Visai nejuokinga (2)

S. Džiaukšto piešinys. („Šluota“.1959, Nr. 13.)

 

Kiekvienas laikmetis turi savo anekdotus

Susimąsčiau, kur slypi tikrasis humoro šaltinis. Geriau pagalvojus atsakyti visiškai nesunku: visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tad ir anekdotai gimsta ten, kur gyvename. Tiesa, mes, lietuviai, nekuriame anekdotų, kuriuose šaipytumės iš savęs pačių, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame.

Sako, jog lietuviai nėra geriausi anekdotų kūrėjai ir šitaip buvo visais laikais, tačiau kiekvienas laikmetis ir mūsų krašte turi savus anekdotus. Atrodytų, kad prieškario anekdotai turėjo būti paprasti ir naivūs, bet paieškojus galima užtikti ir inteligentiškesnių. Kad ir apie Binkį su Cvirka.

Binkis atvyko į Kauną ir pirmą kartą važiuoja konke. Viena moterėlė duoda jam palaikyti kažkokį ryšulį, kol ji atsiskaitys su konduktoriumi. Binkis laiko, žiū – kelnės šlapios. Atidaro tą ryšulį: mėlynos akys sužiūra į jį. „Bene tu būsi Cvirka?“ – paklausė Binkis. „Cvirka“, – atsakė kūdikėlis. Taip Binkis susipažino su Cvirka.

Religiniams anekdotams, sakytum, prieškariu nebuvo skatinimo plisti, bet jų radosi. Nors šis gal daugiau apie žydus, o ne apie religiją.

Mozė nusileidžia nuo Sinajaus kalno su Dievo įsakymų lentelėmis ir taria laukiantiems:

• Turiu dvi naujienas: gerą ir blogą.

• Pradėk nuo gerosios! – prašo žmonės.

• Pavyko nusiderėti nuo penkiolikos iki dešimties įsakymų.

• O kokia bloga?

• Svetimavimo įsakymas liko.

Žydų humoras puikus. Bet pakeliautumėt 40 metų po dykumą, tai ir jūs išsiugdytumėte humoro jausmą.

Humoro pobūdis nurodo visuomenės sąmoningumo lygį. Visi psichologai pripažįsta, jog sugebėjimas ironizuoti, pasijuokti iš užgriuvusių problemų rodo stiprybę ir šaltą protą. Yra žmonių, kurie tik ir laukia, kad galėtų pasijuokti. Sovietmečiu dargi anekdotai padėjo išgyventi.

Kad ir anekdotas skelbiantis, jog visi tarybiniai žmonės greitai turės po televizorių ir lėktuvą. „Kam lėktuvas?“ – paklausdavo visi. Atsakymas: „Kad sužinojus, kokiame mieste ir kurioje parduotuvėje parduodama mėsa, iškart galėtume ten nuskristi“.

Ir panašus apie kelią į komunizmą, kai žmonės skundžiasi, jog neturintys ko valgyti. Atsakoma, jog kelyje nevalgoma, privalgysime nuėję į komunizmą. Kai vienas paskui kitą miriojo CK pirmieji sekretoriai, gimė šis anekdotas: „Ar tau reikia kvietimo į Černenkos laidotuves?“ Atsakymas: „Ne, aš turiu abonementą“. O štai Gorbačiovo laikais atsibodus stovėti eilėje prie degtinės, tūlas eina šaudyti Gorbačiovo. Neužilgo grįžta. „Ar pavyko?“, – klausia dar bestovintys eilėje. „Ne, ten dar didesnė eilė“, – atsako grįžusis.

Atgimimas atnešė savus anekdotus. Mitingo pertraukėlės metu lietuvio paklausė: „Are you smoking?“ Šis atsakė: „Ne, čia tautiniai drabužiai“.

Atsirado anekdotai apie naujuosius rusus, nors tai puikiausiai tiktų ir naujiesiems lietuviams. Giriasi tokie, kuo yra kitus nustebinę. Vienas sako nusipirkęs kaklaraištį už 2000 eurų, kitas – automobilį už 800 tūkst., o trečias papasakoja istoriją, kaip paplaukiojo po vandeniu jūroje ir išniręs labai nustebino besimaudančius aplinkinius. „O kuo čia nustebti?“ – klausia pašnekovai. Besigiriantis paaiškina: „Matot, aš visada formoje: balti marškiniai, juodas kaklaraištis, vyšniavas švarkas, lagaminėlis rankose“.

Kartais pats bandau įsivaizduoti anekdotines situacijas. Štai nutarė žmogus atsisakyti alkoholio. Eina pro kavinę, labai norisi užeiti, bet sukaupė jėgas, praėjo pro šalį ir tuo didžiuojasi. Bet sukilo vėjas ir nubloškė skrybėlę atgal prie kavinės durų. O štai užrašas ant laidotuvių vainiko: „Per anksti išėjai. Liūdi proproanūkai“.

Girdėjau vienas mūsų Seimo narys į klausimą „Kiek turi vaikų“, atsakė: „Vieną vaiką ir mergaitę“. Deja, toks mus valdančiųjų humoras. Jei tėvai juokauja, paduodami tuščią saldainio popierėlį, arba juokiasi, kai žmogus vejasi vėjo nuplėštą kepurę, negalima tikėtis, kad jų vaikai turės humoro jausmą. Dar Getė yra pasakęs, kad niekas taip neparodo žmogaus charakterio, kaip tai, iš ko jis juokiasi.

Pabaigai anekdotas, atspindintis šių dienų realijas. Populiaraus draugo kiti draugai klausia, kodėl jis nekandidatuoja į prezidentus. „Kad aš vaikystėje iškritau iš medžio“, – atsako šis. „Tarp kandidatų daug tokių iškritusių“, – pastebi draugai. „Matot, aš žinau, jog esu iškritęs, o jie nežino“, – atsako siūlomas kandidatas.