Visai nejuokinga (10)

Tai štai koks tas homo sapiens!...  Juozo Griušio piešinys („Šluota“, 1979. Nr. 21).

 

Kai čiukčis medžiot išėjo

Sakoma, jog pokalbiai visada pradedami nuo pašnekesio apie orus. Bet štai pasakoti anekdotus kažkodėl nepradedame nuo orų. O juk tiktų. Būtų inteligentiška ir subtilu. Sakysite, anekdotų apie orus mažai. Sutikime, tiesa, bet vieną kitą galime rasti.

Sugalvojo ryte čiukčis eiti medžioklėn ir svarsto – verta ar ne, nes nežinia, koks bus oras. Eina jis pas šamaną ir klausia:

– Koks bus šiandien oras?

– Geras, – atsako šamanas.

Iškeliauja čiukčis, o šamanas mąsto, ar tiesą bus pasakęs, ar pavykę atspėti. Šalia įsikūrę meteorologai. Eina šamanas jų klausti apie šiandienos orą.

– Geras bus oras, – atsako tie, – čiukčis medžioklėn išėjo.

Ant elektros laidų tupi kregždės. Viena iš jų sako: „Kažkodėl tie žmonės į mus dažnai žvalgosi. Tikriausiai lis“.

O štai į susitikimą pavėlavęs meteorologas teisinosi: „Teko grįžti pasiimti skėtį, nes, kas galėjo pagalvoti, kad lis.“

Jeigu horoskopai susijungtų su orų prognozėmis, manau, tai skambėtų taip: „Rytoj oras debesuotas, lietus, vietomis smarkus, vėjuota, oro temperatūra 0–3 laipsniai šilumos. VIP asmenims: saulėta, be kritulių, lengvas vėjelis, oro temperatūra 20–23 laipsniai šilumos“.

Ir geri diplomatai pokalbius pradeda nuo pašnekesio apie orus, bet labai geri tik apie juos ir tekalba. Aš neieškosiu anekdotų vien apie orus, pratęsiu ir kitokiais.

Draugai ėmė tarpusavyje svarstyti, ką rinktųsi, jei vienoje pusėje stovėtų nuostabaus grožio moteris, o kitoje būtų padėta dėžė viskio. „O kodėl tai turi būti skirtingose pusėse?“ – pagaliau susiprotėjo paklausti vienas.

Ateina pilietis prie dangaus vartų ir prašosi Petro įleidžiamas. Petras pasikviečia Dievą ir abu tariasi. Klausia žmogų, kokių nuopelnų turįs, kad dangun prašosi. „Esu davęs vienam elgetai eurą, kitam pusę“, – atsako žmogus. Tuomet Petras pasiūlo Dievui: „Atiduodam, Viešpatie, jam tą pusantro euro, ir tegul sau keliauja.“

Vyriškiai aprauda mirusį draugą:

– Geras žmogus buvo. Stipruolis. Kiekvieną dieną išgerdavo tris butelius degtinės.

– O nuo ko mirė? – klausia praeivis.

– Niekas nežino.

Anekdotų ciklą pradėjau apie čiukčius, tai –dar trumpas jų pasiguodimas.

– Ne visiems lemta būti olandais, – pasakė čiukčis.

Į pasiūlymą gyventi kitu laiku, mano galva, geriausiai sureagavo gruzinas iš seno anekdoto. Į klausimą, ar sutinka gyventi iš naujo, jis atsakė:

– Sutinku, tik padarykit, kad mano nosis būtų kitokia...

Kalniečių tautos garsėja ilgaamžiais. Kartą trupė žurnalistų iš įvairių pasaulio šalių su kameromis, fotoaparatais ir diktofonais apsilankė kalnuose. Ten jie nutarė išsiaiškinti ilgaamžiškumo paslaptį. Priėjo žurnalistai prie vienos trobelės kalnuose. Prie jos sėdėjo 128-erių metų senelis. Žvitrus, ramus, puikiai atrodantis.

– Kokia jūsų ilgaamžiškumo paslaptis? – visi klausia senelio. Šis tik gūžteli pečiais.

– Gal jūs niekada negėrėte?

– O, ką jūs, – sako jiems senelis. – Pažiūrėk aplink. Vynuogynai. Kiek aš pamenu, jau nuo paauglystės gerdavau skaniausią vyną.

– Gal tuomet jūs niekuomet nerūkėte? – vėl klausia žurnalistai.

– O, ką jūs, – vėl jiems sako ilgaamžis. – Pažvelkite, patys matote tabako laukus. Rūkau, vis dar rūkau.

– Tai gal jūs taupėte energiją ir niekada nesimylėjote?

– Jūs ką? – nustebo senelis. – Aš turiu dvylika žmonų ir 29 vaikus. Mano jauniausiai žmonai aštuoniolika. Neseniai ji man pagimdė nuostabų sūnų!

– Hm... – sutriko, bet nenustygo žurnalistai. – Vis dėlto, kokia ilgaamžiškumo paslaptis?

– Gerai, – aš jums pasakysiu, – linktelėjo galvą ilgaamžis. – Aš niekada gyvenime nesiginčiju.

– Negali būti?! – sušuko nustebę žurnalistai.

– Negali – tai negali...

Pabaigai horoskopas norintiems sublogti ir sveikai gyventi: „Turite laikytis dietos: jokios mėsos, jokių saldumynų, jokio alkoholio, cigarečių, kavos... Jokių seksualinių kontaktų ... Svarbiausia – džiaukitės gyvenimu!“