Naujausios
Viskas reliatyvu
Mozė pasakė: „Viskas iš Dievo“. Saliamonas pasakė: „Viskas iš proto“. Jėzus pasakė: „Viskas iš širdies“. Marksas pasakė: „Viskas iš poreikių“. Einšteinas pasakė: „Viskas reliatyvu“... Kiek žydų, tiek nuomonių.
Didžiulė garbė gimti žmogumi ir nė kiek ne mažesnė juo mirti. Tik tarp tų abiejų taškų būna be galo nuobodu. Todėl ir verta dalintis anekdotais. Sugalvojau ištisą savaitę skaityti spaudos puslapius skelbiančius anekdotus, prisiminti, jeigu kuris iš draugų kokį linksmesnį papasakoja. Deja, ypač įsimintinų ir neužtikau. Bet kiek galima skųstis, kad su humoru pas mus prastai. Daugelis net patį žodelį „humoras“ pakritikuoja ir stebisi, kodėl ne „jumoras“, juk yra „juokas“, o ne „huokas“.
Vilniaus knygų mugei išleidžiamas Justino Marcinkevičiaus raštų dešimtomis (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla). Spaustuvės darbuotojui pavyko nugvelbti 2 ir 7 tomus, kuriuos nutarė parduoti ir facebooke patalpino skelbimą: „Parduodu Justino Marcinkevičiaus raštų 2 ir 7 tomus. Justinas Marcinkevičius – žinomas lietuvių poetas, kurio kūryba labiausiai atsiskleidžia 2 ir 7 raštų tomuose.“
Dar keletas anekdotų, kuriuos norėtųsi papasakoti.
– Abramovičiau, jūs girdėjote, kad ateityje nebus pinigų?
– Ką jūs sakote, ir ateityje nebus?!
Jei jau apie žydus, kurių humoro klodai neišsemiami, tai pratęsiu.
Mokesčių inspektoriaus klausimas:
– Kuo paaiškintumėte, kad nenurodėte dvylika nekilnojamo turto objektų užsienyje?
– Kuklumu.
Sovietmečiu buvo tokios parduotuvės, vadinamos dolerinėmis, boninėmis, čekinėmis, kuriuose galėdavai gauti kitur nebūnančių prekių. Aišku, pavadinimai liudija, jog už tuometinius rublius juose nieko nusipirkti negalėjai. Taigi apsilankė žmogelis tokioje parduotuvėje, pasižvalgė ir pasiprašė politinio prieglobsčio.
TV ekrane rodo prašmatniai apsirėdžiusį vyruką. Klausiu, kas jis toks. Bičiulis paaiškina, jog viešųjų ryšių specialistas. Prisiminiau savo jaunystės, tai yra sovietmečio metus, kai apmušdavai žmoną, tada tekdavo atlikti viešuosius darbus, tai yra gaudavai į rankas šluotą ir eidavai šluoti gatvių, žodžiu, irgi tapdavai viešųjų ryšių specialistu.
Žmogus pirkęs du loterijos bilietus, kurių vienas laimėjo automobilį, dabar mąsto: „Kam aš tą antrą bilietą pirkau?“
Astronautas Nilas Oldenas Armstrongas, pirmasis žmogus, kuriam teko pasivaikščioti Mėnulyje, sugrįžęs į gimtąjį miestelį, patraukia nusipirkti alaus į pamėgtą kioskelį. Nueina – kioskelio nėra. Klausia praeivio:
– Atleiskite, o kur kioskelis?
– Mėnuo jau, kai jo nėra. Tu ką, iš Mėnulio nukritai?
Svečiai, apsilankę namuose, kur pilna knygų, bet jos visos sudėtos krūvelėmis ant grindų, pasiteiravo: „Kodėl neturite knygų spintos?“ „Knygų spintos niekas neskolina“, – atsakė šeimininkas.
Bent man patinka anekdotai, kurie tiesiogiai gali liesti ir mano asmenį. Kad ir toks pamąstymas apie save. Mat visad galvojau, kad esu geras žmogus, kol kaimynų berniukas nepaklausė, ar už milijoną eurų neužminčiau katei ant uodegos.
Anekdotas iš laikų, kai buvo televizijose pradėti rodyti daugiaserijiniai filmai, tarp kurių ir „Santa Barbara“. Senjora skundžiasi:
– Sunku Lietuvoje, išvažiuosiu.
– Kur? – klausia jos.
– Į Santą Barbarą.
– Kodėl ten?
– Visus pažįstu.
Jeigu jūs norite būti linksmesni, elgtis, kaip patinka, pavyzdžiui, ryte dar pamiegoti ir neiti į darbą, paimkite „Žmones“, „Stilių“ ar panašų žurnalą, raskite reportažą iš vieno ar kito aukštuomenės pobūvio, reportaže raskite savo nuotrauką ar bent pavardę. Neradote? Tai kelkitės ir pirmyn į darbą!