Vestuvinių suknelių mados: nuo puritonizmo iki seksualumo

Ves­tu­vi­nių su­kne­lių ma­dos: nuo pu­ri­to­niz­mo iki sek­sua­lu­mo

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fre­nke­lio vi­lo­je vei­kia ma­dos is­to­ri­ko, ko­lek­ci­nin­ko Alek­sand­ro Va­sil­je­vo ves­tu­vi­nių su­kne­lių ko­lek­ci­jos pa­ro­da. Prieš pa­ro­dos ati­da­ry­mą su­reng­to­je eks­kur­si­jo­je A. Va­sil­je­vas pa­sa­ko­jo, kaip bė­gant me­tams kei­tė­si ves­tu­vi­nių su­kne­lių ma­dos, au­di­niai, ka­da į ma­dą atė­jo bal­ta su­kne­lė ir ne­tgi kaip kei­tė­si po­žiū­ris į pa­čią san­tuo­ką.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Bal­tai su­kne­lei – per 200 me­tų

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma per 50 ves­tu­vi­nių su­kne­lių, ke­le­tas vy­riš­kų kos­tiu­mų ir dau­gy­bė ves­tu­vi­nių ak­se­sua­rų: skry­bė­lai­tės, puokš­te­lės, ba­te­liai, ran­ki­nu­kai, kak­lo, gal­vos pa­puo­ša­lai, se­gės, kve­pa­lai, pirš­ti­nai­tės ir ki­ta. Eks­po­na­tai – dau­giau­siai iš Va­ka­rų Eu­ro­pos, Ar­ti­mų­jų Ry­tų ir Ame­ri­kos.

Eks­po­na­tų A. Va­sil­je­vas ieš­ko auk­cio­nuo­se, ne­ma­žai jų įsi­gy­ta Tur­ki­jo­je. Kar­tais ves­tu­vi­nius ap­da­rus pa­do­va­no­ja ar­ba par­duo­da pa­tys šei­mi­nin­kai ar­ba tur­to pa­vel­dė­to­jai.

Ko­lek­ci­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad su­knių, ku­rioms apie 100 me­tų, sa­vi­nin­kės ži­no­mos la­bai re­tais at­ve­jais. Daž­niau­siai žmo­nės, ku­rie par­duo­da, ar­ba ne­no­ri at­skleis­ti, kam jos pri­klau­sė, ar­ba tie­siog ne­ži­no. La­bai re­tais at­ve­jais ant su­kne­lės bū­na už­ra­šy­ta ve­dy­bų da­ta ir nuo­ta­kos var­das.

„Ves­tu­vi­nė su­kne­lė – tai nuo­ta­kos sko­nio ir jos fi­nan­si­nių ga­li­my­bių at­spin­dys“, – sa­ko A. Va­sil­je­vas. Jo ko­lek­ci­jo­je daug bran­gių su­kne­lių, ta­čiau yra ir kuk­les­nių.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos bal­tos, kre­mi­nės, pie­no spal­vos su­kne­lės. Pa­sak A. Va­sil­je­vo, bal­tai ves­tu­vių su­kne­lei tik kiek dau­giau nei 200 me­tų, nors ves­tu­vi­niai ap­da­rai eg­zis­tuo­ja nuo ta­da, kai pra­dė­ta švęs­ti san­tuo­kos apei­gas – jau se­no­vės Egip­te. Vi­du­ram­žiais nuo­ta­kos te­kė­da­vo vil­kė­da­mos ge­riau­sia sa­vo su­kne­le. Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­ne bu­vo po­pu­lia­rios rau­do­nos, auk­so, si­dab­ro spal­vos su­kne­lės. Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, Vo­kie­ti­jo­je – ža­lios, mė­ly­nos.

„Pir­ma nuo­ta­ka, ku­ri iš­te­kė­jo vil­kė­da­ma bal­tą su­kne­lę, bu­vo Ka­ro­li­na Bo­na­part Mu­rat, Na­po­leo­no Bo­na­par­to se­suo, ku­ri 1800 me­tais iš­te­kė­jo už Na­po­leo­no ka­riuo­me­nės mar­ša­lo Joa­chi­mo Mu­rat“, – pa­sa­ko­ja ma­dos ži­no­vas.

