Naujausios
Viktorija Čmilytė laiminga Šiauliuose
Šachmatų didmeistrei, Europos čempionei 28-erių Viktorijai Čmilytei Šiaulių miesto Garbės pilietės regalijos dėl įtempto šachmatininkės grafiko bus įteiktos anksčiau nei planuota — rugpjūčio 31 dieną. Jauniausia miesto Garbės piliete tapusi Viktorija mano, kad jos sėkmė — anksti surastas pašaukimas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Vardas džiugina ir įpareigoja
— Garbės piliete Šiaulių miesto Taryba jus patvirtino vienbalsiai. Kaip reagavote į naujieną?
— Žinoma, apsidžiaugiau. Man — didelė garbė, labai didelis pripažinimas.
Nesitikėjau, nes maniau, kad šis vardas skiriamas nusipelniusiems per ilgą laiką. Šis vardas, kiek jėgos leidžia, įpareigoja garsinti Šiaulių vardą.
— Tapote jauniausia Šiaulių Garbės piliete. Kur jūsų sėkmės raktas?
— Šachmatai mano gyvenimo būdu tapo labai anksti. Man neteko išbandyti daugelio sričių iki tol, kol atradau savo mylimiausią. Galbūt tai — vienas iš sėkmės faktorių.
— Niekada nesinorėjo išbandyti kažko kito?
— Ypatingai nesinorėjo, nes šachmatai man yra susiję su daugeliu teigiamų dalykų. Nuo ankstyvo amžiaus buvo gana daug pasiekimų, kelionių, didelis ratas žmonių, su kuriais, jei ne šachmatai, niekada nebūčiau susipažinusi.
Dabar galiu būti pavyzdžiu jauniems šachmatininkams.
Neigiamų dalykų yra mažai.
— Bet jų yra?
— Kaip ir kiekviename sporte: nuovargis, pralaimėjimai, įtampa. Būna, pavargsti važinėti, norisi pabūti namie, nesinori treniruotis. Bet nereiškia, kad nori viską mesti ir trenkti durimis. Tai — normalus trumpalaikis dalykas, nes esame žmonės, ne robotai.
Namai
— Atsimenate savo pirmąją partiją?
— Namuose su tėčiu žaisdavau nuo 4— 5 metų. Pralaimėdavau, ir gana daug. Bet kartais tėtis ir nusileisdavo. Labai svarbu laiku pajusti, kada vaikas nusimins. Laimei, viskam užtekdavo laiko: ir žaislams, ir šachmatams.
Kai varžybų, kelionių kasmet daugybė, prisiminimai tampa neryškūs. Labiau prisimenu pirmąją treniruotę šachmatų klube Šiauliuose, pirmuosius užsiėmimus, pirmąsias varžybas.
Pirmasis treneris — tėtis — visada yra šalia. Šiauliuose mane treniravo Vilma Paulauskienė, Raimundas Paliulionis, Zenonas Petraitis, Gintautas Plungė, dabar treniruoja vilnietis Gediminas Rastenis.
— Po varžybų skubate į Šiaulius. Šiauliai — miestas, į kurį visada norisi grįžti?
— Čia — mano šeima, mano tėvai, mano vaikai. Šiauliuose jie lanko mokyklą. Čia — mano namai.
— Niekada nebuvo kilę minčių gyventi kitur?
— Kurį laiką, apie metus, mokiausi Rygoje, mano abu sūnūs gimė Rygoje (šachmatininkė buvo ištekėjusi už Aleksejaus Širovo). Porą metų gyvenau tarp Šiaulių ir Rygos, bet niekad nebuvau galutinai išvažiavusi. Tai buvo vienintelis kartas, kai mano gyvenimas buvo labai susijęs su kitu miestu.
— Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
— Kaip visi sportininkai, šachmatininkai šeimas kuria sunkiai, šeimyniniam gyvenimui trūksta laiko, nes prioritetai šiek tiek kiti.
Sūnūs, šachmatai ir kelionės — dalykai, kuriuos visą laiką reikia stengtis suderinti, visada reikia kompromiso. Kaip mama, nenoriu namų ilgai palikti. Bet kaip sportininkei — tenka.
Simultanai Šiauliuose — vienintelės varžybos, kurias pastaraisiais metais žaidžiu Lietuvoje. Visos kitos varžybos — užsienyje. Per metus du trečdalius laiko būnu namuose, kitą laiką važinėju.
— Negalvojate išvykti pas draugą šachmatininką Peterį Heine Nielseną į Daniją?
— Ne. Jaučiuosi laiminga čia.
Neigia stereotipus
— Tapote Europos čempione, buvote apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, suteiktas Garbės pilietės titulas. Ar šie metai — sėkmingiausi karjeroje?
— Metai labai labai sėkmingi. Bet neapleidžia jausmas, kad jie dar tik įpusėjo. Prasideda labai daug varžybų, ruduo bus itin įtemptas. Laikas, kai galėjau švęsti pasiektas pergales, jau praėjo.
Beveik iš eilės laukia du moterų „Grand Prix“ pasaulio etapai. Tikslai — kuo geriau žaisti, nes varžovės — dvylika stipriausių pasaulio šachmatininkių.
Moterų „Grand Prix“ vyksta tik antrą kartą, aš patekau pirmąsyk.
— Sporte yra terminas „garbingas žaidimas“. Ar būna nesąžiningų žaidėjų šiame inteligentiškame sporte?
