Naujausios
Vežimėlyje sėdinti mergina visada sako „vaikštau“
Dvidešimt penkerių Jovita Juškauskaitė juda tik vežimėlyje, tačiau tai ne kliūtis merginai šokti naktiniuose klubuose, dalyvauti baidarių žygiuose ar demonstruoti drabužius ant podiumo. Kol gali, ji nori iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Norėtų kurti kolekcijas neįgaliesiems
Jovita mėgsta puoštis ir nori atrodyti gražiai. Juodu pieštuku apvestos akys, ant pečių laisvai krentančios garbanos, balti ilgaauliai batai ir per petį permesta nedidukė rankinė — tokią ją pamatau išriedančią iš vonios kambario.
„Turiu gražiai atrodyti. Išvaizda man svarbi dėl bendravimo. Jei atrodysiu kaip bomžė, kas norės su manimi bendrauti ar man padėti“, — prisipažįsta mergina.
Jovitai patinka mėlyna, balta, sidabrinė spalvos, o štai juodos ji nemėgsta. „Tai tavo spintoje nėra tamsių drabužių?“. “Yra, ir gana daug, nors jei galėčiau, rengčiausi tik šviesiai“, — atsako. Šviesūs drabužiai labai greitai nuo vežimėlio išsitepa, todėl tik dėl praktiškumo ji dėvi tamsesnių spalvų drabužius.
Radviliškyje, Lietuvos reabilitaciniame profesinio rengimo centre siuvėjos specialybės besimokanti mergina turi slaptą svajonę kurti drabužius vežimėliais judantiems neįgaliesiems. Ji gerai žino, kokių drabužių jiems reikia („geriausiai tiktų spalvų junginiai: šviesus viršus ir tamsi apačia“).
Nenori užsidaryti namie
Iki dvylikos metų Jovita vaikščiojo, nors su didžiulėmis pastangomis. Po sausgyslių operacijos ji ant kojų nebeatsistojo. Atsisėdusi į vežimėlį, mergina dėl to neišgyveno, nes ratukuose galėjo judėti kur kas greičiau.
Į vežimėlį Jovitą pasodino nepagydoma liga — progresuojanti raumenų distrofija, pamažu silpninanti ir naikinanti raumenis. Ligą gydytojai nustatė, kai Jovitai buvo ketveri. Tėvai pastebėjo, kad dukra ne taip stato koją. Tačiau baisi diagnozė Jovitos tarp keturių sienų neuždarė. Netgi atvirkščiai: mergina stengiasi iš gyvenimo pasiimti kiek galima daugiau.
Lietuvos reabilitacinis profesinio rengimo centras — antroji jos mokymosi įstaiga. Į ją Jovita atvyko iš Alytaus, kur porą metų mokėsi dailiųjų rankdarbių gamintojos amato. Mergina prisipažįsta: mokslai sekėsi sunkiai. Ne tik dėl to, kad ranka sunkiai nulaikydavo pieštuką, bet ir dėl to, kad kiekvieną rytą ji turėdavo prašyti, kad ją iš bendrabučio kas nors nuneštų laiptais, o po užsiėmimų užneštų. „Čia — bendrabutis pritaikytas neįgaliesiems, bet kur galiu nuvažiuoti vežimėliu“, — dabartines gyvenimo sąlygas giria Jovita ir kartu atvirauja: siuvėja ji niekada netaps, nes tai jai per sunku.
Mergina gailisi, kad šie mokslo metai paskutiniai. Bet rankų nenuleidžia — sako, jog vėl bandys mokytis kitur, kad tik nereikėtų grįžti pas tėvus į kaimą ir užsidaryti tarp keturių sienų.
„Man bendravimas yra viskas, lyg oro gurkšnis. Aš be jo dūstu, todėl bet kur ieškau bendraminčių“, — sako Jovita.
Pramogų neišsižada
Vežimėlis Jovitai ne kliūtis pasiekti norimą vietą. Radviliškyje ją jau pažįsta visi taksistai: išsikvietusi taksi, ji dažnai nuvažiuoja į miesto biblioteką, kur mėgsta pasėdėti prie interneto. Čia ji konsultavosi ir dėl savo parašytos knygos leidybos. Norėjo ją išleisti iki tol, kol paliks Profesinio rengimo centrą, tik vargu ar bespės.
Labiausiai jai pažįstamas Alytus. Ten ir draugų daugiausia liko, su kuriais ji mielai leisdavo laiką. Kur?
„Gal Jums bus keista, bet man labai patinka šokti naktiniuose klubuose. Iki paryčių“, — nustebina Jovita.
Prisimena, kaip ji pirmą kartą atsidūrė Druskininkų naktiniame klube, kaip jai buvo nedrąsu šokti tol, kol nepajuto palaikančių žvilgsnių. Vėliau buvo ne vienas toks pasilinksminimas Alytaus ir kituose klubuose.
Kad galėtų pamatyti lazerių šou, ji Vilniuje be miego prabuvo pustrečios paros. Sugrįžusi į namus, į lovą krito lyg negyva („Pasijutau tokia nusipelniusi lovos, pajaučiau tokį malonumą& “). Kiek trumpesnis, tačiau toks pat įdomus buvo bemiegis periodas Druskininkų šokių maratone.
Iki paryčių truko ir jos vojažas Alytuje vykusiame baikerių susibūrime. „Į jį ėjau viena (Jovita kalbėdama nevartoja žodžio važiavau vežimėliu). Iš pradžių buvo baisu — ką aš žinau, kokie yra tie baikeriai, bet, pasirodo, be reikalo baiminausi. Sulaukiau vieno baikerio dėmesio. Su juo prašokom ir prakalbėjom iki paryčių“,— pasakoja Jovita.
„Noriu bendrauti“
Iš pradžių nejaukiai ji jautėsi ir neįgaliųjų stovykloje surengtame baidarių žygyje. Neramino mintis: jeigu baidarė apsivers, ar pajėgs ją išgelbėti du drauge plaukę vaikinai?
Jovita yra ragavusi ir modelio duonos. Kai Žmonių su stuburo pažeidimais asociacijoje buvo sukurta rūbų kolekcija neįgaliesiems, Jovitą pakvietė demonstruoti kelnių ir megztinio ansamblį. Žinoma, neatsisakė. Tąkart pasirodyme ji su savo likimo draugais pirmąkart šoko valsą. Kai po šio pasirodymo jai pasiūlė vykti į Maskvą, irgi sutiko.
„Tokia jau esu — aktyvistė. Labiau už viską nekenčiu rutinos. Man norisi chaoso, kaitos, aš noriu bendrauti“,–save apibūdina Jovita.
P.S. Mergina „Šiaulių kraštui“ paliko savo telefono numerį, kurį paprašė perduoti bendraminiams, tiems, kurie norėtų su ja bendrauti.
Autorės nuotr.
LAISVALAIKIS: Jovitai nelengva piešti, tačiau tai — vienas iš būdų leisti laisvalaikį.
IŠVAIZDA: „ Išvaizda man svarbi dėl bendravimo. Neįgaliesiems tvarkingai ir gražiai atrodyti dar svarbiau nei sveikiesiems“ , — sako pasipuošti mėgstanti Jovita Juškauskaitė.
citata: Iki dvylikos metų Jovita vaikščiojo, nors su didžiulėmis pastangomis. Po sausgyslių operacijos ji ant kojų nebeatsistojo.