Suk­nios su kri­no­li­nais ir tur­niū­rais

Ant­ra­ja­me vi­los aukš­te esan­čiuo­se kam­ba­riuo­se su­kne­lės eks­po­nuo­ja­mos chro­no­lo­gi­ne tvar­ka. Se­niau­sioms – dau­giau kaip 150 me­tų. Tai ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos (1818–1901) lai­kų su­knios su kri­no­li­nais (spe­cia­lus pa­si­jo­nis su me­ta­li­niais ar nend­ri­niais lan­kais, su­tei­kian­tis si­jo­nui var­po for­mą).

„To­kioms su­knioms rei­kė­jo di­de­lių pa­tal­pų. Su jo­mis bu­vo sun­ku įsės­ti į ka­rie­tą. Kri­no­li­nai išė­jo iš ma­dos, kai at­si­ra­do ge­le­žin­ke­lis, nes da­mos su to­kio­mis su­knio­mis ne­tilp­da­vo į trau­ki­nio ku­pe“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­ja A. Va­sil­je­vas.

Tais lai­kais su­knios bu­vo siu­va­mos iš na­tū­ra­laus kre­mi­nės spal­vos šil­ko, il­go­mis ran­ko­vė­mis, kuk­lia kak­lo iš­kirp­te. Nuometas deng­da­vo jau­no­sios gal­vą ir da­lį su­knios. Kuo il­ges­nis nuo­me­tas – tuo tur­tin­ges­nė nuo­ta­ka.

La­bai ma­din­ga bu­vo puoš­tis apel­si­nų žie­dais. Jie bu­vo nau­do­ja­mi nuo­ta­kos skry­bė­lai­tei ir su­kniai puoš­ti. Jais puoš­da­vo­si ir jau­ni­kis bei jau­no­sios mo­ti­na. Ži­no­ma, apel­si­nų žie­dų ne vi­sa­da bū­da­vo įma­no­ma gau­ti, nors jie ir žy­di du­kart per me­tus, to­dėl bu­vo nau­do­ja­mi vaš­ki­niai žie­dai.

Ma­dos ži­no­vas pa­sa­ko­ja, jog šiai epo­chai bu­vo bū­din­gas ryš­kus nea­ti­ti­ki­mas tarp jau­ni­kio ir jau­no­sios am­žiaus (vy­rui – 50 me­tų, nuo­ta­kai – 16). Šei­mos bū­da­vo gau­sios, po 10–12 vai­kų. Tie­sa, ne­ma­žai vai­kų mir­da­vo dar kū­di­kys­tė­je, net ir kil­min­go­se šei­mo­se.

Išė­jus iš ma­dos kri­no­li­nams, pra­de­da­mi nau­do­ti tur­niū­rai (pranc. tour­nu­re). Tai – tam tik­ra pa­gal­vė­lė, de­da­ma po su­kne­le že­miau juos­mens iš už­pa­ka­lio su­kne­lei iš­pūs­ti. Už­pa­ka­li­nė su­kne­lės da­lis ak­cen­tuo­ja­ma ir dra­pi­ruo­tė­mis, neil­gais šlei­fais. Atei­na į ma­dą pūs­tos ran­ko­vės, klos­tės, pli­sė, tad su­kne­lėms su­nau­do­ja­ma daug at­la­so, taf­tos – stan­džių, ge­rai for­mą lai­kan­čių au­di­nių.

Ne to­kios tur­tin­gos nuo­ta­kos siū­da­vo­si kuk­les­ne su­kne­les, be šlei­fų, nau­do­jo ma­žiau ir pra­stes­nės ko­ky­bės au­di­nių.

Žvel­giant į su­kne­les ste­bi­na lie­mens apim­tys – 40–50 cen­ti­met­rų. Pa­sak A. Va­sil­je­vo, tai ne­nuos­ta­bu, nes da­mos dė­vė­da­vo kor­se­tus, ku­rie stip­riai su­verž­da­vo lie­me­nį.

Dė­mes ša­li­na na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis

Nors ko­lek­ci­jo­je esan­čių su­kne­lių būk­lė ga­na ge­ra, nes dau­gu­ma vil­kė­tos tik vie­ną kar­tą, ta­čiau pa­si­tai­ko ir dė­mė­tų. Dė­mės ant bal­tų su­kne­lių yra di­džiau­sias ko­lek­ci­nin­ko gal­vos skaus­mas, ypač jei­gu toms dė­mėms jau 100 me­tų.

