinta jo vaškinę figūrą. Apžiūri ir nusivilia.
– Aš visai nepanašus, – skundžiasi muziejaus direktoriui.
– Nesijaudinkit, – nuramina šis, – panašumas atsiranda po mirties.
Leidėjas – atnešusiam knygą rašytojui:
– Abejoju, ar detektyvų mėgėjams bus įdomu skaityti romaną „Virėjas žudikas“?
– Bet jūs perskaitykite bent pirmą sakinį, – prašo autorius.
– Na, gerai. „Į virėjų čempionatą atvyko šimtai dalyvių“.
Yra mėgstančių anekdotus su abstrakcijos elementais.
Dviejų draugų pokalbis:
– Kokie planai?
– Einu į optiką pasiimti akinių.
– O ką po to veiksi?
– Po to matysiu.
Moterys visad jautresnės už vyrus. Štai viena prisipažįsta:
– Sapnuoju tave, negaliu be tavęs. O tu?
Vyriškis:
– Sumuštinį valgau.
Daug yra anekdotų, skirtų vienam ar kitam žymiam žmogui ar literatūriniam personažui. Kad ir apie Šerloką Holmsą.
Vatsonas ir Holmsas plaukia laivu. Praplaukdami pro vieną salą pamato joje lakstantį ir ranka mojuojantį žmogų.
– Ko jis ten taip laksto? – klausia Holmso Vatsonas.
– Elementaru, Vatsonai, – paaiškina didysis seklys, – jis nepatenkintas, kad priplaukėme arti salos.
O šis anekdotas, sakyčiau, apie laimingiausią gyvenimo dieną. Naujų prabangių namų kvartale ant pievutės viename kieme vyksta vaišės. Kepamas šašlykas, folijon suvyniota žuvis, liejasi brangiausi gėrimai. Staiga atlekia „Aro“ mašinos, ginkluoti vyrai įsiveržia į kiemą, suguldo visus esančius ant žemės ir paskutinis įėjęs į kiemą vadas paklausia:
– Čia Pilies gatvė 16?
Suguldytieji, apimti neapsakomo džiaugsmo, atsako:
– Ne, čia Pilies gatvė 14.
Ir baigsiu šių dienų aktualija. Prezidentas Bušas jaunesnysis yra pasakęs: „Jaunystėje norėjau tapti kosmonautu, bet reikėjo daug mokytis, todėl tapau prezidentu“.