Naujausios
Įkvėpimas
Dabar, kai jau keleri metai nebėra žurnalistikos, Janina stačia galva nėrė į kūrybą. Nors, sako, ne į kūrybą pasinėrė, o tiesiai į amatą, iš kurio pragyvena.
Taigi, nėrė į amatą, o tik paskui, jos žodžiais, progresavo kažkur gal ir į menus. Kažkada netikėjo, kad ji gali vilną panaudoti kaip skulptūrą, kad iš viso gali prisiliesti prie skulptūros, neturėdama supratimo ir niekada to nesimokiusi – tai buvo staigmena.
Kažkada, prieš daugelį metų, viešėjo Škotijoje ir sutiko moterį, kuri iš vilnos adatėle darė žmonių siluetus. Pavykus su ta meistre užmegzti trumpą pokalbį, sužinojo, kad ji profesionali menininkė, studijavusi skulptūrą. Pagalvojo, kad ji pati nėra nei menininkė, nei studijavusi skulptūrą, todėl mintis, kad galėtų imtis vilnos vėlimo, jai tada pasirodė svetima.
O tai ėmė ir atsitiko vieną naktį gal prieš dešimtį metų.
Tada „Šiaulių krašto“ žurnalistę J. Vansauskienę į lovą paguldė stuburo problemos. Atsimena, vieną iš tų gulimo režimo dienų įsirėmė rankomis į pagalvę, kad galėtų įtempti raumenis ir taip išlaikyti knygą, ir ėmė skaityti. Dėl veriančio skausmo sekėsi sunkiai. Iš kažkur toptelėjo mintis paprašyti, kad jai atneštų vilnos gabaliuką ir adatą. Pasiėmusi vilną, prisimena, ją ilgokai sukusi tarp delnų. Gavosi kažkas panašaus į kamuolį. O tada jį pradėjo badyti adata.
„Badydama staiga pamačiau išryškėjantį žmogaus veidą – nosį, akis. Darėsi įdomu. Buvo popietė, o aš pradėjau velti veidus. Vieną, kitą. Nežinojau, kaip velti kojas, rankas, svarbu nuvelti galvą, bet kaip ją užbaigti. Tada sugalvojau privelti juokdario kepurę. Viskas. Iki penkių ryto nuvėliau tris veidus. Tokius primityvius, neišgavus tampraus vėlimo“, – prisimena pašnekovė.
Bet pirmieji darbai įkvėpė pradėti domėtis vėlimo technine puse – išmokti padaryti vėlinį tarsi plastikinį, kad jį būtų galima judinti taip, kad keistųsi mimikos.
Pakeliui su žurnalistika
Janina tiesmuka: į žurnalistiką sako atėjusi iš gatvės, iš kaimo. Kita vertus, galbūt nedidelė žurnalistinė gyslelė joje vis dėlto buvo.
„Kai mokiausi Klaipėdos universitete kultūros vadybos, dėstytoja mums uždavė atlikti žurnalistinį darbą. Po visko pasiteiravo, ar aš baigusi žurnalistiką“, – tarsi pati sau nusišypso.
Po studijų įsidarbino Pakruojo rajono Žeimelio kultūros namuose pavaduotoja kultūrai. Kultūros ten, sako Janina, buvo pilna, ir ne tik kultūros namuose.
„Ėjo 1990–1991 metai, mes miestelio aikštę padarėme gyvą. Būdavo, susėdam toje aikštėje ant bordiūrų, aš ir dar kelios mergičkos skaitom Brazdžionį, o studentas vaikinas brazdina gitara. Aikštė uždara, gotikinė, vakarai tylūs, vasara, jokie mikrofonai nereikalingi, žmonės atsidaro langus, klausosi“, – mintimis nuklysta į jaunystę.
Žurnalistika į jos gyvenimą atėjo nekviesta ir nelaukta. Tiesiog link jos buvo pastūmėta pažįstamos žurnalistės, dirbusios „Šiaulių krašto“ Pakruojo redakcijoje.