A. Va­sil­je­vas tu­ri 12 žmo­nių ko­man­dą, ku­ri res­tau­ruo­ja su­kne­les, tai­so su­ply­šu­sias de­ta­les, siu­vi­nė­ja, ne­ria. Yra mo­te­ris, ku­ri at­sa­kin­ga už dė­mių iš­va­ly­mą. Dir­ba dau­giau­siai tik su na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis: cit­ri­na, so­da, spi­ri­tu. Ko­kio­mis pro­por­ci­jo­mis ir ko­kias prie­mo­nes nau­do­ti, va­do­vau­ja­si 19 am­žiaus na­mų kny­go­mis, ku­rio­se gau­su pa­ta­ri­mų. Pa­vyz­džiui, ra­ša­lo dė­mes ge­riau­siai va­lo cit­ri­nos rūgš­tis. Kar­tais tam, kad iš­va­ly­tum su­kne­lę, rei­kia net ke­lių sa­vai­čių ar mė­ne­sių.

Pa­sak ma­dos ži­no­vo, pra­sčiau­siai iš vi­sų au­di­nių iš­si­lai­ko na­tū­ra­lus šil­kas. Atsižvelgiant į sto­rį, dū­lė­ti jis pra­de­da jau maž­daug po 60 me­tų, o po 300 me­tų virs­ta dul­kė­mis. Ge­riau­siai lai­ko­si li­nas, med­vil­nė, vil­na, bet pa­sta­rą­ją mėgs­ta kan­dys.

Į A. Va­sil­je­vo ko­lek­ci­ją pa­te­ko su­kne­lė su plo­no šil­ko de­ta­lė­mis, ku­rios bu­vo ge­ro­kai su­dū­lė­ju­sios, ta­čiau res­tau­ra­to­riams pa­vy­ko jas at­kur­ti.

20 am­žiu­je su­kne­lės lais­vė­ja ir trum­pė­ja

20 am­žiaus pra­džio­je ves­tu­vi­nes su­kne­les ima­ma puoš­ti nė­ri­niais, au­di­niai siu­vi­nė­ja­mi. Kak­las ir iš­kirp­tė pri­den­gia­mi aukš­ta nė­ri­niuo­ta apy­kak­le. Vis dar ma­din­gos il­gos ran­ko­vės.

Pa­sak ma­dos ži­no­vo, apie 1910 me­tus, pra­dė­jus pla­čiau nau­do­ti rent­ge­no apa­ra­tą, mo­te­rims pa­ta­ria­ma nu­sto­ti nau­do­ti kor­se­tus, nes jie, su­spaus­da­mi krū­ti­nės ląs­tą, spau­džia ir trau­muo­ja vi­daus or­ga­nus.

Pran­cū­zų siu­vė­jai mo­te­rims siū­lo su­kne­les paaukš­tin­tu lie­me­niu, lais­vas, leng­vai kren­tan­čias. Kei­čia­si ir au­di­nių pa­si­rin­ki­mas. To­kio sti­liaus su­kne­lėms la­biau ti­ko plo­ni, leng­vi au­di­niai. Jau­čia­ma Ar­ti­mų­jų Ry­tų (pa­vyz­džiui, Tur­ki­jos) įta­ka. Suk­ne­lės pra­de­da­mos siu­vi­nė­ti stik­lo ka­ro­liu­kais.

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ir po jo su­kne­lės trum­pė­ja. Pa­sak A. Va­sil­je­vo, tam įta­kos tu­rė­jo du da­ly­kai: mo­te­rų eman­ci­pa­ci­ja ir fi­nan­si­nis ne­sta­bi­lu­mas.

Dėl fi­nan­si­nio ne­sta­bi­lu­mo mo­te­rys tie­siog ne­ga­lė­jo leis­ti sau (ne­bent la­bai pa­si­tu­rin­čios) il­gų su­kne­lių, ku­rioms rei­kia daug au­di­nio. Ki­ta ver­tus, mo­te­rys tam­pa lais­ves­nės: įgy­ja tei­sę vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lius, dirb­ti ir net vie­šai rū­ky­ti. Be to, iš­po­pu­lia­rė­ja ener­gin­gas šo­kis čarls­to­nas, ir mo­te­rys no­ri šok­ti jį net ir per ves­tu­ves, o tam il­ga su­knia tik truk­do. Vis­gi la­bai iš­kil­min­goms ves­tu­vėms nuo­ta­kos ir to­liau ren­ka­si il­gas su­knias, su il­gais šlei­fais.