— Garbingas žaidimas labai reikalingas. Dabartinė problema — kompiuterinės technologijos, kurios gali būti naudojamos pasakinėjimams. Tokių atvejų nėra daug, bet kartais kokį žaidėją nutveria.
Ieškoma įvairių kovos būdų: draudžiama įsinešti telefonus, tenka, kaip oro uoste, pereiti metalo detektorių.
— Su kokiais stereotipais apie šachmatininkus dažniausiai susiduriate?
— Vienas iš stereotipų — visi šachmatininkai geri matematikai. Nebūtinai. Iš praktikos galiu pasakyti, kad šachmatininkai gabūs kalboms.
Dar vienas stereotipas, kad šachmatininkai — itin rimti, sausi, be humoro jausmo. Taip tikrai nėra.
— O ar teisybė, kad šachmatininkai ir gyvenime mato kelis ėjimus į priekį?
— Labai individualu. Žaidimas šachmatais išmoko į problemas žiūrėti racionaliai ir neleisti lietis emocijoms per kraštus.
Prie lentos nuolatos tenka stengtis išlaikyti šaltą protą. Tai šiek tiek persikelia į gyvenimą.
Moterų šachmatuose daugėja
— Matome pergales, bet yra ir juodasis pasirengimo etapas. Kiek jis jėgų atima?
— Neseniai savaitę buvau stovykloje, nuo ryto iki vakaro dirbau. Prieš svarbesnius startus ruošiuosi savęs negailėdama. Kartais — miego sąskaita. Lavinu atmintį, analizuoju partijas, savo klaidas, konkrečius varžovus, nagrinėju debiutus. Bandau kuo daugiau įsiminti, įgyti teorijos žinių ir kitų stiprių žaidėjų praktikos.
Visada atrodo, kad treniruočių per mažai: kaip studentui, kuriam trūksta vienos nakties. Tokio jausmo, kad šį kartą tikrai viską padariau, nepažįstu. Ir turbūt jo neturėtų būti.
— Šachmatai — konservatyvus sportas. Ar yra pakitimų šiuolaikiniame žaidime?
— Šachmatų taisyklės nesikeičia daugelį šimtmečių. Bet greitėja laiko kontrolė, varžybos trumpėja. Pasirengdami daug naudojamės internetu — stebime partijas. Partijas laiškais pakeitė partijos elektroniniais laiškais.
— Anksčiau šachmatai buvo vyrų sritis, didelio dėmesio susilaukdavo didmeistrių kovos. Kaip šiandien jaučiasi šachmatininkės?
— Moterų šachmatų pasaulyje vis dar žymiai mažiau. Tarp reitingą turinčių šachmatininkų yra apie 90 procentų vyrų ir 10 procentų moterų.
Iš dalies tai paaiškina, kodėl moterys pagal pajėgumą vis dar nusileidžia vyrams.
Lyginant su tuo, kas buvo prieš 20 metų, šachmatininkių lygis ir skaičius žymiai padidėjo. Dalinti šachmatus į vyrų ir moterų, manau, bus vis sunkiau. Varžybose žaidžiame ir kartu, ir atskirai. Manau, šis skirstymas išnyks.
— Varžovės — konkurentės ar draugės?
— Varžovai neturi būti priešai. Tarp draugystės ir konkurencijos dažniausiai pavyksta lengvai nubrėžti liniją, prieš partiją galime draugiškai pasikalbėti. Kai esi profesionalas, pavyksta atsiriboti nuo asmeninių dalykų. Galbūt net sunkiau žaisti su varžovu, kuriam jauti antipatiją — nereikalingos emocijos.
Sustoti nesiruošia
— Ar žaidžiate šachmatais su sūnumis Dmitrijumi ir su Aleksandru?
— Jie dabar ruošiasi mokyklai, daug kitų rūpesčių. Man lengviau vertinti aukštesnio lygio šachmatininkus. Vaikystėje visaip gali pasisukti. Veiksmingiausias metodas — vaikus paskatinti.
Šachmatai dabar įtraukiami į daugelio šalių mokyklinę programą kaip pasirenkamas dalykas.
— Ar įsivaizduojate save šachmatų trenere?
— Kol kas nelabai. Dar norėčiau ir turėčiau keletą metų aktyviai žaisti. Norėčiau, kad ateities karjera vienaip ar kitaip būtų susijusi su šachmatais.
— Kas dar karjeroje nepasiekta?
— Europos čempionės vardo labai seniai siekiau, daug kartų buvau šalia jo. Dabar laukia pasaulio čempionatai, taurės varžybos — jose visada yra dėl ko kovoti.
Pagal reitingą esu pirmame dešimtuke. Aukščiausiai buvau pakilusi į aštuntąją vietą, norėtųsi dar aukščiau. Visos varžovės seniai ir gerai žinomos, kilti yra labai nelengva.
Džiaugiuosi tuo, ką jau pasiekiau. Ir kol kas sustoti nesiruošiu.
ŠACHMATININKĖ: Garbės pilietės vardas šachmatų didmeistrei Viktorijai Čmilytei — didelė garbė ir pripažinimas. Svarių pergalių ir įvertinimų sulaukusi šachmatininkė žvaigždės karūnos neužsideda — išlieka šilta ir paprasta.
LAIMĖ: Viktorija Čmilytė jaučiasi laiminga Šiauliuose. Čia — jos šeima, vaikai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.