„Taigi manęs paprašė parašinėti. Kaip dabar atsimenu, išbėgu vieną dieną iš namų, bėgu per gatvę: iš kur gauti informacijos keletui mašinraščių? Šauna mintis nubėgti į polikliniką. Pribėgu, o ten greitoji atvežusi avarijoje žuvusį žmogų, dar vienas sunkiai sužalotas. Tas antras buvo tos mano pažįstamos žurnalistės vyras. Aš buvau pirma, kuri jai tai pasakiau... Jis netrukus mirė...“ – iki šiol skaudus atsiminimas.
Vėliau ta pati kolegė paprašė padėti, o netrukus sulaukė pasiūlymo pabandyti dirbti žurnaliste, ir neatsispyrė.
„Prisimenu kaip šiandien – atvažiuoju pas vyriausiąjį redaktorių į „Šiaulių kraštą“. Prisimenu, prieš Kalėdas duoda pirmą žurnalistinę užduotį – nueiti į „Laiptų galeriją“, ten bus kepama duona su archajiškais baltų ženklais. Neturiu supratimo, ką daryti. Stresas baisus, bijau nežmoniškai. Išeinu iš redakcijos kelios valandos iki renginio, giliai kvėpuoju, kad smegenys turėtų deguonies. Pasižiūrėjau tą parodą. Žinojau, kad nedidelė to mano rašinio apimtis. Bet kas, kaip, kodėl. Ir iš kur Dievulis apšvietė – klausimą: kodėl duona? Kol neiškėliau sau to klausimo, nežinojau, kaip išdėlioti mintis popieriuje“, – prisimena Janina.
Atsimena, kaip paduoda rankraštinį tekstą, o vyriausiasis redaktorius paskaito ir nieko neišbraukęs taria: gerai.
J. Vansauskienė sako, kad žurnalistikoje buvo sunkiausias, įtempčiausias, bet kartu ir daug kantrybės, suvokimo, išminties padovanojęs gyvenimo etapas, nepaprastai įdomūs metai.
Po stažuotės centrinėje „Šiaulių krašto“ redakcijoje grįžo į Pakruojo redakciją. Visko buvo čia: ir įtempto darbo, ir nusivylimo, ir suvokimo, kad esi beveik viena prieš sistemą.
Paskui „Lietuvos ryto“ laikraštis. Daugybė rezonansinių rašinių! Daug tęstinių.
Po „Lietuvos ryto“ išvažiavo pas sūnų į Škotiją. Nepamiršo įsidėti vilnos, nedidelį gniužuliuką pačios gražiausios dūminės spalvos vilnos.
Savaitgaliais Janinos artimieji tradiciškai važiuodavo į Edenburgo turgus. Susigundė ir ji. Turguje pamatė pigų kašmyro šaliką, kuris buvo gerokai susivėlęs, greičiausiai netinkama programa išplautas skalbimo mašinoje. Parsivežusi šaliką į namus sugalvojo, kaip jį prikelti naujam gyvenimui. Sušlapino vandeniu, ištrynė muilu – dirbo tol, kol susivėlusį mezginį pavyko išvelti.
„Ištempiau iš jo didžiulę kašmyro siūlų juostą, šeima negalėjo patikėti, kad siūlai – iš to šaliko. Išsitraukiau iš Lietuvos atvežtą vilnonių siūlų gumuliuką. Kad medžiagos vėlimui pasidaryčiau daugiau, išsiardžiau savo lininius marškinukus – linas gerai veliasi. Iš visko nuvėliau šaliką – jį pavyko parduoti net už 50 svarų“, – pasakoja.
Už gautus svarus nusipirko vilnos ir, nuėjusi į Edenburgo geriausių meistrų parduotuvę, pasiūlė savo darbus.
Pirmas Janinos darbas, skirtas parduoti geriausių meistrų parduotuvėlėje, išėjo plonytis ir labai elegantiškas. Jį pardavė už 500 svarų.
