Naujausios
Šou turi tęstis
Pavadinimas šoumenas atsirado, kai ryte pagiringas rašytojas Bernardas Šo ilgai žiūrėjo į veidrodį, kol prisiminė: „Šou men“.
Miške į duobę įkrito kiškis, lapė ir vilkas. Išlipti negali, bet vilkas nepergyvena, nes kiškis šalia, vadinasi – maisto yra, lapė šalia – bus kūnui linksmybių. Kiškis nujausdamas grėsmę, paprašo vilko: „Vilke, aš žinau, kad mane suėsi, bet leisk prieš mirtį dar padainuoti“. „Dainuok“, – sutinka vilkas. Kiškis kaip galėdamas garsiau uždainuoja. Išgirdę atbėga medžiotojai ir visus nušauna, o vilkas dar spėja pagalvoti: „Kvailys, visko turėjau, bet štai dar šou užsigeidžiau.“
Ilgais žiemos vakarais imu televizoriaus pultelį. Jungiu. Ekrane Radžis, Zvonkė, Riaubiškytė, Šiškauskas, Valinskienė, Kučinskas, Žvagulis... Perjungiu kanalą. Vėl jie. Dar kartą perjungiu. Irgi jie ir dar pirštu pagrūmoja:
– Tu mums dar pajunginėsi kanalus!
Balzakiško amžiaus moteris panoro susipažinti su vyriškiu. Nutarė, kad tokį jai galėtų parinkti dirbtinis intelektas. Užpildė anketą ir gavo atsakymą, jog tinkamiausias – Vytautas Šiškauskas.
Bičiulis bičiulio paklausė:
– Ar tu matei kino filmą „Mama Chuanita?“
– Ne.
– Vadinasi, tu nieko nematei.
Gyvenime malonu matyti, jog daugiaserijinių melodramų herojams – blogiau negu mums.
Septynis kartus ištekėjusios garsios aktorės žurnalistai paklausė: jei būtų galima kartoti gyvenimą, ar tekėtų už tų pačių vyrų? Taip, atsakė aktorė, bet tik kita eilės tvarka.
Vienas sostinės verslininkas sugalvojo pasveikinti žmoną su gimtadieniu. Išsipirko parai miesto centre didžiulį tentą – milžinišką metalinį stovą, ant kurio kabinamas reklaminis plakatas. Tame gal 10 ant 20 metrų plakate įdėjo žmonos nuotrauką ir užrašą – „Su gimtadieniu, brangioji!“ Veža žmoną į darbą, leidžiasi nuo kalno, tuoj turi pasirodyti tas reklaminis stovas. Kad tik būtų automobilių spūstis, stovėsime ir žmona tuomet tikrai sveikinimą pamatys, mintimis meldžiasi vyriškis. Dievas talkina geriems norams: automobilių spūstis nuokalnėje kaip niekada didelė. Žmona žiūri žiūri. Jai prireikia net minutės, kol supranta į ką žiūri.
Puikus humoro jausmas. Būna ir primityvokas. Jeigu spektaklyje aktoriai vis kartoja, kad jų vieta bufete, ir šis humoras linksmina net režisierių, tai tokio režisieriaus vieta, mano nuomone, bilietų kasoje.
Monika Mironaitė, Arnas Rosenas, Henrikas Kurauskas ir Laimonas Noreika buvo pakviesti į Vilniaus tuomet Akademinį dramos teatrą, kuriame gastrolinį spektaklį rodė Šiaulių dramos teatras. Nesakysi, kad šiauliečiai renkasi prastas pjeses ar prastai vaidina, bet tą kartą Monika Mironaitė pradėjo muistytis, girdi, einam iš čia. Inteligentiškasis Laimonas Noreika nesutiko: „Nemandagu, mus pakvietė“. „Tai einam, nusiperkam kasoje bilietus ir dingstam“, – atšovė aktorė.
Kartą Virgilijus Noreika pasakojo, kaip Amerikoje buvo susitikęs su žymiu kompozitoriumi Loidu Vėberiu ir paklausė, kas – jei Lietuvoje sugalvotų statyti jo populiarią roko operą „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Vėberis pasakęs, jog vien už leidimą ją statyti reikėtų sumokėti apie milijoną dolerių. Noreika tuomet atsakė, jog tokių pinigų neturįs. Pasakojimo klausęsis pianistas Povilas Jaraminas tarstelėjo: „Maestro, jei grynais neturėjote, galėjote banko kortele sumokėti.“
Virgilijus Noreika ir vargonininkas Leopoldas Digrys kunigo pakviesti vyko koncertuoti vienoje Lietuvos bažnyčioje. V. Noreika pajuokavo:
– Gal klebonas unguriais pavaišins?
– Kas iš tų ungurių, – samprotavo L. Digrys, – girdėjau, jie žmones ėda.
– Žmonių – ne, – pataisė Noreika, – tik vargonininkus.
Kadaise Sovietų Sąjungos kultūros ministrės J. Furcevos pavaduotoju paskyrė aktyvų partijos darbuotoją iš rajono. Tiesa, tenai jis prižiūrėjo žemės ūkį. Nueina jis su padėjėjais į Didįjį teatrą žiūrėti baleto. Žiūrėjo, žiūrėjo ir įvertino: „Nu i kultūra, jofana“ (tiesa, tas paskutinis žodis iš jo lūpų buvo dar riebesnis).