Naujausios
Anekdotuose nėra melo
Lietuvoje populiarėja „stand-up“. Išvertus tai reiškia „stovįs“, „stačias“. Net nežinau, kaip šio žanro atlikėjus apibūdinti. Jų humoras netikėtas, taiklus, tiesa, kartais, tiesmukas. Jei nuo pradžių pradžios, tai „stand-up“ pradininku laikomas žinomas rašytojas amerikietis Markas Tvenas. „Stand-up“ žanras ypač ėmė populiarėti Amerikoje septintajame dešimtmetyje, o tokios jo žvaigždės kaip Eddie Murphy ar Woody Alenas tapo milijonus uždirbančiomis kino filmų žvaigždėmis. Galiausiai amerikiečius ėmė kopijuoti britai ir Didžioji Britanija tapo viena šalių, kuriose „stand-up“ komedijos tradicijos tapo labai stiprios. Gaila tik, kad „stand-up“ dažnai pasitaiko primityvokų pasakojimų, kuriuos pavadinčiau apie pilietį, kurį išvarė iš striptizo baro, nes dainavo tai, ką matė.
„Stand-up“ atlikėjai greitai atsiliepia į paskutines aktualijas. Pavyzdžiui, žmona klausia vyro, kur praleidęs visą naktį. „Grožėjausi vitražu“, – atsako šis.
Ar apie vaikų auklėjimo naująsias programas. Mokytojos klausia: „Ar daug klausimų vaikai jums užduoda intymiomis temomis, kas juos labiausiai stebina?“ „Labiausiai stebina mano neišmanymas“, – prisipažįsta mokytoja.
Yra anekdotų, kuriais visad gali naudotis „stand-up“ atlikėjai, nes tie anekdotai amžini. „Gerbiamas Markovičiau, kaip jūsų sveikata?“ – klausia bičiulis. „Gerbiamas bičiuli, jūsų maldų dėka...“ – atsako užklaustasis. „Nejau taip blogai?“ – nustemba klausiantysis.
Keista situacija. Atrodo, pokštą ar anekdotą suprantu ir juokinga, bet paaiškinti jo ir nurodyti, iš ko bei kada juoktis, negaliu. Prisiminiau anekdotą, kai psichoanalitikas paciento klausė: „Su kuo jums asocijuojasi mėlyna spalva?“ Pacientas atsakė: „Su idiotiškais klausimais“. Dar būna, mąstai, o tau vis trukdo: „Apie ką mąstai?“ Atsakau, kad mąstau: jeigu Mozė su žydais per 40 metų nuėjo dykuma 15000 kilometrų, kiek kilometrų žydai vidutiniškai nueina per savaitę.“
Ypač savitas anglų humoras. Girdėjau tokį anglišką anekdotą. Pakvietus svečius paaiškėja, kad visi netilps menėje. Anksčiau atvykę klausia šeimininko, kaip jis išsisuks. „Kurie netilps menėje, liks koridoriuje“, – atsako šis. Anglai, išgirdę šį anekdotą, juokiasi už pilvų susiėmę. Man nelabai ir jauku. Bandau suvokti. Gal aristokratiškoje Anglijoje etiketas yra visų svarbiausia ir niekad nebūna, kad svečiai netilptų menėje ir liktų koridoriuje? O gal iš tikro kažkam teks likti koridoriuje ir tai labai juokinga, nes niekad taip nebuvę.
Nors toks anglų humoras apie užrašą lentelėje prie upės bent man ir linksmas ir intelektualus: „Kai vanduo apsems šią lentelę, per upę bristi pavojinga.“
„Auksiniuose svogūnuose“ regint gausų mūsų politikų būrį susidaro įspūdis, kad jie arba mazochistai, arba bepročiai – iš jų atvirai tyčiojamasi, o jie iki ausų išsišiepę ploja. Atrodo, kad jiems būti tokiose laidose – garbės reikalas. Mūsų politikams visada balandžio 1-oji, nes jų nusišnekėjimai didesni už vidutinius. Mūsų politikų pasisakymai – tai nesibaigiantis pramogų bankas, užsuk televizoriaus garsą, politikus vis tiek girdėsi, o jų bėgiojimas per partijas – tai tarsi bėgimas per prekybos centrus, kur yra nuolaidų. Keisti ir mūsų žmonės – Eurovizijoje balsuoti tarsi moka, rinkimuose į Seimą – ne.
Girdėjau šnekant, jog anekdotuose daug melo. Nesutikčiau. Jo ten išvis nėra. Be to, klausimas, ką mes laikome melu. Manau, yra melas ir yra, taip vadinamas, šventas melas. Pavyzdžiui, gydytojų melas. Dėl gydytojų melo jau Platonas sakė, kad šis melas – viena iš gydymo formų, o Hipokratas ligos atveju įspėjo „su tiesa elgtis apdairiai”. Kai žmonija sužinojo apie siaubingą vėžio ligą, garsus amerikiečių gydytojas Tomas Percivalis tuoj pasakė, kad dėl šios ligos reikia meluoti ir nėra kitokios išeities. Amerikos medikų asociaciją 1847 metais daugelį jo minčių įtraukė į savo pirmąjį Etikos kodeksą. „Ar neskaudės?” – klausiate jūs gydytojo. „Ne”, – būtų primityvokas atsakymas. „Jūs jausite diskomfortą”, – švelniai sako gydytojas.
Kad anekdotuose daug tiesos sovietmečiu patvirtindavo KGB už politinius anekdotus persekiojanti ir baudžianti. Todėl tarsi su humoru turėjo būti prasčiau, bet šitaip nebuvo. Aišku, nukentėti galėjai. Nuo tada lietuviai mažai juokiasi, bet įgijo ironijos jausmą. Todėl Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas.
Jokių humoro vakarų veik nebuvo, o kurie vyko, tai cenzorių apdoroti, apie „stand up“ niekas nežinojo, svetima buvo garsiai ir perdėm emociškai rodyti savo jausmus, nors kažkas iš ano meto valdančiųjų teigė, jog reikštis buvo galima folklore, kraštotyroje, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikloje.
Be abejo, juokauti buvo galima privačioje erdvėje, na, dar prie taurelės. „Nusipirkom butelį, o dar paaiškėjo, kad šiandien Imanuelio Kanto gimtadienis“, – prisipažįsta vyrukai. Tokie anekdotai puikiai galėjo būti pasakojami. Bet jokiu būdu ne apie tuščias parduotuves.
