Velykinėse puokštėse skleidžiasi pavasaris ir viltis

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Natalijos Markevyč puokštėse žydi pavasaris.
Natalija Markevyč Velykų puokštėse darniai bei elegantiškai sukomponuoja žydinčius augalus, šventines dekoracijas ir gamtos dovanas. Iš Ukrainos, Kramatorsko, su sūnumi karo pradžioje atbėgusi ekonomistė Šiauliuose mokosi floristikos ir savo ateitį dabar sieja su šia specialybe.

Velykų akcentai

Kuriant puokštę, sako Natalija, pirmiausia reikia atsižvelgti, kam ji bus skirta ir kur stovės. Tada įvertinti turimas medžiagas.

Būsima floristė išsamiai papasakoja, kaip padaryti kompoziciją kiaušinyje. Ją kūrė norėdama išbandyti gipso galimybes. Vaistinėje įsigytu gipsu aplipdė pripūstą balioną ir apie parą džiovino. Paskui balioną atsargiai susprogdino. Kad nesimatytų bintas, tinku sukūrė grublėtą paviršių.

Kiaušinį pastatė ant beržinio pagrindo – kad stabiliai stovėtų. Yra kiaušinis, reikia ir lizdo. Lizdą sukūrė iš beržo šakelių ir kačiukų, kad neišsklistų, sutvirtino vielutėmis, klijais.

Kiaušinyje pasodino vijoklį, hiacintus, narcizus – augalus pirko prekybos centre.

Į kiaušinį įdėjo dirbtinių kiaušinukų, žvakę, natūralaus kiaušinio lukšto dekoracijų. Aplink augalus ir dekoracijas sudėliojo samanas, surinktas nuo akmenų.

Kai narcizai, hiacintai nužydės, bus galima persodinti lauke, o vijoklį – vazonėlyje.

Natalija idėjų nestokoja – Velykų kompozicijas sukūrė ir ant pliauskos, stiklo, keramikos, medžio induose.

Floristikos mokosi ekonomistė

Mokytis floristikos Šiaulių technologijų mokymo centre, Menų ir grožio paslaugų skyriuje, Natalija nusprendė puikiai supratusi, jog darbo pagal specialybę nesusiras: trūks kalbos žinių ir įstatymų išmanymo.

Ukrainietė – ekonomistė, baigusi Sumų nacionalinį žemės ūkio universitetą. Iki 2014 metų dirbo banke Donecke. Į gimtinę, Kramatorską, nusprendė grįžti, kai pirmasis vyras susirgo onkologine liga ir gimė sūnus.

Įsigijo namą. „Namą nusipirkome tokioje vietoje... Jis ant aukštumos, išvažiavimas iš miesto, šalia blokpostas. Kiekvieną kartą išgyvenu, atakuos blokpostą, o pataikys į mūsų namus. Kol kas namas stovi tik su įtrūkiais“, – apie šiandienos situaciją sako ukrainietė.

Po vyro mirties Natalija nuo 2015 metų pradėjo dirbti Donecko srities administracijos Ekonomikos departamente. Pirmomis karo dienomis dirbo nuotoliu – visi turėjo patirties po pandemijos.

„Paskui nervai neišlaikė. Griaudi, atakuoja, kiekvieną kartą, kai pasigirsta sirena, imi vaiką ir vaikštai po namus, nežinai, kur pasidėti“, – prisimena. Jos sūnui dabar – dešimt su puse metų.

Kai prasidėjo karas, antrasis vyras, vilkiko vairuotojas, buvo reise. Iškart susisiekė su šeima: „Grįžtu“. „O kas toliau?“ – klausė žmona. Moteris nusprendė pati važiuoti į Lietuvą, į Šiaulius.

Susiruošė kovo 4 dieną. Geležinkelio stotis – šalia namų, už 1–2 kilometrų. Į evakuacinį traukinį netilpo. Traukinys išvyko be penkiolikos šešios, o šeštą valandą prasidėjo komendanto valanda. Teko nakvoti stotyje.

„Buvo taip skaudu, namai šalia, o negaliu grįžti pernakvoti. Miegojome stotyje ant grindų. Miestą atakavo, buvo baisu, bet suveikė priešraketinė gynyba. Tada taikė centrą, ne į geležinkelio stotį.“

Kitą dieną Natalija su sūnumi sėdo į traukinį, viename kupė važiavo 15 žmonių. Lvive atvykusio traukinio dar apie 10 valandų nepriėmė, nes buvo perpildyta stotis. Galiausiai atvyko. Bandymas patekti į Lenkijos traukinį buvo nesėkmingas – eilė driekėsi be galo.

Natalija priėmė sprendimą kirsti sieną ne su Lenkija, bet su Slovakija. Nusišypso, kad kartu pirmą kartą ir Karpatus pamatė – kaip tik su šeima pavasarį planavo čia atvykti.

Slovakijos sieną su sūnumi pasiekė pėsčiomis. Ukrainietė su dėkingumu prisimena pasieniečius, muitininkus, savanorius, kurie viskuo pasirūpino. „Snieguolės!“ – prisimena pirmus sūnaus žodžius, atsivėrus pasienio vartams.

Tikisi rasti darbą

Iki praėjusių metų balandžio Natalija dar dirbo nuotoliu, paskui valstybės tarnautojams nebebuvo leista dirbti užsienyje, teko išeiti nemokamų atostogų. Natalija vis tikėjosi, kad po 3–4 mėnesių grįš namo.

„Užsispyręs“, – sako apie sutuoktinį. Vasaros viduryje jis visgi išvyko į Ukrainą.

Nuo praėjusių metų sūnus Šiauliuose mokosi lietuviškoje mokykloje, nuotoliu – Ukrainos mokykloje. Pramoko lietuviškai, abu su mama namų darbus daro be žodyno.

Pernai Natalija tvarkė aplinką – toks darbas jai patinka, mielai imtųsi ir dabar padėti norintiems pagražinti sodus, gėlynus.

O dabar ukrainietė lanko paskaitas Šiaulių technologijų mokymo centre, Menų ir grožio paslaugų skyriuje. Būsima floristė dėkoja mokytojoms Eglei, Irinai, ypač Neldai ne tik už suteikiamas žinias, bet ir palaikymą. Džiaugiasi, kad Nelda pasikvietė talkininkauti, kai buvo kuriamos kalėdinės dekoracijos Ginkūnuose, kai buvo puošiama scena Šiauliuose Vasario 16-osios proga.

„Nelda rugsėjį pasakė: „Tu būsi floristė“. Kaip ji tai įžiūrėjo, nežinau, bet įsidėmėjau jos frazę, ji labai motyvavo ir suteikė pasitikėjimo“, – šypsosi Natalija. Nuotaiką pakelia, jėgų gyventi suteikia ir geri klientų žodžiai.

Netrukus Natalijos lauks egzaminai, diplominis darbas ir praktika. O tada, būdama diplomuota floriste, tikisi susirasti nuolatinį darbą. Nes šiuo metu su finansais nelengva.

Nerimą kelia ir situacija Kramatorske – už 20 kilometrų nuo miesto vyksta mūšiai, girdisi, kaip apšaudomas Bachmutas, Kostiantynivka. „Supranti, kad tavo miestas bus sugriautas, kaip ir Bachmutas...“ – liūdi ukrainietė.

Šios dienomis Natalija sako išgyvenanti tokį periodą, kai norisi vienintelio – grįžti namo. Ir taip stipriai, kaip vaikas nori mamos.