Art de­co epo­cho­je (20 am­žiaus 3–4 de­šimt­me­čiai) ves­tu­vi­nėms su­kne­lėms bū­din­gas sta­čia­kam­pio si­lue­tas, vi­siš­kai ne­pab­rė­žiant lie­mens.

Ket­vir­to de­šimt­me­čio vi­du­ry­je su­kne­lėms pra­de­da­mi nau­do­ti pe­tu­kai, kad mo­te­ris at­ro­dy­tų pla­tes­nių pe­čių. Šiai ma­dai, pa­sak A. Va­sil­je­vo, įta­kos tu­rė­jo gar­sios ak­to­rės Gre­tos Gar­bo, į ku­rią no­rė­jo bū­ti pa­na­šios dau­ge­lis mo­te­rų, kū­no su­dė­ji­mas. Ji bu­vo plau­ki­kė ir tu­rė­jo pla­čius pe­čius bei siau­rus klu­bus.

Lo­bis ka­čių liz­de

Iš šio laik­me­čio A. Va­sil­je­vo ko­lek­ci­jo­je yra dvi ypa­tin­gos ves­tu­vi­nės su­knė­lės. Jos pri­klau­sė po­niai Je­lo­vai iš Tur­ki­jos. Iš Bos­ni­jos ir Her­ce­go­vi­nos ki­lu­si pa­si­tu­rin­ti mo­te­ris sa­vo ves­tu­vių die­ną vil­kė­jo dvi su­kne­les: vie­ną – ce­re­mo­ni­jos me­tu, ki­tą – va­ka­re. Vie­ną siu­vo siu­vė­ja, ki­ta bu­vo už­sa­ky­ta iš Pa­ry­žiaus.

Ko­lek­ci­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad po­nia Je­lo­va pa­ti jį su­si­ra­do prieš 15 me­tų, pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė at­vyk­ti pas ją į Bur­są. Ne­vaikš­tan­ti ir ak­la se­na mo­te­ris gy­ve­no pra­ban­gia­me se­no­vi­nia­me na­me. Bė­da ta, kad la­bai my­lė­jo ka­tes ir jų na­me gy­ve­no net 14. Skry­nio­je, ku­rio­je po­nia lai­kė sa­vo pra­šmat­nias su­kne­les, ka­tės bu­vo su­si­su­ku­sios liz­dą, ve­dė ten sa­vo vai­kus.

A. Va­sil­je­vas sa­ko, kad pa­žvel­gus į skry­nią pa­si­da­rė blo­ga ir nuo kva­po, ir nuo vaiz­do. Ta­čiau su­knias pa­siė­mė. Šei­mi­nin­kė, kiek­vie­ną čiu­pi­nė­da­ma, pa­sa­ko­jo jų is­to­ri­ją, ka­da įsi­gi­jo, ko­kia pro­ga vil­kė­jo. Tarp to lo­bio bu­vo ir ves­tu­vi­nės su­kne­lės. Res­tau­ra­to­riams te­ko ne­ma­žai pa­dir­bė­ti, kol su­knios įga­vo to­kį vaiz­dą, jog ne­bū­tų gė­da jas de­monst­ruo­ti pa­ro­do­je.

Ma­das dik­ta­vo ir ka­ras

Ko­lek­ci­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad iš ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tų ir po­ka­rio eu­ro­pie­tiš­kų bal­tų su­kne­lių jo ko­lek­ci­jo­je be­veik nė­ra. Dėl ke­lių prie­žas­čių: tuo me­tu iš vi­so bu­vo ma­žiau ves­tu­vių, nes vy­rai ka­ria­vo, ant­ra, bu­vo per ma­žai pi­ni­gų, kad bū­tų ga­li­ma iš­kel­ti pra­šmat­nias ves­tu­ves, ir mo­te­rys, jei­gu tuok­da­vo­si, tai vil­kė­da­vo pa­pras­tą tam­sų kos­tiu­mė­lį ar su­kne­lę.

Dau­gu­ma to laik­me­čio ves­tu­vi­nių bal­tų su­kne­lių į A. Va­sil­je­vo ko­lek­ci­ją pa­te­ko iš Tur­ki­jos, ku­rios ka­ras ne­pa­lie­tė. Iš ten – ne­ma­žai ir žy­dams pri­klau­siu­sių puoš­nių ves­tu­vi­nių ap­da­rų bei ak­se­sua­rų.