Įgavusi pasitikėjimo, Janina daugiau savo darbų pristatė Edenburgo dizainerių tarybai, kuri suteikė teisę dalyvauti kasmetinėse Edenburgo mugėse, vykstančiose po kelis mėnesius. Bet jose dalyvauti pakruojietei taip ir neteko – širdis tiesiog pašaukė namo, į gimtinę.
Grįžusi namo vėl įsidarbino „Šiaulių krašte“. Bet nepaleido iš rankų ir vilnos – Janinos veltiniai kūriniai tapo tikrais meno darbais, prikaustančiais žvilgsnį.
Galiausiai nusprendė: laikas kažką keisti, kažką paleisti, kažką pasirinkti. Ir ji pasirinko vilną.
Nebelikus žurnalistikos, anot Janinos, buvo keista, kad nebereikia skubėti. Kai nebeliko įtampos, atrodė, kad ir oras kitoks tapo, nutilo nuo įtampos cypę laidai.
„Dirbtuvėlė jau buvo, man buvo drąsiau. Tiesiog supratau, kad laikas remtis į kitus savo galimybių taškus: intuiciją, regimąją vaizduotę, dar kažką. Aplinkui turi būti tyla“, – sako.
Ramybės uoste
„Mano mamytė buvo puiki siuvėja. O vėlimas greičiausiai atėjo iš tėvelio pusės. Ne kažin ką jis mano vaikystėje veldavo, bet tai daryti mokėjo. Man sakydavo, kad senelis ir kepures, ir švarkus veldavo, o baba apsiūdavo lino aplikacija, kad drabužis nenusidėvėtų“, – prisimena.
Pačiai dabar keista, kad taip sėkmingai išėjo įsikurti Pakruojo dvare. Tiesiog vieną gražią dieną pažįstama dvaro valdytojo Giedriaus Klimkevičiaus žmona pasiūlė atvežti į dvarą veltinių darbų. Sakė, padarysianti ekspoziciją. Prisimena Janina stiklines spintas, kuriose buvo sukabintos jos veltos vilnos suknelės, sudėti kiti rankdarbiai. O tada G. Klimkevičius paklausė: „Janina, ar nenorėtum čia turėti dirbtuvės?“ Netrukus įsikūrė viename iš dvaro pastatų.
„Šita dirbtuvėlė – mano džiaugsmas, puiki aura, viskas, ko aš noriu, ko man reikia.“
Su laiku savo „Vilnos manufaktūrą“ perkėlė į didesnį pastatą – kalvės kambarėlius, kuriuose ketinta organizuoti duonos kepimo edukacijas, bet, aplinkybėms nesusiklosčius, jaukios patalpos kalvės pastate atiteko Janinos vilnai, organizuojamiems vėlimo užsiėmimams ir kūrybai.
„Žurnalistikoje dažniausiai atsiduri reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, pas reikiamą žmogų, kai pas jį vyksta kažkokie gyvenimo lūžiai. Žmogus kalba ir turi suprasti, kad esi indas, į kurį subėga informacija, kažkokie ženklai, ką tas žmogus tuo metu išgyvena. Turi tai suprasti. Atsakomybė ne prieš laikraščio leidėją, ne prieš žurnalistikos kanonus, ne prieš dar ką nors, bet tiesiog prieš dangų. Tu negali bet ką ir bet kaip daryti, turi daryti sąžiningai. Aš stengiausi tai daryti. Visada turėjau svajonę susikurti savo ramybės uostą, ir aš jį susikūriau čia, savo „Vilnos manufaktūros“ kambarėlyje: čia atsiminimai apie audringą žurnalistiką, visokios kelionės ir klajonės, aš parplaukiau namo“, – sako žinoma žurnalistė.
Geriausius savo darbus sako sukurianti žiemą, kada viskas nutyla, sustoja, nurimsta. Vasarą čia žydi, čia kvepia, o žiemą ritmas visai kitoks.
