Vilbenė – iš Kražantės ir Vilbėno tėkmės

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Aldona Orvydienė mena brydes link Kražantės savo vaikystės pievoje. Ir dabar įkvėpimo semiasi iš gamtos.
„Aš – Vilbenė“ – tokio pavadinimo eilėraščiu kelmiškė pedagogė Aldona Orvydienė pradeda neseniai išleistą savo eilėraščių knygą „Aš turiu savo tylą, svajas“. Šis nuo Vilbėno upės kilęs vardas tarsi apibūdina visas jų autorės eiles, fiksuojančias gimtojo krašto gamtą, jos grožį.
Kelmės Algirdo Lipeikos meno mokykloje ir Pakražančio gimnazijoje vaikus muzikos mokiusi pedagogė, ir išėjusi užtarnauto poilsio, nepasiduoda rutinai. Kaupia eilėraščius dar vienai poezijos knygelei. Subūrė namų muzikavimo grupę, kuri koncertuoja savo ir kitų rajonų bendruomenėse. Dainuoja Kelmės kultūros centro chore „Cantio“. O retkarčiais turi ir savąją tylą.

Dainos širdy išnešiotos

„Mano vaikystės prisiminimuose gimtasis Grinių kaimas, sodybą supančios eglės, pražydę obelys, geltonas pienių laukas. O tolumoje – miško juosta. Per pievas brydė prie Kražantės. (...)

Iki šiol mano dienos teka kartu su mieląja Kražante, su upeliu Vilbėnu, lyg juosta apglėbusiu Kelmę. (...) Kalbinu šitą grožį ir savo pojūčius rikiuoju eilėmis – paprastai, bet nuoširdžiai“, – savo knygelės „Aš turiu savo tylą, svajas...“ pratarmėje rašo Aldona Orvydienė.

Gamtos apsuptyje, augusi moteris dar vaikystėje bandė plunksną. Buvo meniškos prigimties.

Kai tėtė nupirko akordeoną, o Palangoje gyvenantis pusbrolis pasiūlė apsigyventi pas jį, kad galėtų lankyti muzikos mokyklą, paauglė nedvejodama sutiko.

Gyvendama Palangoje labai ilgėjosi namų ir savo kaimo gamtos. Bet noras mokytis groti akordeonu nugalėjo. Vėliau akordeonas padėjo pelnytis ir duoną. Aldona baigė Šiaulių konservatoriją, vėliau studijavo Klaipėdos universitete.

Muzikos mokytojos karjerą pradėjo Kražių vidurinėje mokykloje. Bet čia dirbo tik metus. Visi kiti darbingieji metai prabėgo Kelmės muzikos mokykloje ir Pakražančio vidurinėje, kuri vėliau tapo gimnazija.

Ir troškimas savo mintis išlieti popieriuje nedingo visą gyvenimą. Kadangi dainavo ansambliuose, ponia Aldona dažnai parašydavo tekstus dainoms.

O kai išėjo užtarnauto poilsio ir atsirado daugiau laiko jausmams bei apmąstymams, pradėjo rašyti intensyviau.

„Negalėčiau kurti pagal užsakymą, – savo kūrybinę virtuvę atveria knygelės autorė. – Nebent tik kokį proginį sveikinimą. Eilėraščiams tinkamos mintys ateina netikėtai. Važiuoju dviračiu per mišką. Pamatau kokį vienišą augalėlį. Žodžiai patys veržiasi jį apdainuoti, susieti su žmogaus gyvenimu. O kiek jausmų sukelia pavasario žydėjimas! Kiek asociacijų paukščių balsai! Kartais sunku ir apsakyti žodžiais. Juk nesu kokia didi poetė. Mano eilėraščiai – labai paprasti. Juose nėra užkoduotos minties. Jos ir nereikia ieškoti. Tiesiog rašau iš širdies, kaip tuo metu jaučiu.

Salomėja Nėris – man geriausias poetės pavyzdys. Nors kai kas ją vertina prieštaringai. Tokiems vertintojams norėčiau pasakyti: „Jūs pabandykit atsidurti tame laike, kai ji gyveno.“

Ponia Aldona neneigia, jog kartais užplūsta ir liūdesys. Išsiveržia ir eilėmis. Bet tokius eilėraščius ji pasilieka tik sau. Nenori nešti į pasaulį negatyvo, kurio ir taip labai daug. Tik eilėraštyje „Aš – Vilbenė“ , kur Vilbenės vardas siejamas su pro kapines tekančiu Vilbėno upeliu, išsprūsta šviesus liūdesys:

„Aš būsiu Ten, o tu man atplukdysi

Surinkęs pievų, obelų žiedus...