4 de­šimt­me­ty­je pra­de­da­mi nau­do­ti sin­te­ti­niai au­di­niai, vis­ko­zė, ku­ri pa­na­ši į šil­ką, bet už jį ge­ro­kai pi­ges­nė.

A. Va­sil­je­vas ro­do il­gą ves­tu­vi­nią su­knią su šlei­fu iš vis­ko­zės, ku­rią at­si­siun­tė iš Ame­ri­kos. Siun­ti­nys pa­ke­liui su­šla­po ir kai pa­sie­kė ko­lek­ci­nin­ką, su­kne­lė vi­sa bu­vo ap­si­trau­ku­si ža­liu pe­lė­siu. Ją iš­va­ly­ti pri­rei­kė pus­me­čio. Da­bar tik ati­džiai ap­žiū­rė­jus ga­li­ma ras­ti vos ma­to­mų pilkš­vų dė­me­lių, liu­di­jan­čių apie siun­ti­nį iš­ti­ku­sią ne­sėk­mę.

Po­ka­riu va­ka­ri­nių ir ves­tu­vi­nių su­kne­lių puo­šy­bai pla­čiai nau­do­ja­mi dirb­ti­niai per­lai ir dei­man­tai, sa­gės ir dia­de­mos su jais.

Dia­na grą­žo kri­no­li­nus

6 de­šimt­me­ty­je ma­din­gos trum­pos ves­tu­vi­nės su­kne­lės pūs­tais si­jo­nu­kais. Suk­nios siu­vi­nė­ja­mos, puo­šia­mos nė­ri­niais. Gal­vas nuo­ta­kos puo­šia ne­di­de­liais nuo­me­tais, vua­liais, ma­žo­mis plokš­čio­mis skry­bė­lai­tė­mis.

7 de­šimt­me­ty­je mo­te­rys no­ri bū­ti pa­na­šios į Žak­li­ną Ke­ne­di. Ne­šio­ja tab­le­tės for­mos skrė­bė­lai­tes. Suk­ne­lės trum­pos ar iki pu­sės blauz­dų, paaukš­tin­tu lie­me­niu, su kas­pi­nu prie­ky­je. Įta­kos ves­tu­vių ma­doms tu­ri ir hi­pių ju­dė­ji­mas – su­knios puo­šia­mos gė­lių mo­ty­vais. Maž­daug šiuo lai­ko­tar­piu pra­si­de­da fab­ri­ki­nė ves­tu­vi­nių su­kne­lių ga­my­ba.

8 de­šimt­me­ty­je vėl į ma­dą grįž­ta pli­sė, o šil­ką be­veik iš­stu­mia sin­te­ti­ka.

9 de­šimt­me­ty­je ves­tu­vi­nių su­kne­lių ma­dai įta­kos pa­da­ro Vel­so prin­ce­sės Dia­nos ves­tu­vės su prin­cu Čarl­zu. 1981 me­tais vy­ku­sio­se ves­tu­vė­se Dia­na vil­kė­jo Vik­to­ri­jos lai­kų sti­liaus su­kne­lę. Tai­gi, į ma­dą vėl grįž­ta kri­no­li­nai. Pa­sak A. Va­sil­je­vo, vi­sos nuo­ta­kos no­ri bū­ti kaip prin­ce­sės.

Ma­dos ži­no­vas sa­ko, kad šia­me am­žiu­je kei­čia­si ir po­žiū­ris į san­tuo­ką. Stip­riai išau­ga sky­ry­bų skai­čius. Žmo­nės pra­de­da tuok­tis po du, tris, ke­tu­ris ar net dau­giau kar­tų. 19 am­žiaus pabaigoje–20 am­žiaus pra­džio­je nuo­ta­kos ap­da­ras san­tū­rus, už­da­ras, vė­liau jis tam­pa vis at­vi­res­nis. Kei­čia­si ir po­žiū­ris į nuo­ta­ką. Prieš 100 me­tų ji bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti skais­ti, da­bar – kuo la­biau pa­ty­ru­si, tuo ge­riau.