Balerinos istorija ir kiti nuotykiai
Susitikimai su „Vilnos manufaktūros“ arba Janinos vilnos dirbtuvės lankytojais visada būna turiningi. Kas, jeigu ne charizmatiškoji šeimininkė aiškia pakruojietiška tarme papasakos apie stebuklingą vilnos naudą, parodys, kaip vilna pasiduoda veliama ir kokie stebuklai gimsta, ją paėmus į kūrybingas rankas.
Ir būtinai papasakos kone anekdotu virtusią nuvelto Amerikos prezidento Donaldo Trampo galvą. Tą galvą dėl gausybės norinčių ją pačiupinėti ir pavartyti teko „nurašyti“, tačiau istorija liko.
„Kai persikrausčiau į šitą pastatą, nuo čiupinėjimų išsipešiojusią, pavargusią jo galvą įkišau į spintą su vilnomis. Tai ji ten ir stovėjo. Ir atvažiavo kartą žurnalistai. Paprašė parodyti Trampą, dar pasiteiravo, ar jo viduje ko pridėta. Sakau, nieko. Paplojau per galvą iš viršaus, iš šonų, o ji išslydo iš rankų ir nusirideno – ridi ridi. Neabejojau, kad tą epizodą išsikirps. Praėjo pora mėnesių, ir nuvažiuoju aš į vieną įmonę Šiauliuose, o jos direktorius ir sako, kad mane per Amerikos televiziją rodė: paplojau galvą taip, paplojau taip, numečiau ant žemės, pakėliau, numečiau ir vėl pakėliau. O balsas už kadro sako: „Lietuvoje mėto Trampo galvas.“ Tai buvo pirmosios šio prezidento kadencijos pabaiga.“
Nors legendinės prezidento galvos Janinos dirbtuvėje nebėra, lankytojai vis dar gali pamatyti Trampo šaržą, kurį ji nuvėlė, pasipiktinusi Amerikos vadovo elgesiu per pandemiją.
Bet didžiausia J. Vansauskienės meilė – vilnonės balerinos. Jų nuvėlė ne vieną šimtą. Meilė balerinoms, sako, tiesiai iš vaikystės namų, kuriuose nors ir nebuvo televizoriaus, bet maža mergaitė svajojo būti balerina.
„Visada įsivaizduodavau, kas esu balerina, nors niekada jos nebuvau nemačiusi. Ir iš kur aš apie ją žinojau... Lakstydavau pirštų galiukais, visi mano batukai ir sandaliukai dėl to būdavo nutarkuotais priekiais. Kaip šiandien atsimenu, vis sapnuodavau, kad šoku baletą ir man nieko neskauda. Pašokdavau iš lovos, atsistodavau ant pirštų galiukų ir suprasdavau, kad vis dėlto skauda“, – prisimena.
Kai suėjo daugiau kaip 20 metų, techniniai dalykai, teigia pašnekovė, tapo nebe problema. Nes tada pradėjo sapnuoti, kad skrenda, tik reikia įkvėpti oro, atsispirti ir atsiremti į oro bangas.
„Vis skrisdavau su paukščiais ir matydavau miestus, gatves, Pakruojį, savo namus, vandenynus ir net nežinau, kur nuskrisdavau. Kai tėvelis mirė, tokie sapnai tiesiog dingo. Po pusės metų pradėjau velti balerinas. Ir pasakyk, ar visą gyvenimą tas sapnas turėjo būti pas mane, kad pradėčiau velti mažutes ir didesnes balerinas?“
Vis dėlto pradžių pradžia buvo žmonių veidai. Paskui velti drabužiai, papuošalai, aksesuarai, skrybėlaitės.
„Galvoju, gal mano genai vilnoniai, jei vilna traukia net iki saldumo“, – viliokiškai šypsosi Janina. Akivaizdu, ji laiminga, nes rado save.
