Naujausios
Pagiriamasis žodis anekdotui
Kai prieš dešimtmetį leidau savo tekstų rinkinį, kurį pavadinau „Lietus krypsta į kairę“, įžanginį žodį jam paprašiau parašyti menotyrininką Virginijų Kinčinaitį. Maloniai nustebino jo pagyrimas tartas anekdotams, kuriuos tekstuose mėgstu įterpti: „Rimčiau pagalvojus, kuo geras anekdotas yra blogesnis už įkvėptą kunigo pamokslą, filosofinį traktatą ar auklėjamąjį romaną? Turbūt niekuo. Neatsitiktinai racionaliu mąstymu nusivylę šiuolaikiniai filosofai į savo knygas taip pat mėgsta įterpti anekdotines istorijas. Juk jose sužiba netikėti tikrovės paradoksų praregėjimai, tai, ką slepia proto suveržta mintis ar pasikartojanti kasdienybė, ką slepia oficialūs kultūros fasadai ar tvankūs miegamųjų kambariai“. Negirdėjau, kad kada kas gražiau kalbėtų apie anekdotus.
Drįsiu pasigirti. „Verslo žinios“ buvo paskelbusios geriausio komentaro-anekdoto konkursą. Prisiminiau seną anekdotų ciklą „Čia priėjo Kindziulis“ ir pakomentavau mūsų politikų ginčą. Sumąsčiau, jog jiems besiginčijant priėjo Kindziulis ir tarė: „Baikit, vyrai, nesąmones – prie jūros mano tėvynė“. Tai Užupio poeto Romo Lileikio eilutės, bet, regis, pataikiau, nes laimėjau ir buvau apdovanotas kelione dviem savaitgaliui į Londoną bei bilietus į „Operos fantomą“.
Geriausius anekdotus anuomet išgirsdavom virtuvėje ar kokiam nuošaliame kampelyje, kur burdavomės dažniau nei salonuose, nes atrodė pasislepiam, o dar, būdavo, nedegdavom šviesos, o susėsdavom prie žvakės, tapdami tarsi XIX – XX a. sandūros aušrininkais. Šiandien anekdotus girdime kur pakliūva. Vyksta net anekdotų pasakotojų viktorinos, konkursai. Tik garbingu žodžiu „disidentas“ anekdotų pasakotojų jau nepavadinsi. O juk anekdotai geriausiai nuskamba tada, kai už juos gali nukentėti.
Sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mūsų erą. Vienas pirmykštis žmogus kitam pakišo koją, tas pargriuvo ir tą palaimą, kuri visus aplinkinius tuo metu užvaldė, kažkas pavadino humoru. Nors yra tvirtinančių, kad humoras atsirado dar seniau – kai Dievas kūrė pasaulį ir įrodė turintis pakankamai humoro, kada nulipdęs žmogų prisipažino: „Galėjau ir geriau.“
Šį Dievo prisipažinimą galima būtų laikyti ir pirmuoju anekdotu, bet šiaip jau skaičiau, jog pirmasis anekdotas sukurtas V amžiaus viduryje Bizantijos istoriko ir rašytojo Propijaus, kuris pajuokė imperatorių Justinianą Pirmąjį ir jo žmoną Teodorą. Lietuvoje gi anekdotai pirmiausia atsirado tautosakoje ir plito, kaip atskiras žanras. Jie dažniausiai išjuokdavo žmogaus ydas – tinginystę, gobšumą, melą, kvailumą. Prieš karą Lietuvoje suklestėjo ir politinis anekdotas. Sovietmečiu jis irgi buvo gyvas, bet jam jau reikėjo slaptumo, todėl šį rašinį ir pradėjau apie tylius pokalbius virtuvėje. Liaudyje anuomet plito anekdotai, kuriuos, kaip juokaujama, kolekcionavo Stalinas ir buvo pririnkęs gal penkis lagerius. Štai vienas iš tokių. Vyksta renginys. Scenos centre kabo Stalino portretas, dainos – apie Staliną, skaitovai deklamuoja eiles apie Staliną, o renginys skirtas Puškinui.
Rašinių ciklą apie anekdotus pradedu gan tinkamu metu, kai kuo daugiau reikia juoktis, nes trumpėja dienos, čaižo žvarbūs vėjai, nesiliaujantys lietūs ir dar toji šalčių nuojauta. Lietuvius nepavadinsi linksmų plaučių tauta. Lietuviai mąsto, jog net humoras privalo turėti bent kruopelytę liūdesio. Be to, lietuviams prikaišiojama (dažniausiai tai daro patys lietuviai), kad jie per mažai juokiasi. Todėl Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas.
Daug ir gerai pasakojančių anekdotus irgi nėra. O ir ar gali būti juokinga, jei pardavęs 5 litrus pieno, lietuvis ūkininkas gali nusipirkti 1 litrą vandens. Be to, stebint lietuvius įsitikini, jog ir geri žmonės gali daryti blogus darbus.
Anekdotai dažnai pasitelkiamas siekiant pralaužti bendravimo ledus. Nėra juokaujančių sau. Pavyzdžiui, sau pasakojami anekdotai. Nors išimčių pasitaiko. O jei apie humoro jausmą, tai neturintieji jo jaučiasi nepatogiai. Nors girdėjau teigiant, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti. Be to, kai kurių jis kitoks nei mūsų, o jeigu humoro jausmas iš žmogaus atimtas, vadinasi buvo dėl ko. Tačiau – jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.
Kas dažniau pasakoja anekdotus – vyrai ir moterys? Be abejo – vyrai. Jiems tarsi tas tinka, o į anekdotus pasakojančias moteris kažkodėl žiūrime kreivai. Vyrai tokias moteris supranta kaip siekiančias dominuoti. Nors tiksliau, vyrui moters sugebėjimas juokauti iš viso nerūpi. Moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų ją prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių.
Ar įmanoma, kad žmogus juoktųsi iš jam nejuokingo anekdoto? Taip, jeigu tą anekdotą pasakoja jo viršininkas. Na, dar galima juoktis tiesiog iš mandagumo. O tekstus apie anekdotus norisi baigti pačiais anekdotais, tad pirmajam parinkau šį, sakyčiau, pakankamai subtilų pasakojimą apie kleboną, kuris išsigąsta, viename žurnale radęs savo nekrologą. Jis skambina vyskupui ir jam apie tai papasakoja. Vyskupas atrodo apstulbintas: „Brangus broli, dėl Dievo meilės, pasakyk: iš kur skambini?“