Ko­lek­ci­jo­je – ir lie­tu­vių kū­ri­niai

Pir­ma­ja­me vi­los aukš­te de­monst­ruo­ja­mos šiuo­lai­ki­nės ves­tu­vi­nės su­kne­lės. Ko­lek­ci­jo­je – ir lie­tu­vių di­zai­ne­rių kū­ri­niai: Ra­mu­nės Pie­kau­tai­tės pa­čios ves­tu­vėms kur­ta kre­mi­nė su­kne­lė, Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus As­tai Va­len­tai­tei siū­ta ves­tu­vi­nė su­kne­lė, Liu­tau­ro Sa­la­se­vi­čiaus gro­žio kon­kur­sui „Mis pa­sau­lis“ kur­ta si­dab­ro spal­vos gau­siai ka­ro­liu­kais siu­vi­nė­ta su­kne­lė, ku­ri bu­vo pri­sta­ty­ta kaip ves­tu­vi­nė.

Ko­lek­ci­jo­je pui­kuo­ja­si ir gar­sios ru­sų di­zai­ne­rės Ju­li­jos Ja­ni­nos tur­tin­gai če­čė­nei kur­ta su­kne­lė. Nuo­ta­ka no­rė­jo bū­ti pa­na­ši į un­di­nę, di­zai­ne­rė jai su­kū­rė su­kne­lę, pri­me­nan­čią žvy­nus. Ta­čiau san­tuo­ka ne­nu­si­se­kė ir nuo­ta­kos ar­ti­mie­ji, ne­no­rė­da­mi, kad su­kne­lė mo­te­riai pri­min­tų kar­čią pa­tir­tį, per­lei­do ją A. Va­sil­je­vo ko­lek­ci­jai.

Ma­dos ži­no­vas sa­ko, kad su­kne­lės gro­žis ir į ją įdė­ti pi­ni­gai ne­bū­ti­nai at­neš sėk­mę ir lai­mę (ne­bent siu­vė­jui, di­zai­ne­riui, o vė­liau ko­lek­ci­nin­kui), o prieš žen­giant to­kį svar­bų žings­nį gy­ve­ni­me vi­sa­da rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti, ar ver­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ma­dos ži­no­vas ir ko­lek­ci­nin­kas Alek­sand­ras Va­sil­je­vas, į Šiau­lius at­ve­žęs ket­vir­tą­ją pa­ro­dą, pa­sa­ko­jo, kaip lai­kas, pa­sau­lio įvy­kiai ir įžy­mios mo­te­rys kei­tė ves­tu­vi­nių su­kne­lių ma­das.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mos ir lie­tu­vių di­zai­ne­rių kur­tos ves­tu­vi­nės su­kne­lės.

Pra­ban­gi žvy­ne­liais siu­vi­nė­ta ves­tu­vi­nė su­knia jos šei­mi­nin­kei lai­mės neat­ne­šė.

20 am­žiaus ant­ra­me de­šimt­me­ty­je bu­vo ma­din­gi et­ni­niai mo­ty­vai. 1916 me­tais pran­cū­zų „Mai­son Dre­coll“ ma­dos na­mų siū­ta su­kne­lė is­pa­niš­kais mo­ty­vais.

Ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų su­kne­lės bu­vo su kri­no­li­nais, il­go­mis ran­ko­vė­mis ir ne­gi­lio­mis iš­kirp­tė­mis, o nuo­me­tas deng­da­vo nuo­ta­kos gal­vą ir da­lį su­kne­lės.

Dėl ne­pa­to­gu­mo iš ma­dos išė­jus kri­no­li­nams, su­knioms pūs­tu­mo su­teik­da­vo tur­niū­ras (spe­cia­li pa­gal­vė­lė), klos­tės, dra­pi­ruo­tės už­pa­ka­li­nė­je si­jo­no da­ly­je.

Po pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro ves­tu­vi­nės su­kne­lės trum­pė­ja – ne tik dėl au­di­nių ir pi­ni­gų jiems sty­giaus, bet ir dėl to, kad bū­tų pa­to­giau šok­ti.

Žy­dės nuo­me­tas su iš­siu­vi­nė­ta Do­vy­do žvaigž­de.

Lie­tu­vo­je 1970 me­tais siū­ta su­kne­lė, de­ko­ruo­ta gė­lė­mis – hi­pių įta­ka.

9 de­šimt­me­ty­je į ma­dą grįž­ta kri­no­li­nai. Tam įta­kos tu­rė­jo prin­ce­sės Dia­nos ves­tu­vi­nė su­kne­lė.

Alek­sand­ras Va­sil­je­vas sa­ko, kad lai­kui bė­gant kei­čia­si ne tik ves­tu­vi­nių su­kne­lių ma­dos, bet ir po­žiū­ris į san­tuo­ką.