Naujausios
Kas geriau supras, jei ne toks pat?
Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus atvejo vadybininkė Alma Bačianskienė, dirbanti su Užimtumo didinimo programa, pasakoja, kad pirmą kartą apie šią moterį išgirdo visai atsitiktinai: „Pagal mūsų Užimtumo didinimo programą su žmonėmis, turinčiais problemų, bendrauja psichologai, priklausomybių konsultantai. Juk neišsprendus tos bėdos, gauti ir išlaikyti darbą yra neįmanoma. Tačiau rezultatui pasiekti darbas yra ir komandinis, ir kompleksinis. Kartą man skambina viena iš lektorių ir klausia: „Žmonės grupinių ar invidividualių užsiėmimų metu vis mini kažkokią Veroniką, kuri jiems padeda... Kas ji tokia?“
Sulaukę žmonių atsiliepimų, kad ši joniškietė tikra altruistė, gelbėjanti alkoholio gniaužtuose atsidūrusių gyvenimus, pasikvietėme ją – su mūsų programos dalyviais bendravo pirmiausia priklausomybių konsultantai, o tada pati Veronika prisistatė, papasakojo savo kelią, pristatė savo asmeninius išgyvenimus ir laimėjimus, kuriuos aprašė savo knygoje. Tada ir pagalvojome, kad šią moterį reikia kviesti dirbti su mumis kartu, kaip nuo alkoholio priklausomų asmenų socialinę mentorę, kuri žmonėms padėtų atsitiesti ne pagal teorinių vadovėlių taisykles, o iš asmeninės praktikos ir patirties, – taip Alma Bačianskienė „Sidabrei“ pasakoja apie taip, kaip Veronika papildė kompleksinės pagalbos komandą ir nuo spalio iki gruodžio vidurio vedė grupinius ir individualius užsiėmimus programos dalyviams, turintiems tokių pat problemų.
Tiesiog žmonėms leista rinktis, kas jiems prie širdies: priklausomybių konsultanto ar Veronikos vedami užsiėmimai. Arba ir viena, ir antra. Praėjusių metų programa baigėsi, o Veronikos vedami užsiėmimai su priklausomybvę nuo alkoholio turinčiais žmonėmis tęsiami savanorystės principu iki šiol.
Tokią pagalbą artimiausiu metu Užimtumo didinimo programoje Veronika tęs ir šiemet.
Nurodo kelius, o eiti turi pats
Pati Veronika iš problemos išsivadavo AA (anoniminių alkoholikų grupės) dėka. Tačiau jai vien blaivybės neužteko, prarasti socialiniai įgūdžiai kaišiojo pagalius į ratus, todėl klupo ir vėl kėlėsi. „Atrodė, kad jau net valgyti nebemoki, gėdiniesi prie bendro stalo su visais sėsti, atrodo, kad visi tik į tave žiūri ir stebi. Tokia yra baisi socialiai degradavusio žmogaus būsena. Todėl aš žmonėms, kurie prašo mano pagalbos, dalinuosi patarimais, kuriuos pati atradau ir kurie man padėjo. Aš tai vadinu savo programa, kurią pati sukūriau pagal tai, ko man pačiai trūko dalyvaujant AA susiėjimuose, kad toliau galėčiau eiti blaivybės keliu“, – atvirai kalba V. Barauskienė, negaištanti nė minutės su tais, kurie šią savo priklausomybę neigia, ignoruoja.
Veronika alkoholikų kelyje tarsi kelių policininkas, keliaujantiems sustatantis kelio ženklus.
– Juk policininkas, pastatęs kelio ženklą, draudžiantį važiuoti didesniu kaip 50 km/val. greičiu, nekaltas, jei Jūs jo nepaisote ir lekiate 120 km/val. greičiu, dar trenkiatės į medį. Taip ir aš. Aš galiu pasakyti taisykles (kurios, beje, gali būti individualios, kaip ir problemos, iššaukusios šią bėdą, kaip iš tos būsenos išeiti), o jau kiekvieno reikalas yra – laikytis jų ar ne... – vaizdžiai kalba Veronika Barauskienė.
Nors vienas išgelbėtas gyvenimas jau yra laimėjimas
Grupiniai ir individualūs susitikimai Žagarėje, Joniškyje ir Bariūnuose... Ir per šį trumpą laiką iš kiekvienos grupės blaivybės keliu tikrai išėjo bent po vieną. Yra kuo džiaugtis, kai alkoholio atsisako kalėjime ilgiau nei laisvėje gyvenimą praleidę vyrai, dabar iš naujo kuriantys santykius su savo vaikais, iš naujo statantys savo gyvenimo pamatus. Praėjusių metų Užimtumo didinimo programos suplanuoti dalyvių susitikimai su mentore Veronika baigti.
Tačiau žengiančių blaivybės keliu susitikimai su Veronika tęsiasi. Kiekvieną trečiadienį moteris savanorystės pagrindais, niekieno neremiama sėda už nuosavo septynviečio „Ford Galaxy“ automobilio vairo ir suka į Bariūnus. Iš ten su bendrakeleive važiuoja pro Damelių kaimą, o tada jau trise rieda iki Minčaičių...
Aną trečiadienį Žagarėje esančiose rajono Šeimos ir vaiko gerovės centro patalpose Veronikos gyvenimo kelio pamokoms susirinko šešiese. Dvi valandos bendrystės.
„Ilgą laiką tik aš kalbėjau. Nes manęs klausosi kompleksuoti žmonės, pažeisti alkoholio, praradę šeimas, darbus, nurašyti visuomenės – nieko neturintys, apart skolų. Man visos jų problemos patirtos, išgyventos ir labai pažįstamos, todėl tokius žmones lengva suprasti. Kaip ir man kažkada, jiems svarbus įtaigus, suprantamas ir paprastas žodis. Kad išvengtų saviplakos, susigrąžintų savivertę, sugebėtų išgirsti ir suprasti, apie ką kalbam. Man svarbu prisijaukinti žmogų, o jiems labai svarbu, kad aš – tokia, kaip ir jie. O tada po kurio laiko, žiūrėk, jau drįsta net man paskambinti – ne tik tada, kai blogai, bet ir kai gerai... Tada kažkam apie mane papasakoja, net telefono numerį užrašo. Skambina moteris, maldaujanti padėti sūnui, kuris nieko blogo nemato kiekvieną dieną išgerdamas po keletą bambalių alaus... Iš tiesų, juk daugeliui taip atrodo, kad čia nieko baisaus, vos ne švęstas vanduo... Nieko blogo nematome, kai penktadieniais visi suvažiuoja prie prekybos centrų nusipirkti ko nors atsipalaiduoti – darbo savaitės pabaiga sutinkama su alkoholiu. O aš atvirai sakau: tai yra ne kas kitas, o alkoholizmas. Su tokiais po 10 metų susitiksim arba AA susitikime, gydymo įstaigoje arba... kapinėse,“ – sako Veronika.
Ji – daugeliui atsitiesiančių yra dar vienas kelias, dar viena galimybė, ir dar vienos durys, į kurias galima pasibelsti. O Veronikos durys – tam pašventė savo likusį gyvenimą – visada atviros: ją sekti galima socialinio tinklapio facebook paskyroje „Vieniša vilkė. Veronika Barauskienė“, klausti ir gauti atsakymą.