Tylios tėkmės lyg muzikos klausysiu

Girdės ją žemė... gal išgirs Dangus.“

 

Knygelė per porą savaičių

Išleisti savo eilėraščius knygele Aldona nusprendė visai atsitiktinai. Socialiniuose tinkluose yra atskira literatų ir jiems prijaučiančiųjų grupė. Ten kūrėja pasiskaitydavo kitų kolegų eilėraščių, kartais paskelbdavo ir vieną kitą savo kūrinį. Vieną dieną gavo laišką iš leidyklos. Gal norinti išleisti savo knygelę.

Sąlygos poniai Aldonai tiko. Atrinko per šimtą eilėraščių ir nusiuntė leidyklai. Per dvi savaites buvo suredaguota ir atspausdinta jos pusantro šimto puslapių knygelė. Kurjeris atvežė tiesiai į namus.

Kadangi viskas taip paprasta, kelmiškė literatė neatmeta, jog išleis ir dar vieną knygelę. Jai turi sukaupusi jau keliasdešimt eilėraščių: „Gal ir išleisiu, jei visai nepasensiu...“

Netikėtai knygos autore tapusi Aldona nerengė jos pristatymo. Dėl pandemijos. Ir iš kuklumo: „Kas čia ateitų? Kam čia įdomu? Nemėgstu tuščių kalbų, pagyrų. Nenoriu, kad mane garbintų. Ir iš darbo išėjau tyliai, ramiai. Nedalyvavau net paskutiniame posėdyje.“

Gyvenimas buvo lygus

Darbo karjerą jau pabaigusi Aldona Orvydienė sako, jog kuriantiems žmonėms kartais reikia didelių dramų, kad pasisemtų įkvėpimo. Bet jai to nereikia. Gyvena ramias dienas, kartais paįvairindama saviraiška.

Didžiausią sukrėtimą patyrė, kai susirgo jos mama. Su liga kovojo devynerius metus. Amžinybėn išėjo dar gana jauna.

„Mama buvo labai šviesus žmogus. Net sunkiai sirgdama nestokojo humoro, – mena Aldona. – Vaikystėje troško mokytis. Bet mokyklos nebaigė. Tėvas pasakė: „Merga vaiką supti mokės ir be mokslų“. Ne iš piktos valios. Tokios anuomet buvo tradicijos. Be to, leisti į mokslus nebuvo iš ko. Šeimoje augo dešimt vaikų – trys broliai ir septynios seserys.“

Pačios Aldonos gyvenimas buvo lygus. Jaunystėje, vos pradėjusi dirbti, sutiko vyrą Konstantiną. Po trijų mėnesių pažinties ištekėjo. Visko buvo šeimoje kaip ir visoms moterims. Bet su vyru Kostu sėkmingai praleido kartu jau pusšimtį metų.

Susilaukė sūnaus Donato, kuris šiuo metu gyvena Anglijoje. Pasistatė namą „soduose“, gamtos prieglobstyje.

Čia dabar ir susirenka repetuoti muzikuojančių moterų grupė, kuri susibūrė prieš dvejus metus. Joje dainuoja pati Aldona, Elvyravoje muzikos mokytoja ir direktorės pavaduotoja dirbusi, dabar užtarnauto poilsio išėjusi Danutė Risovienė ir medikė Daiva Labinaitė, meilę muzikai paveldėjusi iš tėvelio ir giminės.

Moterys mėgaujasi muzika ir kūryba. Pačios kuria ir atlieka romansus. Prieš pandemiją koncertavo savo, Tauragės, Radviliškio rajonų bendruomenėse.

Per pandemiją kūrybinė veikla buvo sustojusi. Bet praėjusį trečiadienį namų muzikavimo grupė jau vyko koncertuoti į vieną Kelmės rajono bendruomenę.

Atlaisvinus karantino suvaržymus, prasidės ir choro repeticijos. Moterys pasiilgo gyvo bendravimo, didesnių galimybių saviraiškai.

 

Dabar vaikai nemėgsta meno

Beveik penkiasdešimt savo gyvenimo metų pedagoginiam darbui atidavusi Aldona Orvydienė matė, kaip keitėsi laikai ir keitėsi mokiniai. Keitėsi jų požiūris į meną.

Anksčiau visi vertindavo kuriantį, grojantį, dainuojantį žmogų. Dabar jis paverstas antrarūšiu. Dominuoja profesijos žadančios kalnus pinigų.

Galiausiai ir pats jaunimas darosi mažiau kūrybingas. Atbukina nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio, socialiniai tinklai.

Neliko pagarbos ne tik kuriančiam, bet ir vyresnio amžiaus žmogui. Neliko pagarbos mokytojui. Prie mokytojo galima keiktis, spjaudytis.

„Kartą sudrausminau automobiliu dideliu greičiu lekiančius paauglius. O jie kaip drėbė: „Visokios senės čia mums trukdo važiuot.“Galbūt jauni mokytojai dabar lengviau randa kalbą su mokiniais. Bet manau, kad ir jiems prireikia daug pastangų. Šiandieniniai mokytojai – didvyriai“, – įsitikinusi A. Orvydienė.